aA
Trečioji mano pasakojimo apie Kiprą dalis šiek tiek užtruko. Po kelionės praėjo beveik du mėnesiai, ir visaip svarsčiau: išsinuomotą automobilį nuo Troodoso kalnų norisi pasukti į turkiškąją salos zoną, tačiau vis kirba abejonės, kad ši mano „avantiūra“ gali sugadinti visą įspūdį apie pavasarėjančios šalies savitumą. Kita vertus, rizikuoti reikia, net įdomu, nors ši išvyka gali būti kiek politizuota.
Kipras
Kipras
© Č.Iškausko nuotr.

Konfliktų išdarkyta sostinė

Nuo Troodoso poilsiavietės iki Nikozijos (graik. Lefkozijos, turk. Lefkoša) – tik 80 km. Kelias žemyn nuo kalnų puikus, netrukus prasideda lygumos, žaliuoja pasėliai, dar neatgiję vynuogynai, daržovių plantacijos. Šalies sostinės apžiūrėti neketiname: tai administracinis salos centras su chaotiška architektūra, marga jo gyventojų minia, dulkėtomis gatvėmis. Miestas nualintas ilgai trunkančios nesantaikos, ir, kaip ir visas Kipras, padalintas į dvi dalis. Daugiau kaip 250 tūkst. gyventojų turinčioje sostinėje šiaurinėje turkiškoje dalyje gyvena vos 45 tūkstančiai.

Nikozija nuo 1964 m. Jungtinių Tautų taikdariškų pajėgų „perskelta“ Žaliąja zona, kuri po turkų intervencijos 1974 m., pavadintos operacija „Attila“, tapo siaura dviejų vienos valstybės dalių skiriamąja juosta. Todėl į miesto centrą nevažiuojame o pasukame vakarine jo dalimi tiesiog į pasienio postą. Anksčiau vienintelis toks postas buvo Nikozijos centre, ir kirsti juosta automobiliu, tuo labiau išnuomotu graikiškoje pusėje, buvo neįmanoma. Dabar pervažiavimo punktų daugiau, o už automobilio draudimą tereikia primokėti 25 eurus. Patikrinimo procedūra – kaip sovietiniais laikais: pildai įvairius popieriukus, patikrina pasus, nuobodžiaujantys turkai šio to paklausinėja, dirsteli, ką vežiesi, išrašo leidimą ir – maloniai prašom.

Turkiškoji specifika

Iki Kerinėjos (turk. Girne) – tik 18 gero dvipusio kelio kilometrų. Bet laukai čia skurdesni, menkai dirbami, pakelėse daug reklaminių skydų, visokių nuorodų, užtat dėmesį atkreipia daug naujų minaretų. Dar neprivažiavę Pentadaktilio kalnų grandinės, sukame į kairę: vos už 5 km yra senovinė didžiausia saloje šv. Ilariono (St.Hilarion) pilis-tvirtovė.

Šv. Ilarionas viduramžiais dar buvo vadinamas Meilės dievu. Tapęs šventuoju jis ant dviejų tarp gilaus slėnio iškilusių vadinamo Dvynių kalno (Didymos) viršukalnių pastatė įtvirtinimus, kad apsigintų nuo arabų puldinėjimų, kurie tęsėsi nuo 7-ojo iki 10-ojo šimtmečio. Tvirtovė buvo sujungta į apsaugos grandinę, į kurią įėjo ir Kerinėjos, Bufalento ir Kantaros pilys. Pasak šaltinių, pilis buvo baigta 1191 m., kai į salą atkeliavo Ričardas Liūtaširdis (Richard the Lionheart) - Anglijos karalius, Normandijos, Gaskonijos, Airijos ir Kipro valdovas, kariavęs prieš musulmonus ir miręs vos 41 metų. Pilis suklestėjo per Kipro karaliaus Džeimso I-ojo (James I, arba Jacques I de Lusignan) valdymą XIV a., bet Kipre įsiviešpatavus Venecijos valstybei, ji ištuštėjo. Pilis buvo sugriauta per genujiečių atakas, bulgarų antpuolius.

Dabar tvirtovės griuvėsiai dar primena tris pilies sekcijas, kurių aukščiausia iškilusi net 732 m virš jūros lygio. Išlikusiose salėse ir nišose įrengtos ekspozicijos, kuriose matyti, kaipo prieš 1000 metų gamino valgį, ką dėvėjo kareiviai ir karaliai, kokios puošnios buvo bažnyčios salės, kaip buvo rentos virtuvės, tualetai, kiek daug dėmesio buvo skiriama gėlo vandens surinkimui į cisternas.

Žadą užima vaizdas nuo pilies sienų: tolumoje padūmavusi jūra, reide stovintys laivai, žemai plyti Kerinėjos miestas, prie pat tvirtovės – vaiskiai žali slėniai...

Pačiame uoste didelė pramogų, viešbučių, restoranų pasiūla. Skirtingai nuo graikiškų Kipro miestų čia tave gaudo, vilioja, kone tempia už rankos suvalgyti kebabo, meze (turk. mezeler) su daržovėmis iš 16 mažų karštų patiekaliukų nedideliuose indeliuose, išgerti vyno. Iš tolo matydami Penkių Pirštų (Pentadaktilos) kalną, apsukame senamiestį, 1889 m. britų pastatytus uosto įtvirtinimus ir apsistojame „Dome Hotel“ viešbutyje. Visą naktį po kambario balkonu ošia jūros bangų mūša, kurios lydimas užmiegi nuvargusio miegu...

Negyjantis Kipro skaudulys

Tiesą sakant, Šiaurės Kipro Turkų Respublika, 1983 m. pasiskelbusi nepriklausoma (ją pripažįsta tik pati Turkija), yra ne tik skaudulys vieningam Kiprui, bet ir rakštis pačiai Ankarai, nuo 2005-ųjų pradėjusiai derybas dėl stojimo į ES. Kipras Bendrijos nariu tapo 2004 m., ir Turkijai, pretenduojančiai taip pat įsijungti į ją, iškelta kol kas jai neįveikiama sąlyga: pasitraukti iš salos. O kol kas Šiaurės Kipre nepripažįstamas nei euras, nei Kipro įstatymai, nei prezidento Tasoso Papadopulaso valdžia, nei 2004 m. paskelbtas salos suvienijimo planas.

Nutarę išgerti kavos ir mokėti eurais, buvo priversti ilgai laukti grąžos, kol galiausiai kavinės barmenas numojo ranka: eurų kasos aparatas „nepripažįsta“. Šiaip jau čia gali atsikaityti ir turkų liromis, ir eurais, ir doleriais. O apskritai turkiškoji Kipro dalis daug skurdesnė, bet kita vertus – pigesnė. Graikai kiprijotai kontroliuoja 43 proc. salos (su 77 proc. gyventojų), o turkai – 37 proc. (18 proc. gyventojų). Kipro parlamente iš 80 vietų 24 skirtos turkų atstovams, tačiau po 1974 m. okupacijos turkai jų čia nesiunčia ir jos laisvos.

Turkų zonoje gerai išplėtotas viešasis sektorius, mažmeninė prekyba, tačiau pusė gyventojų dirba žemės ūkio sektoriuje. Ankara iki šiol finansuoja trečdalį jos biudžeto (pernai tai sudarė 400 mln. dolerių). Nedarbas 2005 m. čia siekė 9,4 proc., infliacija – 11,4 proc. (graikiškoje dalyje atitinkamai 4,8 proc. 2009 m. ir 4,7 proc. 2008-aisiais). O apskritai BVP vienam gyventojui šiaurinėje Kipro dalyje tenka daugiau kaip 5 kartus mažiau negu pietinėje.

Kur žuvo Dezdemona...

Žinoma, plika akimi tokio didelio skirtumo nepastebėsi. Geriausia į tai nekreipti didelio dėmesio, nes diskutuodamas tomis temomis su vietos gyventojais gali pakliūti į nepatogią padėtį, kuri bus nejauki net svečiui.

Taigi, sukame iš Kirenėjos į rytus. Apvažiavę Nikoziją žiedu, jau riedame link Famagustos (dar vadinamos Amohostos, turk. Gazimagosa). 160 km bėgančių kelių nuorodose – tik turkiškas miesto pavadinimas, tad ilgai nesusigaudėme, kur važiuojame. Mieste kažkada buvo 365 (!) šventyklos, tačiau dabar jis vadinamas miestu vaiduokliu. Jame tėra apie 45 tūkst. gyventojų. Miestas visiškai išmirė dar XIV a., kai jį užėmė genujiečiai. Tačiau Naujaisiais amžiais jis vėl tapo negyvenamas, nes turkai jame ėmė statyti savo mečetes.

Pavyzdžiui, šv. Nikolajaus soborą osmanai perstatė dar 1571 m., kairiajame jo flange iškėlę smailą minareto bokštą. Nusiauname batus, įeiname spalvotu kilimu. Tylu. Tik keletas musulmonų klūpėdami lankstosi Mahometui. Kažkada čia vyrai ir moterys galėjo melstis kartui, o dabar moterims atskirtas mažytis gardas kairiojoje navoje. Gotiškas fasadas papuoštas Reimso bažnyčios Prancūzijoje stiliaus ornamentika. Kieme auga seniausias Kipre figmedis, kurio amžius siekia 600 metų. O visai šalia – vadinamasis venecijietiškas miestas, statytas 1489-1571 m. Iš jo teliko tik griuvėsiai, senieji vartai ir didelė katedra. Dar aplankome Otelo bokštą, kur, kaip sakoma legendoje, galbūt ir žuvo nelaimingoji Dezdemona...

Desertui – saulė, smėlis ir sidabras

Kadangi Kipre oras sušyla iki 22 laipsnių dieną, norisi dirstelėti, kur gi tie garsūs paplūdimiai. Žinoma, jie kuklūs, nepalyginami su Palangos baltu smėliuku. Išvažiavę pro turkų kontrolės punktą šalia Famagustos (dabar turkai taip griežtai netikrino), judame pajūriu pro Derynėją, Paralminį, Protarą, kasinėjamas neolito laikų gyvenvietes ir atsiduriame Gkreko rage, kur – tik žuvėdros, baltas švyturio bokštas, skurdi augmenija, ruda uolėta žemė ir britų karinių antenų, nukreiptų į Artimuosius Rytus, miškas. Vis vien tai turistų pasivaikščiojimo zona.

Už keliolikos kilometrų – kurortinis miestas Agia Napa. Iš čia vos 60 km iki Larnakos, iš kurios netrukus pakilsime link Frankfurto, tad keletą dienų reikia skirti saulės vonioms ir šiaip poilsiui. Sako, tai britų įžymybių pasilinksminimo vieta. Čia vyksta daug pramoginių renginių, prieš 3 metus buvo surengtas net sirtakio šokio pasaulio čempionatas.

Tačiau kovo pradžioje daugelis užeigų ir viešbučių dar neveikė (mes apsigyvenome gana pigiuose „apartamentuose“, kurių daugumą pagal sutartis jau buvo apgyvendinę danai ar olandai). Tiesa, paplūdimys jau viliojo saule, skaidriu vandeniu ir savo tuštumu, tad nepraleidome progos prigulti ant tuščių ir vėjo išvartytų gultų. Vakare atradome puikaus interjero ir visai padorią kavinę “Jello“. Dar didesnis nustebimas buvo, kai taurę graikiškosios „Metaxa“ mums atnešė... Dovilė. Pasiilgusi lietuviškos šnekos mergina nuo Utenos čia dirba jau dveji metai ir šiemet pakvietė dar dvi lietuvaites. Iš tiesų, kur tų lietuvių nesutiksi...

Kitą rytą pakeliui į Larnaką, kaip juokaujame, „desertui“ nuskubame už kokia 40 km nuo šio miesto link Limasolio esantį kalnų miestelį Lefkarą, garsėjantį savo sidabro dirbiniais ir siuvinėjimo rankdarbiais. Iš tiesų, kalnų gyvenvietės parduotuvės išdabintos sidabro dirbiniais, čia pat dirbtuvėse kala metalo dirbinius, o moterys gatvėse mezga ir siuvinėja įvairiausius raštus. Sunku atsispirti pagundai, juo labiau, kad ir nebrangu...

***
Bet – laikas traukti į Tėvynę. Kažkur giliai pradeda kirbėti jos ilgesys. Nors temperatūros skirtumas tarp Kipro ir Lietuvos tuomet buvo kokia 40 laipsnių, tačiau – vėl pustuštis Larnakos oro uostas, sausakimšas Frankfurtas, ilgas laukimas, kol pagaliau pro iliuminatorių žvelgiame į apsnigtus ir šaltuko kaustomus Lietuvos laukus.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Saugiausios šalys keliauti šiandien – Kipras, Kreta ir Lietuva (30)

Apniukus orams ne vienas pagalvoja apie šiltus kraštus, su ilgesiu prisimena laikus, kai galėjo...

Atostogauti mergina išvyko su nepažįstamuoju: nė vienas draugas nepanoro su manimi keliauti, tad radau išeitį (25)

Net ir karantino, skrydžių ribojimo ir bendro koronaviruso sukelto chaoso paženklintais metais tie,...

Turistė sugrąžino iš Pompėjos nugvelbtus radinius: nebegalėjo tverti 15 metų persekiojusio prakeiksmo (21)

Viena kanadietė nutarė grąžinti penkis iš Pompėjos 2005 metais atsigabentus artefaktus ir...

Pinigų už neįvykusią kelionę grąžinimas: iki šiol sudėtingas procesas pandemijos akivaizdoje tapo dar sunkiau įveikiama užduotimi (12)

Nors vasaros sezonas leido lengviau atsikvėpti tiek vežėjams ir kelionių organizatoriams, tiek...

Lietuviai keliones į užsienį iškeitė į sanatorijas Lietuvoje, bet nusprendusieji čia ilsėtis turi kai ką žinoti

Nors kelionės į kitas šalis dėl koronaviruso pandemijos apribotos, žmonių noro pailsėti tai...

Top naujienos

Neregėtas pasityčiojimas: tai, ką žinomas verslininkas padarė su medžiais, privertė aikčioti net patyrusius pareigūnus (591)

Gavo leidimus pagenėti medžius, bet paliko tik stuobrius. Tokia situacija susiklostė Lietuvoje...

Daliai žinomų parduotuvių COVID-19 pakabino spyną visam laikui: eisime į kitokius prekybos centrus (76)

Pandemija volu pervažiavo per prekybos centrus: dalis prekybininkų iki šiol skaičiuoja praradimus...

Stebėkite tiesiogiai: Šapoka Seimui teikia deficitinį 2021 metų biudžetą

Antradienį Seimo posėdyje finansų ministras Vilius Šapoka pateikia kitų metų valstybės...

Didžiausias pasaulyje atliktas tyrimas parodė, kas yra tikrieji koronaviruso „superplatintojai“ (88)

Naujo tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei pusė milijono naujuoju koronavirusu SARS-CoV-2...

Cichanouskaja kreipėsi į jėgos struktūrų darbuotojus: liko penkios dienos (7)

Aliaksandro Lukašenkos varžovė prezidento rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja jėgos struktūrų...

Penki Lietuvos dvarai, kuriuos verta pamatyti rudenį: kitu metų laiku tokio grožio tikrai nerasite (34)

Išsiilgusiems istorinių vaizdų – derėtų prisiminti rudenėjančios gamtos apsuptus dvarus....

Paklausė garsiai rėkiančio draugo, už ką balsavo: atsakymas pribloškė mus visus (11)

Artėja antrasis rinkimų turas ir aistros dėl naujos valdžios nerimsta. Forumai ir socialiniai...

|Maža didelių žinių kaina