Keylong šiaip ar taip yra tranzitinis taškas, visi keliaujantys tuo maršrutu jame sustoja bent vienai nakčiai.
Kalnų keliais naktimis autobusai nevažinėja, tad tenka keltis anksti, kad norimą vietą pavyktų pasiekti su šviesa. Pigiausia važiuoti visuomeniniu transportu, 120 km atstumas kainuoja beveik 3 USD. Galima važiuoti taksi, bet tuomet reikia rasti dar devynis važiuojančius ir kaina padidėja keletą kartų.
Dieną prieš kelionę sužinojau, kad ruošiasi streikuoti vairuotojai. Dalis už streiką, dalis prieš. Šeštą ryto palikau navynės vietą, abejodama ar pavyks išvykti. Net jei bus autobusas, neaišku ar jame bus vietos. Kažkodėl neparduoda bilietų iš anksto, reikia pirkti autobuse, o tai negarantuoja sėdimos vietos.
Autobusą vis dėlto radau, bet vietos jame nebebuvo. Kitas autobusas - po valandos, dar vietiniai pradėjo gąsdinti, kad geriau važiuočiau taksi, nes vėliau bus uždarytas kelias ir strigsiu kelioms valandoms. Besvarstant, ką daryti, įvyko stebuklas: priėjo visai nepažįstamas žmogus ir pasakė, kad man autobuse yra vieta. Iš tiesų jis pats kažkodėl išlipo iš autobuso ir užleido savo vietą man.
Autobusas vėlavo išvykti apie pusvalandį, bet man tai jau nebebuvo svarbu, svarbiausia, kad važiuoju.
Manali-Keylong kelias eina viena aukščiausių pasaulyje perėjų. Taip vadinama Rohtango perėja siekia 3980 m. Iš Manali miesto rengiamos ekskursijos į Rohtango perėją. Vietiniai ten važiuoja pasižiūrėti, kaip atrodo sniegas.
Na, sniegas manęs tikrai neturėtų stebinti, bet kai atsidūriau vietoje, negalėjau patikėti, kad aš Indijoje, o ne Antarktidoje. Pirmą kartą gyvenime teko važiuoti keliu, kurį iš abiejų pusių supo sniego sienos, lyg būtų gerai pasnigę ir kelias iškastas sniege.
Temperatūra gal ir pliusinė, bet šilti rūbai ir pirštinės visai nepamaišė. Gerai, kad ruošiausi kalnams, kitaip nebūčiau sugalvojusi birželio mėnesį į Indiją vežtis pūkinę striukę ir pirštines. Galima sakyti, pasisekė, kelią uždarė tik valandai ir labai gražioje vietoje.
Kitu atveju nervuotų, bet kai stovi kažkur aukštai, atsiveria panorama į slėnį, aplinkui kalnai, o dar ir keliautojų iš įvairių šalių ne vienas, laikas besifotografuojant ir dalijantis kelionių įspūdžiais prabėgo taip greitai, kad galėjo tą kelią ir ilgiau palaikyti uždarytą. Visą kelią lydėjo fantastiški vaizdai.
Šiaip jau ilga aštuonių valandų kelionė ne pačiu patogiausiu autobusu turėtų būti varginanti, tačiau vietovės grožis priverčia pamiršti viską.
Keylong miestą pasiekiau dar nesutemus. Keliaujant visada smagiau į nežinomą vietą atvykti su šviesa. Nežinia, ar kelionė autobusu, ar 3096 metrų aukštis atėmė jėgas. Ieškotis nakvynės buvo neapsakomai sunku, vos pavilkau kuprinę. Pasisekė susitikti kitus keliautojus, kurie jau buvo radę nakvynės vietą už man priimtiną kainą. Jie palydėjo iki hostelio, o man beliko tik išsiaiškinti, ar turi kambarį už tokią pačią kainą.
Kai kuriose nakvynės vietose tam pačiam name skirtingų kambarių kainos gali skirtis. Kambarys už 6 USD su balkonu, bet dušas ir tualetas kažkur koridoriuje. Švara pusėtina, tarakonai nebėgioja.
Rytą pažintis su Keylong prasidėjo pabraidymu po daržus. Kažkur paskaičiau, kad palei upę veda takas iki vienuolyno. Neaišku, kaip nusileisti iki upės, jei ties miestu ji teka pro aukštas uolas.
Daržovės auga lietuviškos, tik daržai suformuoti terasose ir drėkinimo sistema šiek tiek primena matytą Peru senovės inkų. Padaryti kanalai, tad jei kam reikia palaistyti daržą, tiesiog akmeniu nukreipia vandenį į savo daržą.
Su upe nepasisekė, vos kojų neišsisukau po svetimus daržus bebraidydama. Jei neišeina nusileisti, nusprendžiau pabandyti pakilti.
Aplink Keylong yra keletas vienuolynų. Vienas erzinamai bado akis kitoje upės pusėje, bet kaip ten papulti - idėjų neatsiranda. Atradau nuorodą į Shashur vienuolyną. Vienur parašyta 6,5 km, kitur 3 km, realiai tai kiek daugiau nei valanda ėjimo pėsčiomis keliu. Kertant kampus būtų greičiau.
Kylant vaizdai atsiveria nuostabūs. Pats vienuolynas tuščias ir užrakintas. Sutiktas keliautojas paaiškino, kad vienuoliai išvykę kitur, susirenka tik per festivalį. Galima sakyti, įvyko stebuklas. Atvyko grupė vietinių, jie paskambino kažkam ir atėjęs žmogus įleido apžiūrėti vienuolyną.
Tačiau man vaizdai, atsiveriantys nuo vienuolyno, paliko didesnį įspūdį nei pats pastatas. Gerą įspūdį paliko ir sutikti vietiniai žmonės, pasisiūlę mane parvežti atgal į miestą. Kai atvykau į Keylong, maniau, jog neturėsiu čia visą dieną ką veikti, o paaiškėjo, kad vienos dienos šitam jaukiam miestukui per mažai.
