aA
Keliautojai Gediminas Ilgūnas, Giedrė Strikulienė, Jurga, Alenas ir Justinas Radvilos, Valdas Banevičius bei šių eilučių autorius Edmundas Ganusauskas tęsia žygį aplink Vytauto Lietuvą. Kraštinis Rusijos taškas, pro kurį važiavome į Ukrainą, buvo Rovenki. Metraštininkai šią gyvenvietę mini nuo 1705 metų, kaip neteisėtai Dykvietėje įkurtą miestelį.
© E.Ganusausko nuotr.

Petras I paliepė jį nugriauti, o bėglius valstiečius grąžinti dvarininkams. Tada ir kilo iš istorijos pamokų girdėtas kazokų atamano Kondratijaus Bulavino sukilimas. Nuslopinęs maištininkus, caras sudegino visas 49 kazokų gyvenvietes. Atsitraukę į nuošalesnę vietą, kazokai įkūrė miestelį Rovenki.

Kiti šaltiniai teigia, kad kazokai sukilo po to, kai caras panūdo perrašyti imperijos iždui Bachmuto, dabar Artiomovsko, pro kurį veda mūsų kelias, druskos kasyklas. Kazokai suėmė caro ukazą pristačiusį satrapą ir pakilo į kovą. Šiaip ar taip finalas aiškus. Dabar, nors čia ir Rusija, gyvena daugiau ukrainiečių, net du trečdaliai.

Jau pasikeitė gamtovaizdis. Geografai tokį vaizdą vadintų raižyta vietove, geologams tos tolumoje boluojančios atkalnės, matyt, primintų kreidos klodus. Neseniai suarta dirva juoduoja, kitur – dar geltoni javų laukai, kaimeliuose – baltai dažytos „chatos“. O žąsų, žąselių! Paleistos į laisvę, pulkais krypuoja palei kelią.

Rusijos ir Ukrainos pasienio punkte prieš mus – tik trys automobiliai. Maloniai paplepėjome ir su vienais, ir su kitais, tačiau nepasakysi, kad darbas, kaip vaikų dainelėje, ėjo sparčiai. Dvi valandos!

Pirmieji kilometrai Ukrainoje nesužavėjo – plentas nelygus, apkramtytais kraštais. Pasukę į nedidelį pušyną, apsistojome nakvynei. Palapinės – dar miške, o už keliolikos žingsnių nuo keliuko atsiveria neaprėpiami toliai. Esame, ko gero, apie buvusios Dykvietės vidurį.

Dykvietė – tai istorinis didžiulės, mažai apgyventos teritorijos nuo dabartinės Tulos srities iki Odesos, pavadinimas. Įkurdinti žmones derlingose stepėse bandyta dar Kijevo valstybės laikais, tačiau per tas žemes ritosi skitų, hunų, polovcų, avarų, mongolų-totorių bangos, stabdžiusios tuos ir taip nedrąsius civilizacijos žingsnius.

„Ypač palankūs Dykvietės apgyvenimui tapo XIV–XV amžiai, kai šios žemės buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Žemė buvo įdirbama, čia apgyvendinti pabėgę valstiečiai ir valstybės tarnystės žmonės...“, – rašo rusų žinynai.

Tokius tekstus apie savo Tėvynę, juolab ne pačių rašytus, skaityti ne gėda. Pasirodo, Lietuva išjudino, suteikė pagreitį, paspartino milžiniško laukinio krašto pažangą!

Tačiau grįžkime į kelią. Pirmasis didesnis miestas Ukrainoje Starobelskas pribloškė dviračių gausybe. Tikra Olandija, tik technika kitokia ir parkavimo tradicijos nepanašios. Kokiu būdu čia jų tiek daug atsirado? „Mieste nevažinėja autobusai“, – paaiškino pedalus iš lėto mynusi garbaus amžiaus starobelskietė.

Šiaip neišvaizdus ir, regis, niekuo neypatingas miestas komplimentų nusipelno už Ostapo Benderio įamžinimą. Vietinio universiteto studentai ir dėstytojai, nusprendę, kad Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“ pradžioje aprašyti įvykiai vyko jų Starobelske, nutarė didžiajam kombinatoriui pastatyti paminklą. Ostapas tiriamu žvilgsniu žvelgia į valkataujantį vaikėzą ištiesta ranka: „Dėde, duok dešimt kapeikų“. Prisėdę ant postamento rankas ištiesėme ir mes – fotografijai.

Maždaug už 60 kilometrų įsirėžėme į Lisičanską, prieš tris šimtus metų kartu su atrasta rūda užgimusį miestą. Nieko, kas labai patrauktų akį neradome, tad mūsų finansų ministras Alenas pakvietė į kavinę ukrainietiškų barščių. Beje, tokių įvykių mūsų žygyje reta, taigi raginti nereikėjo. Gėlėmis ant šaligatvio prekiavusi moteriškė perspėjo, kad „Alionuška“ brangi kavinė, bet mūsų vedlys jau buvo peržengęs slenkstį.

Brangumas, kaip čia pasakius, žiūrint su kuo lyginsi. Barščiai – mažiau dviejų litų, tačiau šioks toks atradimas galėtų būti alus – kur gausi bokalą už pusantro lito! Tiesa, niekur kitur tokio pigaus nematėme ir tikriausiai nematysime. Apskritai maistas Ukrainoje šiek tiek pigesnis negu Rusijoje, o ten – panašiai kaip Lietuvoje, tik vitrinos nelabai patrauklios.

Litras A-95 Rusijoje kainuoja maždaug 1,8 Lt, Ukrainoje – 2,3 Lt. Kad nereikėtų grįžti prie kainų, užbėgsime įvykiams už akių. Sovietų gadynę bent jau iš lauko primenančiame Donecko viešbutyje „Ukraina“ kaina – per 100 litų, o visai šalia privačiame “Liverpool” – tik 38.

Tačiau iki Donecko dar toloka, galima paganyti mintis, juolab kad važiuojame daugmaž lygiagrečiai kai kam iš mūsų tikru galvos skausmu tapusiai Vorsklai. Tiesa, upė vingiuoja toli, beveik už trijų šimtų kilometrų per Poltavą teka į Dnieprodzeržinsko marias, bet, važiuodami LDK pakraščiais, arčiau jos mes nebūsime. Visus savo 464 kilometrus upė sruvena buvusios kunigaikštystės viduje.

1399 metų rugpjūčio 12 dienos Vytautas tikriausiai neužmiršo visą likusį gyvenimą. Tą juodą dieną prie Vorsklos Aukso orda sumušė jo vadovaujamą jungtinę LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenę.

Tas tragiškas Vytautui mūšis tikriausiai atkurtas daugelyje veikalų, tačiau man, niekada su istorija daug reikalų neturėjusiam diletantui, į rankas buvo pakliuvęs tik vienas kitas mūšio aprašymas. Pastaruoju metu teko pavartyti originalaus rusų istoriko Levo Gumiliovo knygą „Senoji Rusia ir Didžioji stepė“, tad ją ir pacituosiu, vildamasis, kad kronikomis grįstas istoriko pasakojimas bus įdomus ir skaitytojui.

„Susitikę Kijeve, kunigaikštis ir chanas rado bendrą kalbą. Tochtamyšas užleido Vytautui teises į Rusią, o Vytautas žadėjo padėti Tochtamyšui grįžti į Sarajų <...> Įgyvendinti šį projektą trukdė tik Temir-Kutlugas ir Edigėjus, kuriuos reikėjo išvyti iš Sarajaus <...> (Atsiprašau prof. Alfredo Bumblausko, šiuos vardus rašančio atitinkamai Timūras Kotlogas ir Edyga. Kadangi cituoju kitą istoriką, nesiryžau keisti originalo – E. G.)

Įsigilinęs į pasiūlytą operaciją, Vytautas vertino ją atsargiai. Lietuvių-baltarusių kariuomenė buvo sustiprinta lenkų šlėktų ir vokiečių riterių būriu iš Prūsijos. Iš viso apie 100 tūkstančių karių. Sibiro totoriai, atvykę į Lietuvą su Tochtamyšu, ištirpo bendroje vėliavų ir riterių ženklų masėje. Tačiau tik totoriai žinojo savo priešininkų galimybes.

Temir-Kutlugas atsiuntė Vytautui ultimatumą: „Atiduok man bėglį Tochtamyšą! Jis – mano priešas, negaliu nusiraminti, žinodamas, kad jis gyvas ir pas tave gyvena, nes permainingas mūsų gyvenimas: šiandien – chanas, o ryt – bėglys, šiandien – turtingas, o ryt – skurdžius, šiandien – daug draugų, o ryt – visi priešai. Aš bijau ir savų, ne tik svetimųjų, o chanas Tochtamyšas man svetimas ir priešas, dargi piktas priešas, todėl atiduok man jį, o kas tik yra šalia jo, viskas tavo“

Vytautas nepriėmė pasiūlymo ir pasitiko chaną ant Vorsklos kranto.
Temir-Kutlugas vėl pradėjo derybas. „Kodėl tu prieš mane eini? Aš negrobiau tavo žemių, nei miestų, nei kaimų“. Vytautas pareikalavo visiško nuolankumo, grasindamas pakelti kalaviją prieš visą Ordą.

Vytautas, jau pasiskelbęs „didžiuoju Lietuvos ir Rusios kunigaikščiu“, buvo toks užtikrintas savo jėgų pranašumu, kad užkibo ant Temir-Kutlugo meškerės ir užtęsė derybas. Per tą laiką suskubo prisiartinti Edigėjaus kariuomenė, ir iškart viskas pasikeitė.

Edigėjus pareikalavo pasimatymo ir pareiškė Vytautui: „Narsusis kunigaikšti! Mūsų chanas negali nepripažinti tavęs vyresniuoju broliu, nes tu amžiumi esi vyresnis. Bet tu jaunesnis už mane. Todėl bus teisinga, jeigu tu būsi man nuolankus, įsipareigosi mokėti man duoklę ir ant lietuviškų pinigų spausdinsi mano antspaudą“.

Vytautas įsiuto, ir 1399 m. rugpjūčio 12 d. lietuvių kariuomenė, dengiama artilerijos ugnies perėjo į kairįjį Vorsklos krantą. Bet patrankos plačioje stepėje buvo mažai efektyvios. Užtat lietuvių kavalerija pradėjo stumti Edigėjaus totorių rikiuotes.

Jam tik to ir reikėjo. Išsibarsčiusius Vytauto pulkus jis užlaikė lygiai tiek, kiek Temir-Kutlugui reikėjo, kad apeitų lietuvius iš flangų ir smogtų iš užnugario. Lietuvos kariuomenėje kilo panika. Pirmasis iš mūšio lauko pasitraukė Tochtamyšas, greit supratęs, kad Timūro taktika neįveikiama. Jis žinojo, kad Temir-Kutlugas ir Edigėjus buvo Timūro mokiniai. Po jo pabėgo ponas Ščiurkovskis, garsiau už visus reikalavęs totorių kraujo. Vytautą į gūdžias girias nuvedė kazokas Mamajus, vienas iš garsaus pirmtako palikuonių. Jie klaidžiojo tris dienas, kol Vytautas pažadėjo savo palydovui kunigaikščio titulą ir Glinos vietovę. Tas tuojau rado kelią...

Ant Vorsklos krantų vyko žiaurios skerdynės. Totoriai kapojo nesipriešinusius lietuvius, lenkus, vokiečius ir rusus. Šie bėgo 500 varstų, iki pat Kijevo, o paskui totoriai, išsibarstę būriais, persekiojo žmones iki Lucko. Tarp užmuštų buvo daugiau kaip dvidešimt kunigaikščių. <...> Patyrusia akimi pamatęs, ką žada riterių kova su Timūro mokiniais, Tochtamyšas išvedė savo pulkus nuo Vorsklos krantų dar iki mūšio ir be nuostolių atvedė juos į gimtą Užvolgį“.

610 metų… To nelemto jubiliejaus dieną pagal grafiką turėtume būti Odesoje. O kol kas nustebino Doneckas. Jau kuris laikas važiuodami Donbaso keliais, šen bei ten matydami terikonus, laukėme aprūkusio, nuo anglių pajuodusio miesto, o čia – erdvu, švaru, skoninga. Žinoma, priemiesčiuose pro automobilio langus matėme ir kitokių vaizdų, tačiau centras iš tikrųjų gražus ir tvarkingas.

Atskiro žodžio nusipelno atsitiktinai, ieškant vietos nakvynei, aplankytas kompleksas „Liverpool“. Jo šeimininkas, matyt, didelis „bitlų“ fanas, sugebėjo sukurti legendinių muzikantų atminimo dvasia persmelktą visumą – viešbutis, kavinė, restoranas, sporto kompleksas. Geriausiems viešbučio kambariams suteikti vardai. Įėjus atrodo, jog čia tik paties Paulo McCartney`o ir trūksta – viskas taip skoninga ir subtilu...

Gerokai bulvaru dvelkianti „Komsomolskaja pravda“ šaiposi iš lietuviškos gazuotos degtinės. Tą naujieną jau buvome girdėję per radiją Rusijoje, o dabar, ukrainiečių laikraštyje pamatę žinutę „Lietuviškas burbulas“, ėmėme įtarti, ar tik slavai nenorėtų tos gazuotos paragauti. Juolab kad ir užkanda rūpinasi: „Laukiame kitos inovacijos: gazuotų konservų“.

Pagal statistiką Donecke ukrainiečių ir rusų – maždaug per pusę. Vis dėlto didžioji gyventojų dalis vadina save rusakalbiais. Tačiau viešose vietose užsimušdamas nerasi jokio užrašo ar teksto rusų kalba – tik ukrainiečių! Žinoma, ne tik Donecke – visoje šalyje. Net rajono centre gali pamatyti marmuro plokštėje iškaltas valstybės himno eilutes ir herbą.

To, ką manėme užtiksią Donecke, su kaupu radome Zaporožėje – burnoje rūgštu dar neprivažiavus miesto. Aplink rūksta aliuminio, magnio, geležies, plieno, chemijos pramonės kombinatų kaminai. Smogas čia, sakytum, stovi kaip siena. Žmonės sako nematą balto sniego, o ant palangių rytais suodžių tiek, kad gali laiškus rašyti.

Kažkada garsios hidroelektrinės „Dnieprohes“ užtvanka, aišku, didinga, tačiau didesnį įspūdį palieka yra Zaporožės Sečės muziejus Chorticoje. Karingųjų kazokų tradicijos, regis, ir šiandien gaivina ukrainiečių tautą. Daug draugų Lietuvoje turintis Ukrainos kazokų etmonas, generolas ir profesorius Ivanas Bilas vadovauja 200 tūkstančių kazokų gvardijai!

Toliau mūsų kelyje – Chersonas, pirmoji Rusijos karinė bazė ir laivų statykla prie Juodosios jūros. Šiandien – tai pilkas su gausybe kaminų ir vienu kitu paminklu admirolams miestas. Viskas, kas išlikę, aišku, jau toli nuo LDK laikų. Tik Chersono metraštis primena: „Pirmojoje XIII amžiaus pusėje rusų žemes nusiaubė totorių-mongolų ordos <...> Pasinaudojusi Rusijos susilpnėjimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė užgrobė vakarines ir pietvakarines žemes. Taip visa dešinioji Dniepro žemupio pakrantė atsidūrė Lietuvos valdžioje“.

Pravažiavę Stanislavo miestelį, kuris, pasak istorikų, įkurtas LDK laikais, pro apleistą vynuogyną pasukome prie Dniepro deltos vandenų. Mums jie – jau kaip ir Juodoji jūra. Prisiminėme sakmę apie Vytauto žirgus. Stovykloje šventė! Be kelių kilometrų, nuvažiavome 3000. Palapines pasistatėme per penkis žingsnius nuo tingiai teliūskuojančio vandens. Ta proga mūsų generolas Gediminas suteikė šiek tiek daugiau laisvių, tiktai gorilka vandenyje nevėso – per šiltas.

Rytą – jau prie Nikolajevo kraštotyros muziejaus, prisišliejusio prie Šv. Juozapo katalikų bažnyčios. Muziejus uždarytas, nes rengia senosios tripilų civilizacijos, prieš kelis tūkstantmečius klestėjusios palei Dnieprą, ekspoziciją. Tarsi atitaisydamas skriaudą, muziejaus direktorius išnešė mums parodyti brangiausią eksponatą – iš anų laikų išlikusią menišką amforą su matematiniu begalybės ženklu.

Iš muziejininkų sužinojome, kad senovės lietuvių gyvenvietės vietoje dabar – Nikolajevo Spalio rajonas. Tačiau mums jau tvieskė Očakovas – Vytauto ant Juodosios jūros kranto įkurta tvirtovė. Tada miestas gavo Daševo vardą. Vėliau totoriai pavadino jį Kara-Kermen, paskui turkai – savaip, o galų gale rusai turkišką pavadinimą perdarė į Očakovą.

Niekur kitur savo maršrute mes nejautėme tokio artumo Vytautui kaip čia. Očakovo karo ir istorijos muziejuje pirmą kartą per visą kelią pamatėme ir Vytauto portretą. Muziejaus direktorė Liudmila Ponomar, tikėdamasi praplėsti LDK ekspoziciją, pasirodo, važiavo į Vilnių ieškoti Vytauto pėdsakų prie Juodosios jūros, tačiau nieko labai nelaimėjo. Prašė mūsų, to paties ieškoti atvažiavusių į šiuos kraštus, – gal galėtume ką sumanyti, kažką pajudinti...

Bus tęsinys

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Lufthansa“ atnaujino skrydžius į Kairą

Vokietijos aviakompanija „ Lufthansa “ sekmadienį atnaujino skrydžius Kairą , kuriuos dienai...

Šios kelionės – populiarumo viršūnėje: čia žmonės perka emocijas ir ieško romantikos (12)

Darbas, namų ruoša, rūpestis vaikais – užstrigus rutinos sūkuryje nesunku greitai perdegti....

Kelionių agentai išdavė, kokių keisčiausių įnorių turi lietuvių turistai (18)

Kuo daugiau lietuvių atostogoms renkasi užsienio šalis, tuo dažniau kelionių agentams tenka...

Palangos oro uostas keleivius pasitiks atsinaujinęs: ruošiasi dideliems turistų srautams (4)

Palangos oro uostas ateinančiais metais planuoja pasitikti keleivius gerokai atsinaujinęs. Kaip...

Saugirdas Vaitulionis papasakojo, kas jam padeda susikurti tobulas atostogas (90)

Keliauti mėgstančiam kūrybininkui bei komunikacijos specialistui Saugirdui Vaitulioniui kelionių...

Top naujienos

Putino besaikė kariuomenės plėtra Rusijos karybos pramonei užkrovė sunkias skolas: tai uždelsto veikimo bomba (112)

Vladimiro Putino 20 trilijonų rublių (300 milijardų dolerių) atsiėjusi ginklų pirkimo aistra...

Niujorką prikausčiusi byla: kaip penki paaugliai sėdo už grotų dėl brutalaus nusikaltimo, kurio nepadarė (46)

Vieną 1989-ųjų pavasario vakarą maždaug trisdešimties paauglių grupė slankiojo po Niujorko...

Rimvydas Valatka. Policinė valstybė – su nuolaidų kuponais (9)

Naujos areštinės atidarymas sprogdino internetus. Grojo dūdų orkestras. Renginį vedė garsus...

Apklausos: rinkimus Ukrainoje laimėjo Zelenskio partija, gavusi apie 44 proc. balsų

Ukrainos parlamento rinkimus sekmadienį laimėjo prezidento Volodymyro Zelenskio partija, gavusi apie...

Po Rapšio finalo – skandalas: čempionas atsikirto protestavusiam australui (13)

Pietų Korėjoje vykstančiame pasaulio vandens sporto šakų čempionate Danas Rapšys 400 metrų...

Gamtos oazė Kauno rajone, kurią vokiečių okupantai bandė paversti europietiško lygio kurortu

Tarpukaryje senoji Kulautuva buvo lyginama su Palanga. Gražus ir didelis miestelio pušynas viliojo...

Dvi mergaites auginantis Andrius Rimiškis turi patarimą būsimiems tėčiams: lengva nebus (6)

Vaikystėje žaidęs mašinėlėmis ir vis norėdavęs išbandyti visus vyriškus užsiėmimus...

Įspūdinga: Kane'as įvarčiu iš aikštės vidurio patiesė „Juventus“

Praėjusio sezono pabaigoje traumų kamuotas Harry Kane'as priminė apie save. Anglas įmušė...

Užkandinę Kaune įkūrusių lietuvių idėja nepaliko abejingų: emigrantai pinigus siunčia net iš Aliaskos (73)

Kaune šeimos užkandinę įkūręs iš emigracijos grįžęs lietuvis neliko abejingas vargingai...