– Kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos?
– Vykti į Didžiąją Britaniją nusprendžiau po to, kai stipriai surėmė nugaros skausmai. Apėmė noras ką nors gyvenime iš pagrindų keisti, nes netenkino darbo pobūdis Santariškių klinikose. Darbo krūvis buvo labai netolygiai paskirstytas. Skyrius, kuriame dirbau, veikė budėjimų paromis principu, tad dienomis darbe tarsi ir nieko neveikdavau: atlikdavau vieną kitą procedūrą, parengdavau vieną kitą pranešimą, turėjau galimybių prižiūrėti ligonius, dalyvaujančius farmacinių firmų organizuojamuose naujų vaistinių preparatų klinikiniuose tyrimuose.
Buvau pradėjęs kaupti medžiagą medicinos daktaro disertacijai. Oficialiai dirbau pusantro etato krūviu. Netenkino ir oficialus atlygis, o dovanas iš pacientų imti buvo nesmagu, nors jų neatmesdavau. Kaltės ar bent jau kartėlio jausmas buvo vis dar stipriai juntamas. Taigi, kaip kad pasakytų tūlas tautietis, studijavęs marksizmą-bolševizmą, pamažu subrendo revoliucinė situacija, kai norėjosi ką nors pakeisti ir gyventi taip pat negalėjau. Kai pradėjau tvarkyti reikiamus popierius gydytojo kvalifikacijai pripažinti Didžiojoje Britanijoje, buvo labai smagu guostis mintimi, kad tuoj tuoj teks susidurti su rimtu iššūkiu ir išbandyti savo jėgas visiškai kitokioje aplinkoje.
– Kokia buvo darbo svetur pradžia? Ar buvo sunku įsitvirtinti?
– Taigi 2005 metų birželio 20-ą dieną per Didžiosios Britanijos įdarbinimo agentūrą, prieš tai palankęs kelių mėnesių anglų kalbos kursus, suorganizuotus Lietuvoje veikusios kitos medikų įdarbinimo agentūros, išvykau dirbti į Angliją, pasirašęs trumpalaikį 6 mėnesių kontraktą.
– Papasakokite apie savo darbovietę ir vietovę, kurioje gyvenate.
– Glan Clwyd ligoninė yra Šiaurės Velse ir priklauso vienam iš septynių regioninių ligoninių susivienijimų (angl. Local Health Board). Visas Velsas padalintas į septynis ligoninių susivienijimus regioniniu principu. Tuo Velsas skiriasi nuo Anglijos ir Škotijos. Mano ligoninių susivienijimas pavadintas Betsi Cardwaladr vardu. Betsi Cardwaladr buvo garsi medicinos sesuo, dirbusi Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kita įžymia Didžiosios Britanijos medicinos seserimi Florence Nightingale – šiuolaikinės medicininės slaugos pradininke.
Betsi yra kilusi iš nedidelio vietinio kaimelio ir jos vardas dabar yra įamžintas mūsų organizacijos pavadinime. Velsiečiai – dideli patriotai ir kaip lietuviai labai puoselėja tautines tradicijas, kalbą. Turi ir savo dainų, menų ir šokių šventę. Jie ilgą laiką kentėjo kultūrinę anglų priespaudą, jiems iki 19 a. per. – 20 a. per. buvo draudžiama kalbėtis velsietiškai.
Įdomus faktas – velsiečių vaikai mokyklose tuo metu už tai, kad prabildavo velsietiškai, buvo baudžiami jiems ant kaklo pakabinant medinę lentelę su dviem raidėmis WN (angl. Welsh not arba Welsh note).
Ligoninė, kurioje dirbu, yra nedidelė, turinti vos 500 lovų, tačiau teikia visas antrinio ir kai kurias tretinio lygio paslaugas. Taip pat aktyviai dalyvauja medicinos studentų ir specialybės rezidentų ruošime.
– Ar svajojate grįžti į Lietuvą?
– Apie grįžimą į Lietuvą pasvajojame dažnai. Ilgesys daro savo. Ant kitos svarstyklių lėkštės – vaikų vis stiprėjantis ryšis su jų naująja šalimi. Kai juokais užsimename jiems apie grįžimą į Lietuvą, vyresnysis (o jam dabar vienuolika) suklūsta, o jaunėlė (jai šešeri) puola ašaroti, sakydama, kad nenori niekur važiuoti.
Tokie dalykai, kaip solidi pensija ir geros kokybės nemokamas medicininis aptarnavimas, bėgant metams tampa vis svarbesni. Čia saugesni yra ir mano vaikai. Turiu galimybę palyginti jų gyvenimą su bendraamžių Lietuvoje – palyginimas vėl, mano galva, Lietuvos nenaudai. Čia turime finansinę galimybę leisti juos į privačią mokyklą, kur jie jaučiasi labai laimingi ir saugūs.
