Plačios lankos, krūmų kupstai pakrantėse ir kairiajame krante ošiantis pušynas, kuriame laidojami Anapilin iškeliavę kleboniškiai, suformavo savitą kraštovaizdį. Nuo gluosniais apaugusio senojo tilto matyti priešais raibuliuojanti sietuva, kaimo pusėn ramiai teka upės vandenys.
Dešiniajame krante – pro medžius pilkuojantys kaimiečių pastatų šiaudiniai stogai, pintos tvoros. Kleboniškiai, po kuriuos vaikštome šiandien, pradėjo kurtis tik 1989 m. Tada būsimajam Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriui Egidijuis Prascevičiui šovė mintis kaimavietėje įkurti senosios buities ekspoziciją.
Per kelerius metus šalia trijų likusių sodybų su dešimčia pastatų įsikūrė keliolika ne tik iš apylinkių, bet ir iš kitų rajonų perkeltų gryčių, klėčių, pirčių, klojimų, daržinių. Vienas namas iškilo šio dešimtmečio pradžioje per tarptautinį dailidžių seminarą. Dabar 18 ha plote, senoje kaimavietėje stovi bemaž trys dešimtys pastatų, suręstų stiliumi, kuris XIX-XX a. sandūroje buvo būdingas Radviliškio apylinkėms. Turistus pasitinka vėjo malūnas – puikus kelrodis tiems, kurie muziejuje lankosi pirmą kartą. Kiek toliau susispietę klojimai, klėtys, gryčios, daržinės, rūsys, veikianti senovinė pirtis.
Muziejus po atviru dangumi yra viena populiariausių Radviliškio r. lankytinų vietų. Čia tradiciškai organizuojamos didelės Užgavėnių šventės.
Dešimtmečius priklausė klebonui
Gatvinio tipo Kleboniškių kaimas pradėtas kurti po XVI a. viduryje įvykdytos Valakų reformos, kai matininkai Šeduvos klebonui atmatavo 25 valakų dydžio žemės sklypą Daugyvenės dešiniame krante. Iki 1831 m. sukilimo kaimas priklausė klebonui, nuo čia ir gavo pavadinimą. Vėliau gyventojai buvo priskirti valstybinių valstiečių kategorijai. Po baudžiavos panaikinimo ūkiai sustiprėjo, buvo pastatyta daug naujų pastatų.
Dar vėliau kaimas buvo pradėtas skirstyti į vienkiemius, čia išliko tik trys sodybos. XIX a. pradžioje kaimo žemėje, prie kelio į Šeduvą, iškilo akmenų mūro karčema, priklausiusi Raudondvario dvarui. Dar viena karčema stovėjo pačiame kaime prie Panevėžio kelio.
Nepriklausomos Lietuvos laikais joje įsikūrė Pakalniškių pradžios mokykla. 1884 m. kairiajame Daugyvenės krante, prie senojo kelio į Panevėžį, ant kalvos iškilo vėjo malūnas, greta įsikūrė malūnininkas ir kampininkas. Ši kaimo dalis buvo pavadinta Šilais. Sovietmečiu apleistas malūnas neseniai vėl ėmė mojuoti sparnais ir dabar yra vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje.
Eksponatai – net nuo Pakruojo
Pastatuose įrengtose ekspozicijose atkurta ūkininkų buitis nukelia į XIX a. pabaigą.
Negyvenamuose pastatuose eksponuojamos muštokių, ližių, kitų rakandų, indų ir namų apyvokos reikmenų, baldų, ūkio inventoriaus, senųjų alaus gamybos įrankių kolekcijos. 1880-1890 m. pastatyta Šileikonių kamo gryčia priklausė 40 ha turėjusiam ūkininkui. Į muziejų namas ir priešais stovinti klėtis buvo perkelti bei restauruoti 1991-1992 m.
Namas suręstas iš gulstinių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas, nendrėmis dengtas stogas – dvišlaitės formos. Jame yra aštuonios įvairios paskirties patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis (bakava), kamarėlė, kamara, kaminas. Stačiūnų kaimo (Pakruojo r.) dūminė gryčia pastatyta XVIII a. pabaigoje. Pusę amžiaus name buvo tik gryčia ir priesienis, vėliau pristatyta seklyčia, kur dabar eksponuojama Daugyvenės krašto liaudies meistrės, pynėjos Bronislavos Radauskienės iš šiaudų pintų daiktų kolekcija, iš viso – 124 dirbiniai.
Prie išorinio įėjimo į namą guli pagonybės laikus menantis dubenuotas akmuo. Kubiliūnų kaimo klėtis buvo pastatyta XIX a. pirmoje pusėje. Kai kurių valstiečių sodybose stovėdavo po dvi klėtis: viena būdavo naudojama grūdams, kita – kraičiui. Šioje būdavo laikomi namų apyvokos daiktai, dukterų kraitis, skrynios, kraičkubiliai, rūbai. Pastogėje žmonės laikydavo nebenaudojamus namų apyvokos daiktus, darbo įrankius.
Šaltuoju metų laiku klėtyje būdavo rengiami pasilinksminimai – vakaruškos. Šioje klėtyje galima apžiūrėti kraičių skrynių, suolų ir 74 ąsočių ekspoziciją. Tuo pačiu metu pastatytoje Medikonių kaimo klėtyje buvo įrengti šeši skirtingo dydžio aruodai įvairiems grūdams. Dabar čia eksponuojama 175 bezmėnų (svėrimo prietaisų) kolekcija. Kleboniškių kaimo rūsys buvo įrengtas apie 1939 m. Jis stovi ūkininkų Vyčių sodyboje, kuri nebuvo iškelta į vienkiemius, todėl rūsys išliko. Šeimininkai buvo ištremti, o rūsys nacionalizuotas. Žemės paviršiuje matyti tik prierūsio stogelis, keli prierūsio sienų rąstų vainikai ir į rūsį vedančios durys.
Maždaug 1920 m. pastatytos Mankiškių kaimo pirties priepirtyje asla yra plūkto molio. Patalpa neturi lubų, bet virš balkių įtaisyta lentyna vantoms sudėti. Pati pirtis yra su lubomis ir medinėmis grindimis. Krosnis sukrauta iš palaidų lauko akmenų, jos pagrindą sudaro moliu surišti akmenys. Pirtį anksčiau kūrendavo kas savaitę, kiekvieną šeštadienį, kitur – kas dvi, taip pat – per didžiausias šventes ir atlaidus, po kūlimo, rugiapjūtės, linamynio, mėšlavežio talkų, susirgus.
Žiemą pirtį pakurdavo apie pusiaudienį, kad vyrai galėtų dar su saule į ją išeiti, vasarą – pavakariais, kad darbas mažiau trukdytųsi. Savo pirtį turėdavo ne kiekvienas ūkininkas, todėl vienoje pirtyje prausdavosi kelios šeimos, o ją kūrendavo pats savininkas.
Vienas traktorius pagamintas 1926 m.
Kleboniškių kaimo buities ekspozicijose daug dėmesio skiriama technikos paveldui. Gausi šių eksponatų kolekcija rodoma realioje istorinėje kaimo aplinkoje – taip lengviau suprasti senosios žemės ūkio technikos paskirtį. Tokių muziejų Lietuvoje yra tik pora: šis ir Rumšiškių (Kauno r.). Kaimo pradžioje už seno medžio slepiasi kalvė.
Šie pastatai paprastai stovėdavo kaimo pakraščiuose, prie kelio, kad būtų patogiau privažiuoti, apsisaugoti nuo gaisro. Kleboniškių kalvėje eksponuojama gręžimo technika, surinkta kitų kalvio įrankių kolekcija. Kalvės pastate įrengtos ir staliaus dirbtuvės, kuriose eksponuojami meistro įrankiai.
Kitame kaimo gale ir ant kalvos stovi svirnai, kuriuose surinkta įvairi žemės ūkio technika. Viename iš svirnų saugoma medinė vietos meistro gaminta vilnų karšykla, eksponuojama linų šukų kolekcija. Čia pat galima apžiūrėti turbūt seniausią Lietuvoje išlikusį 3 arklio jėgų garo variklį – lokomobilį, pagamintą Anglijoje, kaip spėjama, apie 1870 m.
Muziejuje eksponuojama XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pagamintų maždaug 40 žibalinių, benzininių vokiškų, angliškų, amerikietiškų, švediškų, suomiškų, prūsiškų vidaus degimo variklių. Vieni įspūdingiausių eksponatų – trys traktoriai (seniausias – 1926 m. pagamintas amerikietiškas „John Deere“, vokiškas „Lands Buldog“ ir pokarinis rusiškas „Universal“), 3 didelės kombinuotos ir 6 primityvios kuliamosios, sėjamosios mašinos, kratytuvai. Yra ir vežimų ekspozicija.