Ji ieško dar kažko, kas bent šiek tiek panašu į artumą, ir siekia gilesnio kultūrinių skirtybių pažinimo. Ramybė užlieja tik tada, kai keliaujama ne dėl miestų, bet dėl žmonių. Apie tai, iš kur kyla ir kada nurimsta šis jausmas, sutiko papasakoti Kauno autostopo klubo „KELIAIvis“ nariai: Tadas, Jovita ir Goda.
Iš Maroko grįžo su klubo idėja
Tadas, Jovita ir Goda keliauti stabdydami mašinas pradėjo nuo keturiolikos metų. Iš pradžių tai buvo puiki priemonė, pavėlavus į autobusą, greitai nusigauti į skautų stovyklą ar bet kada iš jos grįžti, užuot ilgai ir nuobodžiai lūkuriavus kokioje nors atokioje Lietuvos stotelėje. Sulaukus pilnametystės atsirado noras pažinti kitas šalis, kitas kultūras. Autostopas leido tai padaryti greitai, pigiai, svarbiausia – žadėjo begalę nuotykių. Pajutus malonumą ir matant vis daugiau entuziastų, netrukus buvo nuspręsta įkurti klubą.
„Kartą sugalvojome vykti į Maroką. Ilgai ieškojome norinčių prisidėti, bet vis neradome. Žinoma, į Maroką vis dėlto išvykome, o sugrįžę nusprendėme įkurti autostopu keliaujančiųjų klubą „KELIAIvis“.
Juk visada yra keliaujančių žmonių, tačiau dažnai jie vienas apie kitą nežino. Susibūrus į klubą lengviau atrasti norinčių keliauti drauge. Iš pradžių jį sudarė draugai, draugų draugai, vėliau atėjo ir visai nepažįstamų žmonių. Klube nėra griežtų reikalavimų, ką ir kaip daryti, viską lemia žmonių noras. Iš tiesų atėjęs čia tampi ne nariu, o draugu“, - pasakoja Tadas, buvęs autostopo klubo prezidentas.
Beje, jo pareigos, nors tas žodis skamba oficialiai, yra gana paprastos ir aiškios: palaikyti klube tvarką, motyvuoti žmones burtis, organizuoti įvairias stovyklas, koordinuoti veiklą, atstovauti klubui. Ir, žinoma, populiarinti šį keliavimo būdą bei parodyti žmonėms, kad tranzuotojai nėra tokie, kaip apie juos pasakojama: neatsakingi ar purvini. Švietėjiškos priemonės įvairios, dažniausiai – linksmos ir malonios. Pernai klubo nariai surengė kalėdinę akciją: persirengę Kalėdų Seneliais stabdė mašinas. Joms sustojus dėkodavo Lietuvos vairuotojams už tai, kad sustojo, ir dovanodavo saldainių.
Keliavimas autostopu nepririša prie vietos, laiko, pinigų
Kalbant su tokio keliavimo būdo mėgėjais, paprastai kyla aibė klausimų: ar patogu? Ar ne baisu? Galiausiai – kur nakvojate ir kaip pavyksta atlaikyti skeptikų žvilgsnius? Į klausimus Tadas atsako vaizdingais žodžiais: „Įsivaizduokite galimybę būti bet kur ir bet kada, nepriklausomai nuo turimų pinigų kiekio ir laiko. Dauguma žmonių prisiriša prie vietos ir net neįsivaizduoja, kad galima atsidurti kur nors kitur daug neplanuojant, nelabai žinant, kas tavęs laukia, ką pamatysi.
Autostopu keliaujama ne vien dėl pigumo. Kartais iš tiesų taip net neapsimoka, nes yra dar pigesnių būdų. Šis žavi dėl daugelio dalykų. Pirmiausia nesijauti pririštas prie vietos: jeigu man reikia arba noriu, galiu už poros valandų būti Vilniuje, už trisdešimties valandų – Danijoje ar Berlyne. Arba savaitgalį praleisti Prancūzijoje, pas savo draugą, ir kartu su juo išgerti vyno.
Labiausiai „veža“ suvokimas, kad tu tai gali, kai jautiesi išsilaisvinęs ir turi begalę neribotų galimybių pažinti Europą tokią, kokia ji yra iš tiesų, o ne pateikiama turizmo lankstinukuose. Galiausiai visa tai daro įtaką ir tau kaip asmenybei: ne tik nugali savo ribotumą, bet ir imi kitaip mąstyti – kaip europietis; žinai, kas vyksta Danijoje, Belgijoje, nuolat bendraudamas su įvairiais žmonėmis įgyji platesnį požiūrį į tuos pačius dalykus.
Tiesa, sugrįžusį tave tokį ne visi priima: nors daug kalbama apie ėjimą į Europą, tačiau dauguma nori likti tokie patys, neperžengti savo siauro požiūrio. Keliavimas autostopu – tai savotiškas gyvenimo būdas, kuris ne visiems žmonėms suprantamas. Juk, turėdamas įprastą darbą, kasdien dirbdamas nuo aštuonių iki penkių ir atostogaudamas tik mėnesį per metus, taip keliauti vargu ar gali. Visų pirma ribotų laikas: negalėtum sau leisti stovėti greitkelyje, nes paprasčiausiai norėtum tą laiką panaudoti efektyviau.“
Keliauti įkvepia sutikti žmonės
Vis dėlto norisi išgirsti kokį nors baisų nutikimą, tekusį patirti keliautojams, kad apsidraustum, jei kartais sugalvotum taip keliauti. Ir, žinoma, išgirsti maloniausių akimirkų įspūdžius, kad suprastum, ko netenki, rinkdamasis tradicinį keliavimo būdą. Sulaukiu pastabos, kad žiniasklaida, įpratusi pateikti tik blogiausias žinias, dažnai net gerus dalykus nuspalvina juodomis spalvomis, taip kurdama apie juos neigiamą nuomonę.
„Baisiausia nutikti gali visada ir visur, nesvarbu, nei ką darai, nei kur esi. Tą geriausia pamiršti iš karto. Visai neseniai, po ilgos kelionės grįžusi į Kauną, įsėdau į autobusą važiuoti namo. O jame, visai šalia, pradėjo isteriškai rėkti vyriškis, grasindamas šautuvu tuoj visus iššaudyti ir susprogdinti. Tada iš tiesų išsigandau, ir tai buvo baisiausias nuotykis toje kelionėje“, - prisiminė nemalonias akimirkas Goda.
Jovita, mėnesį autostopu keliavusi viena po Europą, tikina, kad svarbiausia yra geri ketinimai.
„Visuomet stoja žmonės, kurie nori tau padėti. O ar tau kas nors nutiks, priklauso nuo to, ko tikiesi ir kaip save pateiki. Pirmiausia turi suvokti, kur važiuoji. Niekada nesiryžčiau viena vykti į Turkiją ar į Aziją, bet Europoje yra pakankamai saugu. Jeigu nedarai žmonėms nieko bloga, ir tau jie nieko nedarys. Kelionėje tai labai svarbu. Galiausiai sustojus mašinai visada gali rinktis ir pasakyti: ačiū, kad sustojote, bet su jumis vykti bijau ir nevažiuosiu. Paprastai vairuotojai tai supranta ir nepyksta“, - teigia mergina.
Tačiau blogus dalykus visada užgožia geri. Viešąjį administravimą baigęs Tadas keliaudamas net keletą kartų gavo pasiūlymų padirbėti įvairiose Lietuvos bei užsienio kompanijose, o Maroke – net filmuotis viename filme. Tačiau visada malonius prisiminimus palieka priėmimas svečiose šalyse: „Vasarą paprastai nakvoti galima ir palapinėse. Tačiau daug keliaudamas netrunki įvairiose šalyse susirasti draugų, tad dažnai apsistoji pas juos.
Taip pat rasti nakvynę labai padeda internetinis tinklas, kuriame žmonės iš viso pasaulio siūlosi priimti atvykėlius iš kitų šalių. Nusprendęs pas ką nors gyventi parašai elektroninę žinutę. Žmogus, susipažinęs su tavo duomenimis bei kitų atsiliepimais, sprendžia, ar tave priimti, ar ne. Lygiai taip ir mes Lietuvoje priimame keliautojus. Atvykusieji padeda pažinti tos šalies kultūrą tau niekur net nevykstant. O galiausiai ir mūsų tėvai pamato, kaip mes jaučiamės kitoje šalyje, kaip esame priimami, ką darome, kuo gyvename.
Dažnai mus priima kaip savo šeimos narius. Vieno prancūzo draugo mama visąlaik mus pasitikdavo kaip savo vaikus, bučiuodavo į kaktą, laukdavo. Tai ir yra brangiausia – sutikti žmonės. Iš tiesų dauguma keliautojų neretai tampa kolekcininkais. Vieni kolekcionuoja kilometrus, kiti – šalis, kuriose buvo. Aš taip pat pergyvenau šį etapą. Tačiau ilgainiui pamatai, kad tai beprasmiška. Kam to reikia? Kad kitiems pasakytum, kiek apkeliavai? O ką tu pats gauni iš to? Geriau savo asmeninę legendą turėti, o ne šalių skaičių. Todėl kartais sąmoningai grįžti į šalį, kurioje jau buvai“, - mano Tadas.
Su jo nuomone sutinka Jovita: „Iš pradžių iš tiesų buvo įdomu pamatyti daug įdomių vietų, bet galiausiai tai ima kelti nuobodulį, ypač Europoje, nes visi senamiesčiai ir bažnyčios daugiau ar mažiau panašūs. Labiausiai „veža“ nuotykiai, geranoriški žmonės, priimantys mus į savo namus kaip brangiausią svečią ir jų pasitikėjimas mumis. Taip pat gamta, tai vienas iš tų dalykų, kurie niekada neatsibosta.“
Pietų Maroke pinigai netenka vertės
Tikriausiai keliaujančiųjų autostopu neverta klausti, kokios šalys labiausiai patiko. Daug labiau įsimena patirti nuotykiai.
„Maroke man iš tiesų labai patiko. Ten važiavome dviejų kilometrų ilgio traukiniu. Vaizdas iš tiesų įspūdingas: atsisėdusi ant grindų moteris pardavinėja sausainukus bei kokakolą, kažkur susibūrę „repuoja“ vaikai, o prie tualeto bliauna pririšta ožka. Susispaudę sausakimšame vagone ir turėdami vos kvadratinį pusmetrį, žmonės šneka, šypsosi, vaišina apelsinais ir klausinėja apie mus. Viskas lyg ir gerai, tačiau tokia kelionė truko apie šešiolika valandų.
Pagaliau sustojus mažame kaimelyje svetimšalius pasitinka vietiniai vaikai prašydami žaislų. Marokas iš tiesų labai kontrastingas – šalia turtuolių kvartalų stovi lūšnos, pastatytos iš aplamdytų mersedesų. Nakvoti galima ir viešbučiuose, kaina už naktį vos trys ar penki eurai. Tačiau mes apsistodavome pas vietos gyventojus. Ypač šiltai ir tikrai geranoriškai priimdavo bent šiek tiek išsilavinę. Skurdžiausieji taip pat kvietė į savo namus, tačiau netrukus paprašydavo ir užmokesčio už praleistą naktį. Keliauti Maroke gana saugu.
Vyriausybė supranta, kad atvykę turistai ekonomiškai gaivina šalį, jie ten ypač gerbiami. Vietos gyventojai nelabai nori vykti iš savo šalies. Apie kitas kultūras ir tradicijas daugiausia sužino iš atvykėlių. Nevilioja jų ir noras užsidirbti daug pinigų. Šiaurės Maroke, kuris labiau urbanizuotas, jie galbūt praverstų, o Pietų – kur vyrauja dykuma – vis dar gajūs mainai, ir pinigai iš esmės beverčiai. Šios dalies žmonės niekur neskuba ir tą patį daryti dažnai ragina atvykėlius.
Sako, pabūkite, pasisvečiuokite mėnesį ar du, kad tikrai pažintumėte kraštą. Kam skubėti? Kur galiausiai nuskubėsite?“ - pasakoja Tadas. Beje, mėnesį keliaudamas po Maroką, jis išleido tik šimtą dvidešimt eurų. Pati kelionė, vykstant autostopu iš Kauno į Afriką, truko savaitę.
Svarbiausia – „neperdozuoti“
Neformalus keliavimas padeda labiau pažinti šalį, lengviau perprasti įvairius žmones, ryžtis daug ką daryti ekspromtu. Beje, kitais mokslo metais Jovitos ir Tado Lietuvoje nebesutiksime. Baigę studijas jie mažiausiai ketveriems metams patrauks širdies keliu į Malaiziją. Ji studijuos rūbų, jis – grafinį dizainą. Abu prisipažįsta, kad, jeigu iki šiol būtų gyvenę kitaip, vargu ar tam ryžtųsi. Tadas jau dabar svajoja, kad nusipirks seną autobusiuką, nudažys jį gėlytėmis, paukščiukais, įsimes banglentę ir apkeliaus visą pietryčių Aziją.
Klausiu apie jų ateitį, ypač domina, ar tapę tėvais taip keliauti leistų ir savo vaikams.
„Žinoma, kad leistume. Manau, viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje augi. Mes augome tokioje, kur keliauti autostopu buvo visiškai normalu“, - tikina Jovita. Jai pritaria Tadas: „Mano mama taip pat neprieštarauja, tik iš pradžių į visa tai žiūrėjo su baime ir jaudinosi. Paskui užsitarnauji pasitikėjimą, įrodai, kad nepražūsi, kad grįši.
Beje, ji metė gerą darbą, pradėjo piešti ir rašyti eilėraščius. Vieną kartą pažadino ir sako: važiuojam į Prancūziją, man būtinai reikia į Monmartrą, piešti noriu. Galime „tranzuoti“. Aš sutikau, bet tėtis neleido, - šypsosi Tadas ir priduria: - Toks gyvenimo būdas labai išlaisvina, tačiau svarbu neperlenkti lazdos, nepadauginti. Kai daug keliauji, prarandi tapatybę: Lietuvoje nesi savas, nes mąstai kitaip, tačiau ir nuvykęs į Europą ne itin pritampi, nes į tave, kaip į žmogų iš Rytų, žiūrima nepalankiai. Be to, kai pusę metų gyveni vienoje šalyje, pusę – kitoje, prarandi savo tapatybę. Panašiai nutinka ir aktoriams. Nežinai, nei kas iš tiesų esi, nei kur tavo vieta gyvenime. Tai neigiama pusė, tačiau ji atsiveria tik „perdozavus“.
