Vaikystėje atrodė, kad kitoje žemės rutulio pusėje viskas aukštyn kojomis. Kelionė aplink pasaulį atrodė įmanoma tik Žiulio Verno romane, o juk žinia, teisybės knygose nerasi. Kol vienoje pasaulio pusėje žmonės rytais valo sniegą nuo įvažiavimų ir bando užvesti automobilius, kitoje tepamasi kremu nuo saulės ir planuojami turistinių žygių maršrutai. Todėl ir nuvykus į Naująją Zelandiją draugai ne kartą nepatikliai perklausė: „Tai ir jūs švęsit Kalėdas? Bet juk vasara?“
Tiesa, Kalėdos Naujojoje Zelandijoje – labai kitokios. Nesvarbu, kad prieš šventes ir čia pavargusios kasininkės jau nebeturi jėgų padovanoti šypsenos.
Kasmet lapkričio mėnesį ar gruodžio pradžioje miestuose rengiami kalėdiniai paradai. Ši tradicija prasidėjo dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Centrinėmis miesto gatvėmis keliauja patys įvairiausi personažai. Šiame koliaže savo vietą randa ir Santa Klausai, ir angelai tirtančiais nuo vėjo sparnais, ir animacinių filmų personažai, ir „Žvaigždžių karų“ herojai, ir net kartoninė karalienės Elžbietos dvynė.
Nors gruodį imamos puošti ir eglutės, neatsiejama Kalėdų tradicijų dalimi čia yra tapęs nuostabaus grožio medis pohutukawa, gruodžio pabaigoje sužydintis kraujo raudonumo žiedais, dažniausiai ir vadinamas tiesiog Kalėdų medžiu.
Gruodis tradiciškai yra atostogų metas. Nemaža dalis Naujosios Zelandijos gyventojų, labiau žinomų kivių vardu, ilgąsias vasaros atostogas derina su švenčių metu ir palieka namus porai ar daugiau savaičių. Populiariausios kryptys – nedideli atostogų nameliai vaizdingose vietose, vadinamieji „bach“, ilgą laiką buvę neatsiejama kivių kultūros dalimi. Laimės kūdikiai keliauja į Australiją arba dar toliau - už „didžiosios balos“.
O tuo tarpu tiek prekybos centrai, tiek mažos stilingos Cuba gatvės krautuvėlės sostinėje Velingtone knibžda žmonių, karštligiškai ieškančių paskutinės minutės dovanų. Kūčių vakarą lyg burtų lazdele mostelėjus, miestas magiškai ištuštėja. Pagrindiniu susibūrimo tašku tikintiesiems ir šiaip religijų tyrinėtojams tampa maldos namai.
Sausakimšoje šventosios angelų Marijos katalikų bažnyčioje choras jaudinančiai gieda „Gloria in Excelsis Deo“. „Merry Christmas!“ - tuščiame Velingtono centre vidurnaktį pasisveikina įsilinksminusios keturios jaunos merginos. Jų vis garsėjantys šūksniai lydi tolstant nuo vitrinų, puoštų pieštomis eglutėmis ir artėjančių išpardavimų plakatais.
Kalėdų dieną apmirusiame mieste tik tuntai paauglių išdarinėja triukus su vienaračiais – paskutiniai pasiruošimai po švenčių Velingtone prasidėsiančiam vienaračių pasaulio čempionatui. Indai stadione gainioja kamuolį, o jaunos šeimos parke ganosi su vaikais.
Gruodžio dvidešimt šeštąją atgijęs miestas atvers parduotuvių duris, viliodamas „Boxing day“ nuolaidomis – prasidės pasiruošimai Naujiesiems. Beje, seniesiems Naujosios Zelandijos gyventojams maoriams šios šventės neturi tokios didelės reikšmės. Naujuosius metus jie švenčia birželio pradžioje, kai danguje pasirodo Matariki - Plejadės, arba Septynios Seserys. Iš čia ir šventės pavadinimas – Matariki, pažodžiui išvertus iš maorių kalbos reiškia „mažosios akys“ arba „Dievo akys“. Tai senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia, lydima įvairių ritualų, aukojimų bei pasirengimų naujam derliaus sezonui.
2006 metais atliktoje apklausoje į klausimą, kur norėtų praleisti savo Kalėdas, dauguma zelandiečių atsakė mieliausiai švenčiantys su šeima, artimaisiais ir draugais. Tik dešimčiai procentų apklaustųjų svarbiausia Kalėdų prasme buvo religinė. Nenuostabu, kad šios šventės kiviams tapusios tiesiog šeimos buvimo kartu diena. Naudodamiesi vasaros teikiamomis privilegijomis, kalėdinius pietus jie dažniausiai ruošia galiniame kiemelyje ant grotelių.
„Kalėdos – tai pora gerų knygų, ramus paplūdimys ir puikus įdegis“, „Kalėdos – tai maloniai šildanti pečius vasaros saulė“ – skelbia reklaminiai plakatai vitrinose. Šiltos, egzotiškos, keistos - Kalėdos Naujojoje Zelandijoje tiesiog kitokios. Tačiau tai tikriausiai labai ypatinga šventė, nes jas su savimi nešiojiesi - nesvarbu, kur būtum. Net jei tą dieną praleistum paplūdimyje.
