Kviečiame pasisemti stiprybės nūdienai, tvyrančios tose žemėse, kur lietuviai buvo teisūs, išdidūs ir nenugalimi, ir dalyvauti žurnalo „Kelionės ir pramogos“ kelionių konkurse.
Kelionė po lietuvių mūšių su totoriais vietas
Gintaras Labutis
Mėlynųjų vandenų mūšis (1362)
Vorsklos mūšis (1399)
Klecko mūšis (1506)
2009 m., keliaudami po istorines Šv. Brunono žuvimo vietas, užklydome į Vinkšnupių kaimą, esantį Bartininkų seniūnijoje, Vilkaviškio rajone. Pamatę atokiau nuo kelio esančias didžiules kapines, nutarėme jas aplankyti. Priėję prie pirmojo antkapio, supratome, kad patekome į mums mažai pažįstamą Lietuvos istorijos tarpsnį, – esame Lietuvos totorių kapinėse.
Vaikščiodami stengėmės perprasti akims neįprastus raštus, iškaltus ant didelių akmeninių antkapių, pradėjome kurti savo hipotezes apie tai, kaip totoriai atvyko (ar atklydo) į Lietuvą, tačiau mūsų – keliautojų – žinios apie šią tautą buvo menkos: daugelis prisiminėme, kad totoriai, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pakviesti į Lietuvą, buvo geri kariai.
Kažkuris priminė, kad Vytautas Didysis ne kartą kariavo su totoriais, o jo kariuomenė net buvo sutriuškinta Vorsklos mūšyje, todėl dar reikėtų patyrinėti, kas buvo lietuviams totoriai, – draugai ir sąjungininkai ar priešai. Kitas visažinis keliautojas priminė, kad totorių pulkai kartu su lietuviais ir lenkais laimėjo Žalgirio mūšį!
Neabejoju, kad smalsusis žurnalo skaitytojas suras pakankamai informacijos apie šią mums draugišką tautą, iš kurios kilo ne tik žymūs karvedžiai, įtakingi Abiejų Tautų Respublikos veikėjai, bet ir pirmasis iš Lietuvos kilęs kardinolas ar po 1918 m. Rusijos revoliucijos atsikūrusios Krymo Respublikos ministras pirmininkas.
Įdomi ir intriguojanti lietuvių mūšių su totoriais istorija: ukrainiečiai šlovina Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą, kuris 1362 m. sutriuškino totorius Mėlynųjų Vandenų mūšyje ir išvadavo ukrainiečius iš totorių, šį mūšį prilygindami Kulikovo (1380) mūšiui, kuriame Maskvos kunigaikštis Dimitrijus Donskojus nugalėjo totorius; beje, rusai taip pat primena, kad tame pačiame Kulikovo mūšyje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila buvo pasirengęs kariauti totorių pusėje, tačiau, pasikeitus mūšio aplinkybėms, nesuspėjo atvykti į mūšio lauką!
Baltarusiai didžiuojasi Lietuvos pergale Klecko (1506) mūšyje, o prieš kelerius metus, minėdami Klecko mūšio 500 metų jubiliejų, pastatė mūšio lauke atminimo lentą ir kryžių. Atrodo, kad tik nelemtas Vorsklos (1399) mūšis yra pamirštas, gal todėl kad nedaug beliko mūšio nugalėtojų palikuonių.
Kviečiame skaitytoją mintimis nukeliauti į XIV a. ir prisiminti ne tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, Vilniaus įkūrimo datą, bet ir jo sūnų – Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą, kuris rytuose išplėtė Lietuvos valstybės plotus iki Juodosios jūros.
Mėlynųjų Vandenų mūšis (1362) įvyko tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės ir Aukso Ordos prie Mėlynųjų Vandenų upės. LDK 20–25 tūkst. karių kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, Aukso (Baltosios) Ordos kariuomenėje buvo apie 20 tūkst. karių. Mūšis lietuviams buvo labai sėkmingas – Aukso Ordos pajėgos patyrė pirmąjį didelį pralaimėjimą Rytų Europoje, o lietuviai iš totorių perėmė Kijevo ir gretimų žemių valdymą: Kijevo valdymas buvo perduotas vyriausiajam Algirdo sūnui Vladimirui, Podolės žemės – Algirdo brolio Karijoto sūnums. Lietuviai sustiprino savo įtaką rusų žemėse.
Mėlynųjų Vandenų upės šiandien nerasite Ukrainos žemėlapyje, tačiau didelis kairysis Pietinio Bugo intakas, vadinamas Siniucha (ukrainietiškai „mėlyna“), laikomas kronikose minimais Mėlynaisiais Vandenimis. Tiksli mūšio vieta nėra žinoma. Ukrainiečiai mano, kad mūšis įvyko netoli nuo Targovicos tvirtovės (dabar nedidelis kaimas Kirovogrado apskrities Novoarchangelsko rajone), kituose istorijos žemėlapiuose mūšio vieta žymima arčiau Siniuchos ir Pietinio Bugo santakos, todėl tikimės, kad keliautojai, vykstantys į šią istorinę vietą, patirs tikrą atradimo džiaugsmą ir galės į žemę įkalti iš Lietuvos atsivežtą žymenį.
Atvykusius tokį tolimą kelią kviečiame aplankyti kito žymaus, nors ir nesėkmingo, – Vorsklos mūšio vietą (nuo Siniuchos iki Vorsklos tik kiek daugiau nei 300 (!) kilometrų).
Keliautojus, planuojančius keliones Lietuvoje, kviečiame aplankyti neseniai surasto didžiojo kunigaikščio Algirdo kapo vietą, esančią dabartinio Gudulinės kaimo teritorijoje (3 km į šiaurę nuo Maišiagalos). Kronikose minima sudeginimo vieta – Kukaveičio kalnas Šventoje giraitėje netoli nuo Maišiagalos pilies. Pasak kronikininko J. Dlugošo, „Algirdas buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu“.
Kitas kronikininkas rašė, kad kunigaikščio kūnas senovės lietuvių papročiu iškilmingai sudegintas su 18 arklių ir daugybe kitų daiktų. Kukaveičio kalnas – nedidelis, lengvai surandamas pakilimas Gudulinės kaime. Prisimindami didįjį kunigaikštį Algirdą, nepamirškite ir jo jaunesniojo brolio Kęstučio, nes Algirdui esame dėkingi už sėkmingą LDK plėtrą į Rytus, o Kęstučiui ir Algirdui – už Lietuvos gynimą nuo kryžiuočių.
Vorsklos mūšis (1399). Tyrinėjant pergalingus XIV lietuvių mūšius, reiktų prisiminti Vorsklos mūšį, kuris įvyko prie Vorsklos upės – kairiojo Dnepro intako, tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujamos kariuomenės ir kelių totorių ordų kariuomenės. Vytauto pusėje kovėsi ne tik rytinių LDK žemių kunigaikščiai – vasalai, į sąjungininkus buvo pakviesta Vokiečių (Teutonų) ordino riterių ir LDK prieglobstį suradęs Aukso Ordos chanas Tochtamyšas, kurio tautos karingi atstovai – totoriai ir karaimai – buvo pakviesti apsigyventi Lietuvoje ir kariauti bei dirbti Lietuvai.
Vieni istorikai šį mūšį apibūdina kaip netikėtą gerai organizuoto „kryžiaus žygio“ prieš kitatikius totorius baigtį, kiti mano, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, ieškodamas sąjungininkų prieš augančią Maskvos galią, buvo įsivėlęs į totorių chanų tarpusavio vaidų ir santykių tvarkymą ir siekė surasti tinkamų sąjungininkų kovai su stiprėjančia Maskva. Mūšyje buvo visiškai sutriuškinta Vytauto kariuomenė, žuvo daug Vytauto pusėje kovojusių lietuvių kunigaikščių.
Nors Vytauto armija buvo gerai ginkluota ir aprūpinta artilerija, judrūs totorių armijos raiteliai sugebėjo sumušti lietuvius ir persekioti juos net 400 kilometrų – iki Kijevo. Tikėtina, kad po šio pralaimėjimo Vytautas perėmė kai kurias totorių mūšių gudrybes, kurias sėkmingai pritaikė Žalgirio mūšyje, pergalingai vadovaudamas ne tik lietuvių, bet ir totorių pulkams.
Vorsklos mūšyje dalyvavusių karių skaičius nežinomas, tačiau istorikai tvirtina, kad Vorsklos mūšis buvo didžiausias XIV a. mūšis Rytų Europoje, o jame dalyvavo gerokai daugiau karių nei Mėlynųjų Vandenų ar Kulikovo mūšyje. Manoma, kad Vytauto pusėje kovėsi apie 50 kunigaikščių su savo kariuomenėmis (Kulikovo mūšyje rusų pusėje kovėsi tik 12 kunigaikščių!).
Tiksli mūšio vieta nėra žinoma, šaltiniuose nepavyko surasti tikslesnio vietovės apibūdinimo, todėl Lietuvos keliautojui teks vežti dar vieną žymenį ir įkasti jį į hipotetinę mūšio vietą.
Klecko mūšis (1506). Trečioji keliautojui siūloma aplankyti mūšio vieta – Baltarusijoje, Klecko miesto apylinkėse. Klecko mūšis įvyko praėjus beveik 100 metų po Žalgirio mūšio, kai totorių pulkai buvo priartėję prie Vilniaus, o Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras nurodė pradėti Vilniaus miestą juosiančios gynybinės sienos statybas. XVI a. pradžioje prasidėjo lietuvių kovos su Maskvos valstybe, o Krymo totoriai, tapę Maskvos sąjungininkais, pradėjo antpuolius į LDK ir 1503 m. pasiekė ir pradėjo siaubti Slucko, Nesvyžiaus ir Klecko apylinkes.
1506 m. lietuviai sutelkė daugiau nei 7000 karių kariuomenę, kurią į mūšį su totoriais vedė Mykolas Glinskis – Lietuvos totorių kilmės didikas, užsitarnavęs didelį didžiojo kunigaikščio Aleksandro palankumą. Suburta kariuomenė išžygiavo iš Lydos, prie Klecko stojo į mūšį su totoriais, kurie Klecko apylinkėse buvo įsirengę stovyklą ir plėšė apylinkes. Mūšis baigėsi visiška lietuvių pergale, buvo paimtas didelis karo grobis, išvaduoti belaisviai.
Po to kelias dienas po mūšio Lietuvos kariuomenė laukė apylinkėse plėšikaujančių totorių būrių, kurie, nežinodami apie mūšį ir jo baigtį, grįždavo į stovyklą ir pakliūdavo į lietuvių rankas. Klecko mūšio pergalę baltarusiai iškilmingai paminėjo 1506 m., pastatė atminimo paminklą ir kryžių. Įdomus ir pats Klecko miestelis su savo istorijos paminklais – bažnyčiomis, vienuolynais ir sinagogomis – tikrai verta aplankymo vieta, o įtraukę Lydą, Naugarduką, Nesvyžių ir kitas lietuviui brangias vietas, dar labiau pamilsite kraštą, kuris kadaise buvo vadinamas LDK, o visi jos gyventojai nepriklausomai nuo kalbos, tikėjimo, ar akių spalvos – lietuviais.
Rengiant šį straipsnį, buvo panaudota T. Baranausko, V. Vaitkevičiaus ir kitų istorikų ir istorijos mylėtojų interneto svetainėse pateikta medžiaga. Straipsnyje panaudotas žemėlapis – iš knygos „Lietuvos TSR istorija (1986).
