aA
DELFI publikuoja naujosios Andriaus Užkalnio knygos, „Užkalnio kelionės. Pavyduolių glamonės ir smalsiųjų gundymai“, ištraukas. Savo šeštojoje knygoje (ir jau antrojoje kelionių knygoje) autorius supina savo biografiją ir, regis, atsitiktinai prirankiotas pasaulio vietas iš dešimčių aplankytų pasaulio šalių.
Kelionė, kuri A. Užkalniui labiau rūpėjo negu seksas
© A.Užkalnio nuotr.

Japoniją Andrius pažįsta geriau, nei Lietuvą. Arba bent jau taip giriasi ir sako pats sau netikėtai ten radęs pažįstamus iš vaikystės.

Ištrauka iš Andriaus Užkalnio knygos „Užkalnio kelionės. Pavyduolių glamonės ir smalsiųjų gundymai“

Japonija ir Uzbekistanas

Taip, apie Japoniją bus atskira knyga. Tačiau tai ne priežastis nekalbėti apie ją ir šitoje, nes apie Japoniją aš turiu prisiminimų kelioms knygoms. Ypač prisiminimų, kas atsitiko man, o ši knyga, kaip galėjote pastebėti, iš kelionių literatūros išaugo į autobiografinę knygą, ir kas galėjo pagalvoti, kad taip atsitiks.

Uzbekistanas menkai susijęs su Japonija, na, nebent tuo, kad labai mažai kas iš uzbekų yra buvęs Japonijoje, o labai mažai japonų žino, kur yra Uzbekistanas, ir norėtų ten važiuoti. Na, jie nesusiję, bet mano galvoje – šiek tiek, todėl klausykitės.

–––

Aš pradėjau keliauti į Japoniją, kai dirbau BBC ir kai atsirado darbų, dėl kurių turėjau (arba, tiksliau, galėjau) skristi į Rusijos tolimuosius rytus, nes ten man reikėjo tvarkyti tos Rusijos dalies žiniasklaidos stebėjimą: samdyti bendradarbius, kad sektų vietinę žiniasklaidą ir pranešinėtų mums.*

/// Tai leiskite dabar pridėsiu pasakojimą apie savo mėgstamiausią samdymą Sachaline. Tais laikais Sachalinas, didžiausia Rusijos sala, esanti visiškai šalia Japonijos, buvo vieta, kur nežmoniški pinigai buvo investuojami į naftos ir dujų gavybą ir perdirbimą – niekur kitur Rusijoje užsienio bendrovės nekišo tokių pinigų. Tai iškreipė rinką neįsivaizduojamai. Samdžiau ten redaktorius bei vertėjus, ir atėjusi mergina pasakė, kad angliškai beveik nemoka, ir viską siūlė daryti kompiuteriniu vertimu.

Prašė 2 000 JAV dolerių per mėnesį (tuomet Rusijoje gera alga buvo penki šimtai). Paaiškino, kad nors ji pati nemoka angliškai, bet turi draugę, kuri moka, ir ji gauna 4 000 dolerių. Todėl ji pagalvojo, kad nemokančiai pusė tos sumos būtų pats tas. Darbo ji tąsyk iš manęs negavo, bet manau, kad tomis sąlygomis, kai gaudavo darbą visi, kas nors mokėjo užrašyti savo vardą ir turėjo asmens dokumentą, jai vis tiek kur nors pasisekė. Gal ji pilotuoja lėktuvus už pusę priimto atlyginimo. ///

Mano pirma kelionė turėjo būti į Vladivostoką. Iš Londono yra suprantamas būdas ten keliauti: lėktuvu iki Maskvos, o paskui iš ten per visą Euraziją iki to nedidelio uosto prie Ramiojo vandenyno skristi aštuonias valandas šešis su puse tūkstančio kilometrų kokia nors rusiška oro linija su inžinieriais, kelionėje geriančiais degtinę, kad jiems nebūtų nuobodu.

Brangios naftos ir brangių dujų laikais inžinierius ruošdavo, be kitų aukštųjų mokyklų, Ufos naftos ir dujų institutas Baškortostane, kuris anksčiau buvo paprastai vadinamas Baškirija (ruošia ir dabar, tik dujos kainuoja skatikus, o nafta pinga kasdien). Tai buvo auksiniai laikai. Dar nebaigę mokslų, inžinieriai jau turėdavo darbus, kur jiems Rusijos pinigų pertekusios gamtos išteklių bendrovės mokėjo tiek, kiek jų tėvai net nesapnavo.

Kadangi su tais inžinieriais skraidyti nenorėjau, sugalvojau geresnį būdą. Aš skrisiu į Japoniją ir iš ten jau pusantros valandos regionine (gerai, tegu vis tiek rusiška) oro bendrove į Vladivostoką, taip aš galėsiu pabūti Japonijoje net du kartus, sumaniai sukonstravęs maršrutus, ir tai bus mano mažos atostogos. Mano darbdaviui nebuvo svarbu, kaip aš keliausiu, kad tik smarkiai brangiau nekainuotų. Bendradarbiai man beveik nepavydėjo, nes keliauti į kažkokį Rusijos užkampį prie Ramiojo vandenyno labai mažai kas norėjo (išprotėjusių buvo nedaug).

„Geriau jau tu ten skrisk, negu man reikės“, – man sakė bendradarbis, antros kartos ukrainiečių emigrantas, anglišku vardu Peteris. Jam egzotiškiausia kelionė būdavo į Kanadą ir tai per atostogas.
Kai jau turėjau bilietus, vis tiek netikėjau, kad tai įvyks. Ar tai buvo geriau negu seksas? Tikriausiai. Aš negaliu apsakyti, kaip laukiau. Atsimenu, prieš tai turėjau porą darbinių kelionių į Lenkiją ir į Taškentą Uzbekistane, ten vežiausi nusipirktus kelionių vadovus apie Japoniją, kuriuos vakarais skaičiau prieš miegą, ir vis dar netikėjau, kad ten vyksiu.

Taškento oro uoste žiūrėjau į išvykimų lentą, kurioje buvo Uzbekistano oro linijų skrydis į Osaką, ir galvojau: geras, ir aš ten skrisiu už kelių dienų.

Taškente galvojau, kad labai gerai, jog esu atsivežęs knygą apie Japoniją, nes nėra ką labai daug veikti tame mieste. Turistai važiuoja į senovinius Bucharos ir Samarkando miestus, o aš sėdėjau poliruotame, naujai pastatytame viešbutyje, važinėjau į biurą ir pramoga buvo vakarienė poliruotame restorane ant mano Le Meridien viešbučio stogo su bendradarbiais ir daug vyno, o paskui grįžti į išblizgintą ir iškvėpintą viešbučio kambarį ir skaitai knygą apie Japoniją. Tai nebuvo taip jau blogai. Daugiau Taškente nėra ką veikti. Tas viešbučio kambarys turbūt kainavo brangiau nei vidutinė mokykla Uzbekistane, tačiau apie tai geriau buvo negalvoti, nes jei pradedi apie tai mąstyti, būna nelinksma.

Kelionė, kuri A. Užkalniui labiau rūpėjo negu seksas
© A.Užkalnio nuotr.

Nuo tų laikų viešbutis jau prarado statusą, iš tarptautinio tinklo buvo išvarytas, nes nesugebėjo palaikyti reikiamo lygio, ir dabar, manau, gyvas prisiminimais apie šlovingus praeities laikus, kai ten net Užkalnis gyveno.

Tą Le Meridien prisiminiau šiemet Armėnijoje, pamatęs naują Jerevano Hilton. Viešbutis buvo atidarytas, bet niekaip negalėjo gauti patvirtinimo iš amerikiečių tinklo, kad ten viskas gerai. Todėl prie iškabos parašė: „Coming soon“, girdi, greitai šis viešbutis bus Hilton, pamatysit, tikrai bus. Tai panašu į garsų amerikietišką lipduką, klijuojamą ant surūdijusio ir sudrožto kledaro: „My other car is a Porsche.“ Kita mano mašina tikrai geresnė.

Tas viešbutis Jerevane tikrai neturėtų būti Hilton, paragavus jų pusryčių: italas virtuvės šeimininkas turbūt buvo blogiausias italas maisto gamintojas visoje Italijoje arba vienintelis, sutikęs vykti į Armėniją. Neapolio stoties valkata turbūt pagamintų skanesnį maistą nei tas žulikas, visas dienas vaikščiojęs su šefo apdaru, papuoštu jo pavarde, dailiai išsiuvinėta ant krūtinės, ir komentavęs pagalbininkei, kuri vaikščiojo iš paskos su dideliu bloknotu rankose.

Manau, kad tą pagalbininkę jis dar ir tratino viešbučio kambaryje po darbo valandų, nes niekas kitas jam negalėjo praskaidrinti gyvenimo. Nuo jo vadovaujamos virtuvės darbo jis galėjo tik nusiminti.
Tai tiek apie Jerevaną šį kartą. Taškentas yra nenormalus miestas: bent jau tais laikais (2003 metais) šalis buvo valdoma diktatoriaus prezidento Islamo Karimovo, nepasikeitė ir dabar, 2015 metais, kai rašoma ši knyga, tik prezidentas anais laikais buvo jaunesnis.

Miestas išvalytas, nebėra žmonių, kurie negražiai atrodo (ypač visokių valkatų ir elgetų), ir atrodo taip, kaip normalus miestas gali atrodyti šeštą valandą ryto – gana švarus, neįspūdingas ir be galo nuobodus. Uzbekistane yra 30 mln. gyventojų, pusantros Australijos, ir didžioji dalis jų augina medvilnę arba yra emigravę.

Be tų uzbekų, kurie dirba statybose Rusijoje su tadžikais ir moldavais, šimtai tūkstančių nelegalių šalies pasiuntinių yra Pietų Korėjoje, kur jais labai nepatenkinti rusų emigrantai, kadangi atvykę uzbekai labai nereiklūs ir numušinėja darbo užmokesčio tarifus, gyvena dar labiau susigrūdę ir dar pigiau nei kiti imigrantai.

Viešbutyje ant sienos kabėjo gražiai įrėmintos nuotraukos iš viešbučio atidarymo, kuriame dalyvavo šalies prezidentas ir buvo nupaveiksluotas ir su vadybininkais, ir su kambarinėmis, taip pat buvo parašyta, kad darbuotojai „išklausė prezidento Jo Ekselencijos Islamo Karimovo patarimus“. Man buvo įdomu – nors atsakymo nesužinosiu, – ką patarė valstybės vadovas kambarinėms? Kaip valyti ir poliruoti vonios kambarius? Kaip išdėlioti muilą, šampūną ir dušo kepuraites? Kaip gražiai pakloti lovą ir sulankstyti pagalvę pyragėliu?

Kelionė, kuri A. Užkalniui labiau rūpėjo negu seksas
© A.Užkalnio nuotr.

Beprotybės lygį – ir ką reiškia užsienietis Uzbekistane – aš patyriau, važiuodamas liftu. Patarnautojas, kuris keliavo su manimi į kambarį, kad padėtų nugabenti lagaminą ir parodytų, kur ir kaip įjungiamos šviesos ir kurį mygtuką spausti, kad užsisakytum šampano, palaikydamas pokalbį paklausė: „Iš kur atvykote?“ Sakau, iš Londono. Pokalbis vyko rusiškai.

„Ir ilgam pas mus atvykote, sere?“ – tai buvo neįtikėtina. Šitas turbūt prisižiūrėjęs rusiškų filmų apie Šerloką Holmsą ir įprastinį gyvenimą Londone, Baker Street, kur žmonės vieni su kitais kalbasi rusiškai ir vieni kitus vadina „sere“.

BBC inžinieriai, kurie tvarkė mūsų biurą ten kiek anksčiau, pasakojo apie absoliutų saugumą šalyje, ypač kiek tai susiję su užsieniečiais. Vienam iš BBC darbuotojų, anglui, turguje ištraukė piniginę, jis kreipėsi į policiją (tiksliau, ji ten vis dar vadinosi milicija, bet koks skirtumas) ir jį labai mandagiai nuvežė, nemokėdami paaiškinti, kas dabar bus, į Vidaus reikalų ministerijos pastatą, o ten nuvedė į kažkokią didelę salę.

Neilgai trukus, sakė jis, policija pradėjo vežti į pastatą visus kišenvagius iš to turgaus (reikia manyti, policija juos žinojo ir ilgai neieškojo, o slėptis niekas nesiruošė, nes kur tu, žmogau, pabėgsi) ir, iš visų jų kišenių pinigines ir daiktus iškratę ant didelio stalo, pasiūlė anglui pažiūrėti, kuri piniginė jo. Anglui grąžino piniginę ir policijos automobiliu jį nuvežė į viešbutį. Jis nežinojo, ką policija padarė kišenvagiams – tikriausiai liepė nešdintis lauk. Iki kito karto.

Kitas incidentas nutiko, arba bent jau taip sako legenda, jaunam škotų inžinieriui, kuris buvo priimtas į darbą pagal kažkokią nusikaltėlių reabilitavimo programą. Mažutis ir raudonplaukis, jis užaugo Glazge, vaikų namuose, kur gyvenimas jam parodė ir šilto, ir šalto, o užvis geriausiai išmokė muštis. Paskui ėjo nuo vieno nusikaltimo prie kito, vogdavo televizorius, žaidimų priedėlius ir vaizdo magnetofonus (tada buvo tokie laikai, kai dar buvo vaizdo magnetofonų), paskui prasidėjo su narkotikais ir todėl turėjo vogti dar daugiau, vėliau sėdo į kalėjimą, bet buvo reabilituotas ir gavo darbą nacionalinio transliuotojo tarnyboje. Turėjo nedaug teorinių žinių, bet puikiai sugebėjo junginėti laidus ir išmanė visą įsivaizduojamą elektroninę techniką; turbūt metų metai, pralesti su vogta buitine technika, nenuėjo veltui ir jis buvo visų mėgstamas ir vertinamas.

Kartu su kitais inžinieriais jis buvo nusiųstas į Taškentą įrengti nemažo ten kuriamo BBC biuro. Dienomis dirbo, o vakarais nueidavo vieno kito alaus išgerti į barą. Vieną vakarą prie jo ir dviejų jo kolegų iš Britanijos bare prisikabino kažkokie rusakalbiai, kuriems pasirodė (matyt, ilgai propagandos mokytiems, kad tikri vyrai tik Rusijoje, o amerikiečiai ir kiti anglai bailūs ir buki), kad užsieniečiai bus baikštūs, lepūs ir bus galima bent jau gerai pasijuokti.

Atsitiko visai kitaip. Rusakalbiai priekabiautojai (jų buvo trys) nespėjo net suprasti, kas jiems atsitiko, kai rūsčių Glazgo gatvių išauklėtas mažasis raudonplaukis škotas vienam iš jų kirto galva į veidą, kitą patiesė kumščio smūgiu, o trečiajam trenkė į pilvą baro taburete, parkritusį puolė spardyti ir ant jo šokinėjo kaip sužvėrėjusi beždžionėlė, košdamas pro dantis baisius keiksmažodžius vos suprantamu Glazgo akcentu (iš visų Britanijos akcentų šis yra mažiausiai suprantamas žmonėms – per BBC televiziją kalbėtojus iš Škotijos uostamiesčio kartais palydėdavo subtitrais, kol Glazgo gyventojai įsižeidė dėl tokio pažeminimo). Jei ne su juo buvę du anglai, kurie šiaip ne taip nuvilko jaunąjį reabilituotąjį nuo nelaimėlio, gal būtų užmušęs arba suluošinęs visam gyvenimui.

Atvykusi teisėsauga sukruvintus rusakalbius sugrūdo į automobilį ir išsivežė (matyt, į kalėjimą), o Britanijos svečių atsiprašė.
Uzbekistane apskritai labai nervingas santykis su užsieniečiais: iš vienos pusės, yra šiokios tokios paniekos ir nepasitikėjimo, o iš kitos pusės, žiūrėjimo kaip į dievybes. Uzbekistane BBC tarnybiniai automobiliai turėjo diplomatinius numerius (buvo geri laikai) ir vairuotojai buvo labai patenkinti. Važiavome už miesto biuro automobiliu. Prie kelio – milicijos postas, du kareivukai stabdo automobilius, renka kyšius (pasižiūrės, ar laiko rankinis stabdys, ir pasakys, kad laiko nepakankamai, gali gauti baudą ar atsiskaityti vietoje).

Vienas pamoja mūsų automobiliui ir neskubiu žingsniu artinasi, kai sustojame. Pamato kitas ir iš paskos, mojuodamas rankomis, praktiškai klupdamas, išvertęs akis iš siaubo, bėgdamas rėkia anam: „Ką darai, bliat! Ką darai! Tu, bliat, nuopisa, bliat, ką tu darai? Mes abu atsakysim!“ Mat pastebėjo, kad automobilio numeriai diplomatiniai.
Gal tragedijos ir nebūtų buvę abiem kareivukams, tačiau, blogai susiklosčius aplinkybėms, dar nežinai, kaip čia baigsis. Įsimintinas atvejis buvo, kai Uzbekistane valdžia nusprendė imtis prostitučių, kurios užsieniečius ar šiaip pasiturinčius asmenis pasitikdavo viešbučių baruose ir panašiose prabangiose vietose*.

/// Kokios vietos save laiko prabangiomis, vieną kartą Taškente sužinojau, per kažkokį priėmimą paprašęs alaus. Sako, kokio norėtumėt. Sakau, gal vietinio turite – mat žinojau, kad Uzbekistane verda alų. Sako, mes, žinote, ne tokia vieta, kad vietinį alų siūlytume, mes aukšto lygio restoranas.///

Kelionė, kuri A. Užkalniui labiau rūpėjo negu seksas
© A.Užkalnio nuotr.

Vieno reido metu, neturėdami papildomos informacijos, aptiko dviejų Vakarų ambasadų konsulų žmonas, geriančias vyną kažkokiame bare, daug negalvodami ir neklausydami jų protestų, susėmė ir nuvežė daboklėn su kekšėmis, narkomanėmis ir turgaus vagilėmis. Nuovadoje pareigūnai patikrino atvykusių sulaikytųjų dokumentus anksčiau, nei jos suspėjo pareikalauti susitikimo su savo ambasadų atstovais, ir išbalo, pajutę šaltą mirties alsavimą į pakaušį. Ponias diplomates lankstydamiesi ir atsiprašinėdami išleido laukti ambasadų transporto vairuotojų, pasodino ir girdė arbata nuovados viršininko kabinete, o Vidaus reikalų ministras drebėdamas kitą dieną važiavo pas prezidentą, suprasdamas, kad į namus jau gali ir negrįžti, tačiau grįžo.

Toliau buvo atsiprašinėjama, užsienio reikalų ministras ambasadose lankstėsi iki žemės, na, ir tuomet reikėjo rasti kaltus. Radę nelaimėlius patrulius, kurie sulaikė tas dvi užsienietes bare, greitu būdu jiems įklijavo po dešimt metų laisvės atėmimo už savivaliavimą, piktnaudžiavimą pareigomis, kenkimą ir neteisėtą laisvės suvaržymą ir šis įvykis tapo visiems žinomas „kaip dorovės policijai nepasisekė“.
Nesunku įsivaizduoti, kad tam vargšui kareivėliui prie kelio, pamačius, kad jo kolega tik ką sustabdė automobilį su diplomatiniais numeriais, galvoje per sekundės dalį prasisuko panašus scenarijus, belangė, narai ir tualetas kameros kampe.

Tai tiek apie Uzbekistaną. Daugiau nieko negaliu papasakoti, nors ir norėčiau.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Pasakiško grožio ežeras, kuris atsirado po skaudžios nelaimės (7)

Žvelgiant į įstabiai žydrą šio pasakiško grožio ežero, tyvuliuojančio aukštai Karakorumo...

Balsavimas: išrinkite, kuris Lietuvos miestas prisistatė gražiausiai (46)

Tarptautinė turizmo ir aktyvaus laisvalaikio paroda Adventur jau aštuntus metus iš eilės...

Šiandien prasidėjusioje keliautojų parodoje jau per pirmas valandas nusidriekė eilės

„Vitaminas Atostogos“ – šiandien buvo paskelbta Lietuvos konferencijų ir parodų centre...

Paliesiaus dvaras pateko į patraukliausių Europos turizmo vietų sąrašą

Penktadienį turizmo parodos „ Adventur “ metu „Litexpo“ parodų ir kongresų centre paskelbti...

Išdalyti Lietuvos turizmo „oskarai“: metų traukos vieta – Birštonas (14)

„Vitaminas Atostogos“ – šiandien buvo paskelbta Lietuvos konferencijų ir parodų centre...

Top naujienos

Aplankė vieną uždariausių pasaulio valstybių: pažįstamiems buvo sunku patikėti, kad ten keliauju (118)

„Welcome to Arabia! “, – karts nuo karto išgirstu iš nuoširdžiai besišypsančių...

Tikra legenda, kuri aikštėje lietuvius skriaudė, o už jos ribų – glostė laida „Krepšinio zona“ (38)

2020-ieji krepšinio pasauliui prasidėjo tiesiog tragiškai: po ilgamečio NBA komisaro Davido Sterno...

Giedrius Drukteinis

Du būdai, kaip mums atsikratyti nepakantumo svetimam turtui ir sėkmei (1)

Kai išmintingi žmonės pradeda kalbėti apie Lietuvos visuomenės problemas, greitai galima...

Birutė Navickaitė pakliuvo į absurdišką situaciją: neturėdama vairuotojo pažymėjimo ir automobilio pradėjo gauti baudas (47)

Palangiškė Birutė Navickaitė sako, kad sunku ir patikėti, į kokią absurdišką situaciją ji...

Darželyje sriuba apsipylusi trimetė patyrė antro laipsnio nudegimą: mama netiki darželio direktorės versija (312)

Į darželį trimetę dukrą nuvedusi mama nė neįtarė, kad po kelių valandų su ja dėl patirto...

Stilistė papasakojo, į ką reikia atsižvelgti renkantis džinsus: viena detalė gali sugadinti visą įvaizdį (33)

Jei paprašytume jūsų įvardinti pagrindinį spintos drabužį, kas tai būtų? Mes nemirktelėję...

Lietuvis sukūrė už širdies griebiantį vaizdo klipą apie Bryantą

Lietuvis Giedrius Šiškovas , interneto platybėse žinomas „Gidranity“ pseudonimu, sukūrė už...

Kameros įamžino neįtikėtiną vairuotojų žioplumą: situacijos primena veiksmo filmus (5)

Pašalinė veika prie vairo ir išsiblaškymas neretai vairuotojams sukelia nemažai streso, kai...

Kaip pornografija veikia seksualinį gyvenimą? Specialistai išskyrė kelis atvejus (36)

Ar pornografija žalinga? Į šį klausimą nėra vieno atsakymo. Tai tas pats, lyg klaustumėte, ar...