Balandžio 1oji, melagių diena. Šiais metais ji man išaušta šiek tiek kitokia negu visada. Dabar yra apie 7 ryto Londono laiku, o aš jau kelios valandos kaip atsikėlęs. Prieš akis ekrane matau, kad šiuo metu esu kažkur virš Airijos jūros. Ausinėse skamba Mamontovas su “Tavo svajone” o aš sparčiai artėju prie vienos iš savo svajonių. Destination – Cancun kurortas Meksikoje, prie Karibų jūros.

Iki jo dar beveik 10 valandų skrydžio, kurias teks praleisti kartu su daugiau nei 300 belgų poilsiautojų. Taigi aš ir vėl kelyje! Šį kartą bandysiu užkariauti Centrinę Ameriką – Meksika, Belizas, Gvatemala, Hondūras ir kitos regiono šalys, apie kurias nežinau praktiškai nieko.

Konkrečių planų ar kažkokio kelionės maršruto nėra – keliaujant pagal planą, lengva nepastebėti likimo pametėtų netikėtų galimybių, o iš patirties žinau, kad jos dažniausiai ir suteikia daugiausia teigiamų emocijų. Laiko turiu nemažai, šiek tiek daugiau nei du mėnesius, tad skubėti niekur nesiruošiu, turėčiau visai tikti prie latino “mañana” gyvenimo stiliaus.

Kelionės metu žadu aktyviai mokytis ispanų kalbos ir tikiuosi, kad į galą kelionės pavyks ją įvaldyti tiek, kad galėčiau bent šiek tiek susišnekėti.

Bet apie viską nuo pradžių. Kaip dauguma mane pažįstančių žmonių turbūt žino, paskutiniu metu daugumą laiko praleidžiu Londone, kur esu įsitraukęs į šiek tiek alternatyvų gyvenimo būdą – gyvenimą skvotuose. Kas tai yra, nesiplėsiu, internetas pilnas informacijos, be to, čia tikrai tinka patarlė, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu tūkstantį kartų išgirsti.

Bet kokiu atveju net ir Londone užsibuvus šiek tiek ilgiau, miestas man pradeda atrodyti per mažas ir kažkas viduje pradeda šaukti pasiimti kuprinę ir vėl išeiti į kelią. Kadangi paskutiniu metu dirbau iš esmės reguliariai, o mano pragyvenimo išlaidos Londone yra gana mažos, pavyko sukaupti šiokį tokį biudžetą kelionei. Po nemažų svarstymų apsistojau ties idėja keliauti kur nors į Centrinę arba Pietų Ameriką; pagrindiniai faktoriai pasirenkant būtent šį regioną buvo atstumas nuo Europos, šiltas klimatas, įdomi kultūra, ispanų kalba, padorios kainos, vizų nebuvimas, na, ir pats karibų gyvenimo stilius.

Tada beliko tik pasirinkti laiką ir susirasti gerą bilietą. Po gana nemažų paieškų – aviabilietų kainos į tą pusę šiek tiek kandžiojasi, o permokėti aš labai nemėgstu – prieš porą savaičių pavyko surasti bilietą į abi puses iš Briuselio į Cancun'ą už maždaug 400£. Datos puikiai atitiko mano norus, kaina mažesnė negu siūlė kiti, tad daug svarstyti nebeliko ką.

Nors ir turėjau šiek tiek daugiau negu dvi savaites pasiruošti, nuveikti pavyko nedaug. Vis atsirasdavo ką veikti ir be to, tad viskas ką turėjau nuveikti buvo palikta paskutinei dienai.

Bienvenido a Mexico

Iškentėjęs beveik 12 valandų skrydį, aš jau Meksikoje!! Vakar nusprendžiau niekur daugiau nekeliauti ir Cancun'e susiradau hostel'į, kuris patraukė terasoje kabančiais hamakais, gera muzika ir draugiškais žmonėmis... Bet apie viską nuo pradžių.

Taigi kelionė iš Briuselio užtruko gerokai daugiau negu tikėjausi. Man kažkodėl atrodė, kad skrydis turėtų užtrukti apie 7-8val (tiesa, nepasivarginau patikrinti, koks skrydžio laikas buvo užrašytas biliete), bet užtrukau beveik 12.

Nežinau, ar tai buvo savotiškas belgų humoras balandžio 1-osios proga, ar pilotas gerai nežinojo kelio, bet panašu, kad tie, kas suplanavo mūsų maršrutą, gyvenime nėra matę gaublio. Iš pradžių praskridom virš Belfasto, tada maršrutas tęsėsi ne per toliausiai nuo Islandijos, beveik užkabinom dalį Grenlandijos ir tik virš Kanados kažkas susiprato, kad vis dėl to mums tai reikia į pietus, tad kirtom žemyn visą Kanadą, praskridom JAV virš Čikagos ir New Orleans ir laimingai nusileidom Meksike.

Vietą gavau vidurinėje eilėje, tad pro langą pasidairyti neturėjau progos ir kelionė šiek tiek prailgo. Kompo baterija išsikrovė, filmas, kurį rodė, buvo visiškai neįdomus, tad antrą kelionės pusę leidau nagrinėdamas ispanų pradmenis ir bent po 20 minučių kas valandą pasnausdamas. Galiausiai paliečiam žemę, visi paploja, stiurdesė pasveikina atvykus į Meksiką ir praneša, kad šiuo metu yra 10:30 ir oro temperatūra 29C.

Rinkdamasis daiktus ir laukdamas, kol atidarys duris, pradedu dairytis pro langą. Pirmas dalykas, kurį pastebiu – prie lėktuvo atskubantis handling'o personalas. Iš karto suprantu, kur esu – visi ūsuoti ir atrodo lygiai kaip meksikietiškuose filmuose. Iš lėktuvo laipina per rankovę, bet iš karto suprantu, kad šalta nebus.

Muitinės procedūra per ilgai neužtrunka, tik vienas muitininkas šiek tiek susinervuoja, kad į imigracinę kortelę neįrašiau vietos, kur apsistosiu Meksikoje. Užtai antspaudą pase gaunu kažkur prie kitų įrašų, šalia kraujo grupės.

Atsiimu savo kuprinę, laimiu žalią bilietą daiktų tikrinimo loterijoje (sistema veikia taip – turi paspausti mygtuką ir tada tau random metodu užsidega žalias arba raudonas signalas) ir lekiu į lauką.

Pasirodo, oro uosto viduj dar veikė oro kondicionierius, lauke temperatūra tokia, kad pirštai suprakaituoja besukant cigaretę. Nieko, priprasiu, ir mintyse jau sukasi mintys apie Karibų jūrą. Nusprendžiu pirmą dieną praleisti Cancun'e tiesiog chillin'ant.

Lauke prie oro uosto įėjimo stovi turbūt koks tūkstantis vietinių, pusė jų pasitinka turistus, atvykstančius pagal viskas įskaičiuota programą ir gyvenančius viešbučių gete, kita pusė siūlo transporto paslaugas, tiems turistams, kurių niekas nepasitinka.

Su vienu persimetu keliais žodžiais ir greitai gaunu pasiūlymą važiuoti autobusu į miestą už 150 pesų (M$). Atsisakau ir jis man pradeda aiškinti, kad čia pigiausias variantas. Aš jau pasimokiau Maroke, ir manęs šitais bajeriais neišdursit. Žinau, kad yra miesto autobusas, kuris veža už 40. Be to, ir tuos 40 pesų reikia iš kažkur turėti.

Grįžtu atgal į oro uostą ir pasuku prie bankomato. Bankomatas, kitaip nei visi iki šiol sutikti žmonės, su manim angliškai kalbėti nenori, bet pavyksta suprasti, kad už operaciją jie iš manęs papildomai nori paimti 30$. Žinau, kad meksikiečiai savo valiutą, pesus, dažniausiai taip pat žymi dolerio ženklu, bet rizikuoti nenoriu. Nusprendžiu išsikeisti vienintelius grynus pinigus, kuriuos turiu pasiėmęs – 100US$.

Nueinu į terminalą vietiniams skrydžiams ir apsidžiaugiu pamatęs pažįstamą banką – Santander. Už vieną dolerį gaunu 11.5M$, reikės paskui mieste patikrinti, ar čia buvo padorus kursas, ar nelabai... Susirandu autobusą, kuris nuo mano Lonely planet gido išleidimo datos pabrango iki 45 pesų. Šoku į autobusą ir už gerų 15min aš jau centre.

Prie autobusų stoties pamatau supermarketą ir užeinu. Kadangi kelionei ruošiausi tik paskutinę dieną, ne visus reikalingus daiktus spėjau nusipirkti ir turiu trūkstamų daiktų sąrašėlį. Sekantis tikslas - pavalgyti. LP skaičiau, kad netoli hostelio, kurį esu nusižiūrėjęs nakvynei, nes jis turi pigią kempingo opciją, yra parkas su food stalls.

Pasirodo tai ne parkas, o kažkas panašaus į aikštę su estrada, bet kas svarbiausia, pakraštyje yra visa eilė kioskų su įvairiausiais vietiniais maistais.

Užsisakau nedidelį, bet tikrai skanų burrito su čorizu už 20 pesų. Užvalgius susirandu norimą hostelį. Kempingo opcijos jie vis dėlto neturi, bet už 85M$ pasirenku nakvynę terasoje pakabintuose hamakuose. Pasirinkimu tikrai džiaugiuosi, veikia bevielis internetas, dušas tikrai tvarkingas, yra virtuvė. Pasiimu kompą ir krentu į hamaką. Per kokį pusvalandį pradedu pažindintis su kitais hostelio gyventojais ir esu pakviečiamas prie čia pat terasoj stovinčio stalo pietų.

Per stereo paleidžiamas Bob Marley ir atmosfera tikrai tokia, kokia ir turetų būti hostelyje. Gaila, kad čia nakvosiu tik vieną naktį, nes už 2 dienų turiu susitikimą kažkokiam kaimelyje Gvatemaloje, o į ten patekti dar reikia pervažiuoti Belizą.

Šiek tiek pailsėjęs nusprendžiu išbandyti Karibų jūrą. Tenka dar kartą užsukti į prekybos centrą, nes prisimenu, kad neturiu kremo nuo saulės, o čia iškepti ilgai netruktų. Su paplūdimiais čia situacija įdomi. Centras yra šiek tiek toliau nuo jūros, ir norint patekti, reikia važiuoti apie 10 km į “Zona hotelera” - viešbučių getą.

Šiek tiek istorijos apie Cancun'a. Iki 1970 tai buvo niekam nežinomas kaimelis. Tada meksikiečiai suprato, kad šalia miesto esantį pusiasalį galima išnaudoti turistams priimti. Tada ir prasidėjo statybos. Dar 1980 mieste gyveno apie 30000 gyventojų, dabar jų priskaičiuojama jau apie 700 tūkst.

Pusiasalyje iškilo daugybė viešbučių, kurių visi orientuoti į turtingus Amerikos ir kitus turistus, kurie renkasi “viskas įskaičiuota” tipo atostogas. Pagal įstatymus visi paplūdimiai yra vieši Meksikoje, bet “zona hotelera” viešbučiai praktiškai atitvėrė paplūdimį, ir norint patekti į jį, beveik visada reikia pereiti kokio nors viešbučio vestibiulį.

Taigi aš irgi įsėdau į vieną iš vietinių autobusų, vežančių į “Zona hotelera” už 8.5M$ ir atsigavau prie jūros. Vaizdai čia, aišku, nerealūs – švarus smėliukas, dangaus žydrumo spalvos jūra.

Saulė pradeda leistis, tad šoku į autobusą ir atgal į miestą. Kadangi aš kėliausi dar Europos laiku ir šiaip prieš tai kelias naktis beveik nemiegojau, tai nusprendžiu anksti eit miegoti ir gerai pailsėti prieš rytdieną.

Grįžęs namo kieme užuodžiu kepamos mėsos kvapą. Kieme susirenka visas hostelis, kokia 15 žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių nuo Danijos iki Zelandijos. Miegot krentu tik tada, kai pagal Londono laiką jau turėčiau keltis.

Rytas išaušta gražus ir ankstyvas. Visas hostelis dar miega, nes čia dar tik 7 valandos ryto, o aš iš lėto pradedu ruoštis į kelią. Šiandien norėčiau nusigauti į Belizą, kuo arčiau Gvatemalos sienos, kad rytoj galėčiau nesunkiai pasiekti norimą kaimelį. Vakar pasiklausinėjau, kaip čia vietiniai reaguoja į tranzuotojus. Dauguma sakė iš Cancun'o geriau netranzuoti. Ką gi, pažiūrėsim kaip čia bus...

Laukite tęsinio

Šaltinis
Temos
mananalt.blogspot.com
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją