Kėdainiai - nesuskaičiuojamų stebuklų miestas

Kas sieja vieną iš trijų Lietuvoje išlikusių istorinių miesto rotušių, Česlovą Milošą ir britų grupę „Bastille“? Atsakymas paprastas – Kėdainiai. Tiesa, „Bastille“ tikrai nėra įsikūrę niekur arti šio miesto, tačiau vienam savo klipų pasirinko būtent Kėdainiuose esančius fosfogipso kalnus.

Taip pat skaitykite: Unikalios Lietuvos vietelės tapo dar labiau išskirtinės

arba: Kur galima rasti pačius etnografiškiausius namus Lietuvoje?

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.

Nežinau, ką konkrečiai žinote ar esate girdėję apie beveik Lietuvos centre esantį miestą, tačiau neabejoju, kad jau dabar jums galvoje sukasi tam tikros asociacijos. Iškart norėčiau pastebėti, jog jei tikitės daržovių ir politikos, toliau skaityti neverta, nes apie tai gali papasakoti net ir čia niekuomet nebuvę žmonės. Kėdainiai turi parodyti šį tą daugiau.

Būdamas vienuoliktas pagal dydį, miestas nedažnai patenka į pirmuosius laikraščių puslapius ar naujienas televizijoje. O jei ir patenka, daugiau mažiau minimas tas pats kontekstas – maisto pramonė (gal ledų, cukraus, mėsos ar daržovių?), trąšos (ačiū už tuos baltus kalnus. Tėvai vaikystėje meluodavo, kad ten gyvena Kalėdų Senelis), vienas kitas politikas. Ir tai, ko gero, visiška tiesa. Tačiau Kėdainiai yra verti kiekvieno lietuvio ir net už užsienio atvykstančio žmogaus (kurių, mano džiaugsmui, irgi netrūksta!) laiko ir energijos, nes, nors ir mažas, bet bent jau porą valandų šis miestas tikrai jūsų nepaleis.

Priklausomai nuo to, iš kurios pusės atvyksite, jus gali pasitikti miesto stadionas ir arena, aerodromas, motokroso (taip, Lietuvoje turime ne tik krepšinį ir futbolą) trasos arba kiek ankščiau minėti fosfogipso kalnai. Tiek vieni, tiek kiti neabejotinai pakurstys susidomėjimą priklausomai nuo to, kokių pramogų ieškote.

Judant miesto centro link jus pasitiks vienintelė tokia Lietuvoje Kalbų mokykla, miesto parkas, Nevėžio upė, dalijanti miestą pusiau ir škotiškos architektūros pilnas senamiestis. Ir nors tiksliai nėra aišku, kodėl škotų pirkliai atsidūrė šiame mieste, sulaukus svečių iš Škotijos visuomet smagu stebėti jų lengvą nuostabą, kad kažkur mažoje šalyje ir dar mažesniame jos miestelyje slepiasi jauki senamiesčio kavinė, pavadinta škotų pirklio vardu.

Kėdainiai ankščiau garsėjo ir įvairių tikėjimų atstovų gausa – Radvilos pastatė kalvinų bažnyčią ir stačiatikių cerkvę, taip pat veikia ir liuteronų, katalikų bažnyčios, stovi pagal paskirtį jau nebenaudojamos, tačiau išsaugotos sinagogos, išlikęs ir vienas iš kelių Lietuvoje minaretų. Beje, Radvilos beveik pagrindinės senamiesčio gatvės pabagoje įkūrė ir šviesiąją gimnaziją kitaip dar žinomą Gymnasium Illustre vardu.

Svečiams žinoma dėl išskirtinės architektūros ir dar išskirtinesnės auros, gimnazija (kas joms dažniausiai nebūdinga) tikrai verta keletos minučių kiekvieno lankytojo laiko. Ypač pradėjus temti. Na, o nuo jos galite judėti Didžiąja gatve į priekį.

Praėję Muzikos mokyklą, keletą kavinių, kepyklėlių, parduotuvių bei skverą, atsidursite vienoje iš dviejų miesto aikščių, nuo seno pramintoje Rinkos. Joje stūkso paminklas Radviloms. Tiesa, jo idėją kėdainiečiams (tarp jų ir man) suvokti gana ilgai buvo sudėtinga, tačiau neabejoju, kad jums tai pavyks padaryti kur kas greičiau. Toliau, priklausomai nuo poreikių, galite pasivaikščioti Nevėžio pakrante arba prisėsti papietauti.

O galbūt norėsi pasukti Senosios Rinkos aikštės link – ten jūsų laukia jau minėtosios sinagogos. Vienoje jų dabar įsikūrusi Dailės mokykla, kitoje – Daugiakultūris centras. Ten jus nuves trumpiausia Kėdainiuose gatvė, grįsta senoviniais akmeninimis, su mažais vidiniais kiemeliais, spalvotomis gėlėmis ant palangių ir kur ne kur besiraivančiais katinais.

Miesto dalyje, kur įsikūrusios sinagogos, ankščiau buvo apsigyvenusi žydų bendruomenė, kuri itin sparčiai ėmė plėstis dar XVIII amžiuje. Čia vyko mainai ir prekyba, gyveno Žemaitijos rabinai, veikė ir rabinų mokykla, pritraukdavusi talmudą norinčius studijuoti net iš Vilniaus. Daugiau apie jų gyvenimo ir kūrimosi istoriją visuomet mielai papasakos moterys, dirbančios Daugiakultūriame centre. Ten beveik visuomet veikia ir parodos, tad užsukę apžiūrėti sinagogos iš vidaus ir pasidomėti žydų kultūra, greičiausiai turėsi progą žvilgtelėti ir menines parodas ar pasiklausyti kartais ir užsienio valstybių atvykstančių muzikantų.

Tiesa, jei mėgstate naktinį gyvenimą, Kėdainiai jūsų niekuo nenustebins. Visai netoli sinagogų įsikūręs ir (dabar jau) vienintelis mieste naktinis klubas, kuris tiek kartų keitė pavadinimus, kad ne visi miestiečiai šiuo metu iškart susivokia, jog kalbama apie vieną ir tą pačią vietą. Vis dėlto neskubu nuvertinti miesto kultūrinio gyvenimo – būtų kiek įžuloka pasigesti parodų, spektaklių ar koncertų, ypatingai po to, kai duris atvėrė Kėdainių arena.

Lankytinų vietų rasite ne tik mieste, tačiau ir rajone. Geografinis Lietuvos centras, keliolika dvarų (tiesa, pastarieji turbūt sutrauktų ir daugiau žmonių, jeigu tik bent pusė būtų deramai sutvarkyti), Č. Milošo sodyba, paminklas Lietuvos vardo 1000-mečiui, senkapiai, bažnyčios ir dendrologinis parkas (kuris irgi visai norėtų būti sutvarkytas labiau) – visa tai galite rasti nuo kelių iki keliolikos kilometrų spinduliu.

Priklauso tik nuo asmeninių jūsų poreikių ir interesų. Žinoma, aplankyti jiems visiems, ko gero, prireiktų dar bent vienos atskiros dienos. Tačiau jeigu ją turite, pasivažinėti tikrai verta.

Kėdainiai pilni įdomių ir gražių dalykų. Ir nebūtinai tai turi būti metaliniai agurkai arba iliuminatų akį primenanti skulptūra Senosios Rinkos aikštėje. Rudenį škotiško stiliaus senamiestyje jauku papietauti, žiemą išgerti krautuvėlės siūlomo balto karšto vyno, pavasarį pasivaikščioti bundančiame parke, o vasarą tiesiog džiaugtis netoli esančiais vandens telkiniais. Ir norisi šypsotis, nes žinai, jog čia kiekvienam gali būti gera.