Vidutinė sausio mėnesio temperatūra – 3-4 laipsniai, liepos – 15 laipsnių šilumos. Škotijoje dažnai tvyro rūkai, netrūksta lietaus. Kasdien pučia vėjai.
Pilių paslaptys
Škotija garsi savo pilimis. Jos mena škotų nepriklausomybės kovas ir yra jų pasididžiavimas. Ypač įspūdingai atrodo Sterlingo pilis, kur 1297 metų rugsėjo mėnesį šalies legenda tapusio Williamo Wallace’o vadovaujama škotų sukilėlių kariuomenė sumušė anglus ir įsiveržė į Šiaurės Angliją (šį škotų didvyrį mes pažįstame iš filmo „Narsioji širdis“). Šiurpokas vaizdas prie Peterheido esančioje Drakulos pilyje. Vietos gyventojai taip ją vadina todėl, kad šios pilies griuvėsiuose buvo filmuojamas filmas apie garsųjį vampyrą Drakulą. Tačiau pilies vandenų pakrantės – nuostabaus grožio. Škotijoje būtinai reikia aplankyti Dunotar pilį, dunksančią ant milžiniškos olos jūroje ir iš visų pusių skalaujamą vandens.
Tačiau ne visos pilys yra vertos didvyrio ainių pasididžiavimo. Antai prie Lochneso ežero dunksančios Urkuarto pilies liekanos liudija ne pačius gražiausius tautos istorijos epizodus: daugiau nei 50 metų atsilaikiusi prieš anglų kariuomenės puolimus, kovėsi su airiais (jie pilies irgi neįveikė), o kai išorės priešų nebeliko, pačių klanai susiriejo tarpusavyje ir, nepasidalydami pilies, ją susprogdino.
Nemažai Škotijos pilių veikia ir šiandien. Vienos jų, kaip antai garsioji Edinburgo pilis, tūkstančius turistų kasdien sukviečia kaip muziejus, o tokias, kaip Crathes pilis, galima išsinuomoti pokyliams. Įspūdingai atrodo ir Anglijos karalienės vasaros rezidencija Balmorale. Į vidų, suprantama, nepateksi, tačiau iš tolo grožėtis gali visi. Škotai sako neatmenantys, ar Anglijos karalienė kada lankė šią savo rezidenciją, bet vis tiek ji ten labai laukiama.
Lochneso pabaisa tebegyvena
Tiesiog privaloma nuvykus į Škotiją aplankyti Lochneso ežerą ir viltis pamatyti paslaptingąją Lochneso pabaisą Nesę? Lochneso ežeras yra didžiausias iš Glenmoro ežerų, skiriančių Šiaurės Škotiją nuo Fort Viljamo iki Inverneso. Tai siauras ir ilgas ežeras, nusidriekęs 37 km, tačiau jo plotis – vos apie 1,5 km. Jį maitina net šešių upių vandenys, o vidutinis gylis – 213 m, nors yra ir kur kas gilesnių duburių. Tad pabaisai Nesei slėptis tikrai yra kur. Nesei paskirtas muziejus išsamiai pasakoja apie „pasivaidenimus“, pabaisos egzistavimą vaizdo įrašuose liudija ją mačiusieji, kalba pabaisos medžiotojai, mokslininkai, kurie linkę keistus ežero reiškinius sieti su dažnai ežere užregistruojamais žemės drebėjimais, tačiau kiekviena ekspozicija užbaigiama „norite tikėkite, norite – ne“.
Kad ir kaip ten būtų, Nesė yra taikus žolėdis padaras, niekada niekam nepadaręs pikto. Jos gal net pabaisa vadinti nederėtų, bet kalbama, kad ji labai negraži esanti. Nebent jei ją pabučiuotų užjūrio princas, gal taptų gražuole. Patys škotai, supažindindami su Lochneso ežero legenda, šmaikštauja, kad Nesė paprastai pasirodo po 15-ojo bokalo alaus.
Miestas įsįkūręs ant septynių kalvų
Škotai pagrįstai didžiuojasi savo sostine Edinburgu, išsidėsčiusiu ant pietinio Forto įlankos kranto. Tai antras pagal dydį Škotijos miestas po Glasgow, kuris vadinamas finansų ir pramonės sostine. XI a. įkurtas Edinburgas yra tarsi perskirtas į dvi dalis: senamiestį su įspūdinga istorine architektūra ir iš viduramžių išlikusių gatvių išplanavimu ir naujamiestį su racionaliu šviečiamojo amžiaus planavimu bei plačiomis gatvėmis. Edinburgo gyventojai, pristatydami savo miestą, visada akcentuoja tai, kad jų sostinė išsidėsčiusi ant 7 kalvų, nors iš tikrųjų kai kurios kalvos pasirinktos tik tam, kad miestas nenusileistų Romai ar Lisabonai.
Turistų patogumui po miestą nuolat kursuoja 4 dviaukščiai bestogiai autobusai, kuriuose apie miestą pasakoja gidai. Už 13 svarų nusipirkus bilietą galima važinėtis kad ir visą parą. Važiuodamas gali išlipti kada panorėjęs, o pasivaikščiojęs gali vėl įlipti į kitą autobusą. Tačiau jei bilietą nusipirksite už 10 svarų, važinėti galėsite tik vienu maršrutu. Būtinai apsilankykite prie memorialo rašytojui Valteriui Skotui, pagrindinės miesto bažnyčios – St. Giles katedros, Holyrod viduramžių vienuolyno, karaliaus Jameso IV rūmų, pasivaikščiokite Princų gatve, užlipkite ant Choton kalvos ir būtinai aplankykite Edinburgo pilį. Škotijos sostinė – išties įspūdingas miestas.
Pagarba sijonams
Daugelio turistų dėmesį traukia škotų nacionaliniai drabužiai. Labiau stebina ne tai, kad tas drabužis yra kiltas, o tai, kad škotai šį drabužį labai gerbia ir šioje šalyje vyrų tokiais apdarais vienodai sutiksi ir šventėse, ir darbo vietose, ir buityje. Pasirodo, kad škotas kilto spalvą renkasi anaiptol ne pagal skonį. Kiekvieno kilto spalva nurodo, kokiai giminei, kokiam sluoksniui priklausai, kur tavo šaknys.
Vienas škotas labai savitai išaiškino ir pačią nacionalinio drabužio atsiradimo istoriją: škotai vyrai kiltus vilki todėl, kad greičiau galėtų nuogą užpakalį anglui parodyti. Dėl tos priežasties po kiltais nėra jokio apatinio trikotažo. Reikia manyti, kad tikrosios škotų nacionalinio drabužio atsiradimo priežastys yra kiek kitokios, tačiau nenuneigiama yra šių tautų nesantaika. Ilgaamžiai škotų karai su anglais paliko pėdsakus ne tik pilių griuvėsiuose, bet ir žmonių sąmonėje. Šiaip škotai yra geranoriški bet kurios tautos atžvilgiu, svarbu tik kad nebūtum anglas.
Škotijoje nemėgstami ir lenkai – vien dėl to, kad jų čia paprasčiausiai per daug, o tai patriotizmu ir netgi nacionalizmu trykštantiems škotams nėra labai priimtina. Vienoje pakelės kavinių mums net kavos puodelio nedavė – lenkais palaikė. Girdi, dar per anksti, kavinė dar uždaryta. Bet kai perklausė, iš kokios mes šalies, ne tik kavos atnešė, bet ir pietus paruošė.
Škotai – tikri patriotai. Kiekvienas save gerbiantis škotas prie namų turi išsikėlęs Škotijos vėliavą su herbu. Nors Škotija ir nėra savarankiška valstybė, o tik Didžiosios Britanijos dalis, tačiau nepriklausomybės troškimas yra gyvas.
Jau tos škotų kakarinės!
Savaitgalius škotai leidžia kavinėse, baruose, klubuose. Geria jie gana daug. O kai savaitgalio naktį ar paryčiu traukia namo, triukšmingesnes kompanijas lydi policijos ekipažas, kad įkaušusieji kokios nesąmonės nesugalvotų. Tačiau škotai į didelius konfliktus ir muštynes netgi prisigėrę veltis nelinkę.
Jie tik garsiai rėkia, keikiasi ir vienas prieš kitą kumščiais mojuoja. O jei pamatysi škotą su mėlyne paakyje, tai veikiausiai jis tai bus pabandęs daryti prieš lietuvį ar kitą emigrantą, kurių papročiai yra kiek kitokie.
