Kernavė: viena svarbiausių baltų istorijos pažinimo vietovių

Lietuvio vaizduotėje Kernavė iškyla kaip vienas iš valstybingumo simbolių – pagoniškos Lietuvos sostinė, apipinta legendomis ir padavimais. Pasak mokslininkų, apie ją kalbama ir rašoma kaip apie itin svarbią visos baltų istorijos pažinimui vietovę.

Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 metais įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Kernavės archeologinė vietovė liudija apie gyvenviečių raidą Baltijos regione maždaug 10 tūkstančių metų laikotarpiu. Vietovė turi išskirtinių pagoniškų ir krikščioniškų laidojimo tradicijų sąlyčio įrodymų

Kernavė – Lietuvos Troja. Neries pakrantėje Pajautos slėnio amfiteatre, stūkso piliakalniai, šalia kurių kūrėsi senovės gyvenvietės ir buvo laidojami žmonės. Nedideliame 194 hektarų žemės lopinėlyje išlikusios kultūros vertybės, gausūs archeologiniai radiniai, istorijos tėkmėje susiformavęs kraštovaizdis byloja apie kultūras, gyvavusias šiame areale 11 tūkstančių metų – nuo vėlyvojo paleolito laikų (IX tūkstm. pr. Kr.) iki pat šių dienų. Kartais klestintis, kartais apmiręs gyvenimas šioje vietovėje niekada nebuvo nutrūkęs.

Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 metais eiliuotoje Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, į Kernavę, į kunigaikščio Traidenio žemę.

Viduramžiai buvo išskirtinis laikotarpis Kernavei – vieno svarbiausių Lietuvos politinių ekonominių centrų klestėjimo ir, deja, žlugimo metas, palikęs neįkainojamas vertybes: penkių piliakalnių fortifikacinę sistemą, kapinyną su įstabaus grožio įkapėmis, sudegintų kunigaikščio pilių ir sunykusio amatininkų bei pirklių miesto liekanas.

Kernavės piliakalnių įtvirtinimas ir ankstyvųjų viduramžių miesto iškilimas siejamas su Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia kunigaikščio Mindaugo valdymo laikais (1236–1263). Valdant kunigaikščiui Traideniui (1269–1282), Kernavė tapo vienu svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominių ir politinių centrų.
Tuo metu miesto dydžiu, svarba bei fortifikacinių įtvirtinimų pajėgumu jai galėjo prilygti tik Vilnius.

Centriniame Kernavės piliakalnyje, Aukuro kalne, stovėjusią kunigaikščio pilį saugojo keturių piliakalnių gynybinė sistema. Piliakalnių papėdėje Pajautos slėnyje ir viršutinėje Neries terasoje driekėsi pirklių bei amatininkų miestas, kuriame, kaip ir daugelyje viduramžių miestų, gyveno įvairių tautybių bei tikėjimų žmonės. XIII–XIV a. Kernavės miesto ir kapinynų tyrimai liudija apie aukštą karybos bei amatininkystės lygį, klestėjusią prekybą ir atskleidžia vieną reikšmingiausių Lietuvos istorijos etapų – pagoniškos kultūros virsmą krikščioniškąja.

XIV a. pradžioje kunigaikštis Gediminas perkėlė sostinę iš Kernavės į Trakus, o vėliau į Vilnių. Kurį laiką Kernavė dar išliko svarbiu Lietuvos miestu, tačiau Vokiečių ordino puolimai antroje XIV a. pusėje palaužė jos galybę. Lemtingo 1390 m. užpuolimo metu miesto gynėjai atsitraukdami sudegino medines pilis, gyventojai paliko Pajautos slėnį. Ilgainiui Neries sąnašos uždengė viduramžių miesto liekanas.

Beveik prieš tris dešimtmečius pradėti šios vietovės archeologiniai tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį apie vieną iš svarbiausių procesų Lietuvos ir Europos istorijoje – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja. Šiuo metu ištirta tik apie 2% kultūrinio rezervato teritorijos.

Šioje teritorijoje jau žinoma 16 archeologinių ir 3 architektūrinės vertybės, kurios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą, o archeologijos ir istorijos muziejaus saugyklose sukaupta virš 20 tūkstančių eksponatų. Svarbiausia mokslinių tyrinėjimų išdava – tai, kad apie Kernavę šiandien yra kalbama ir rašoma kaip apie itin svarbią visos baltų istorijos pažinimui vietovę.

Šaltinis: www.kernave.org