Šiovos kalnas – jauniausias Japonijoje. 1943 m. gruodžio 28 d. jis iškilo, lydimas požeminių smūgių ir karštos lavos pliūpsnių. Karšta, išsilydžiusi magma iškėlė lauką, o ateinančius dvejus metus lavos kupolas vis didėjo, kol pasiekė 398 m aukštį.
Šiovos kalnas iškilo, kai Antrojo pasaulinio karo metais Japonija kovojo su sąjungininkais. Prietaringi žmonės palaikė blogu ženklu ugnikalnio atsiradimą tokiu laiku, kai šalis buvo prislėgta vargų.
Valdžia norėjo nuslėpti ugnikalnio iškilimą, todėl paliepė vietos gyventojams laikyti tai paslaptyje. Vis tik netoliese gyvenęs pašto viršininkas Masao Mimatsu ėmė stebėti ugnikalnį ir užrašinėti jo vystymąsi. Dėl karo M. Mimatsu buvo neprieinama mokslinė medžiaga, taigi teko improvizuoti. Jo užrašai ir Šiovos kalno eskizai – vieninteliai geologams likę duomenys apie ugnikalnio formavimąsi.
M. Mimatsu savo pašto skyriuje pastatė pora strypų, o tarp jų pakabino kelis lynus, kurie buvo jam atskaitos taškai. Pro juos jis stebėjo ugnikalnio didėjimą ir nupiešė Šiovos kalno eskizų skirtingais didėjimo laikotarpiais. Kai 1948 m Osle vykusioje Pasaulinėje vulkanologų konferencijoje jis pateikė savo duomenis ir eskizus, profesionalūs vulkanologai apipylė jį pagyromis. Jo dokumentus vadino Mimatsu diagrama, o už juos jis gavo pirmąjį Hokaido kultūrinį apdovanojimą.
M. Mimatsu už visas santaupas įsigijo žemės sklypą su ugnikalniu, kad galėtų atidžiau jį patyrinėti. Vieni sako, kad tai nutiko tada, kai ugnikalnis dar didėjo, kiti kalba, kad jis įsigijo žemę, kai ugnikalnis nurimo ir nebeišsiverždavo. Kad ir kaip ten buvo, Mimatsu tapo ugnikalnio savininku ir iki šiol ugnikalnis stovi privačioje žemėje, nors Japonijos valdžia skelbia jį gamtos paminklu, kokių visame pasaulyje reta.
Netoli Šiovos kalno pastatytas muziejus Mimatsu Masao garbei, o lauke – pro žiūroną žiūrinčio M. Mimatsu bronzinė skulptūra.
