Tuo pat metu į metro besileidžiančius miestelėnus nušviečia informaciniai pranešimai, suformuluoti sklandžia anglų kalba. Ja visame viešajame transporte įgarsinti ir stotelių pavadinimai. Požeminėse perėjose gitarų stygas brauko gatvės muzikantai, o jų pasiklausyti ratukais sustojusios dešimtys žmonių. Saulei nusileidus, paupyje tūkstančiai miestiečių susirenka masiškoje mugėje, kremta šašlykus, užsigerdami juos alumi ir linguoja pagal visą miestą drebinančios šokių muzikos ritmus.
Šiemet nugriaudėjus Pergalės dienos renginius vainikuojantiems fejerverkams, Minskas, regis, tapo kitu miestu. Vyresniųjų Baltarusijos sostinės gyventojų nuostabai, po intensyvaus, visą dieną trukusio Gegužės 9-osios šventimo, jaunimo minios nenusileido į požemius, kur jų laukė pagausintos į miegamuosius rajonus išsivažinėti pasiruošusių metro traukinių pajėgos. Jos liko mieste švęsti šventės. Ir ši šventė neapsiribojo vien eilinėmis pergalės prieš fašizmą metinėmis - tą pačią dieną Minske prasidėjo Pasaulio ledo ritulio čempionatas.
Geresnės santvarkos nėra? Spręskite patys
Todėl per rekordiškai trumpą laiką, lyg burtu lazdele mostelėjus (žinant geležinę tvarką, kuria gyvena ši šalis, supranti, kad burtų lazdelė čia išrasta jau labai seniai ir bet koks geresnis jos pakaitalas vargu ar kada nors dar atsiras šiame pasaulyje), svetingas Baltarusijos glėbys atsivėrė taip plačiai, kaip niekad iki šiol. Bilietai į elitines ledo ritulio varžybas už simbolinę kainą, bevizis režimas visiems čempionato svečiams ir dalyviams, akimirksniu tiesiog iš niekur išsiskleidusi draugiškai-vakarietiška atmosfera miesto gatvėse, geriausias Senojo žemyno tradicijas puoselėjantis naktinis gyvenimas ir bet kokių iki šiol galiojusių ir vakariečio akiai absurdiškais galėjusių pasirodyti apribojimų panaikinimas...
Kiekviena detalė, nuplovusi nuo šios šalies fasado bet ką, kas atvykėliui iš supuvusių vakarų galėtų sukelti bent menkiausias asociacijas su tuo, kas jo įsivaizdavimu galėtų būti diktatūra buvo įgyvendinta greitai ir sklandžiai – nepriklausomai nuo to, kiek biurokratijos lygių jai būtų reikėję praeiti santvarkoje, mūsų suvokiamoje kaip demokratiška. Nors vardan tos pačios geležinės tvarkos įgyvendinimo patikimumo čia išsikerojęs biurokratinis aparatas gali džiaugtis net mums sunkiai suvokiamais mastais.
Nuotykiai? Nebent pakeliui
Mūsų kelionė užtruko ne todėl, kad kažkas pamiršo pasą, draudimą ar dokumentą, leidžiantį šiomis dienomis įvažiuoti į Baltarusiją be vizos – na, pavyzdžiui, bilieto į vienas iš čempionato rungtynių. Anaiptol – pasienyje mus sulaikė geležinis šios šalies tvarkos kumštis.
Kolega Arnas dėl lietuviškų raidžių, istoriškai „apsigyvenusių“ jo pavardėje nebuvo atrastas pasieniečiams prieinamoje čempionato akreditacijos sistemoje, kurioje sugulė visų šios didžiosios šventės dalyvių pavardės. O jokiais fiziniais savo įtraukimo į šiuos sąrašus įrodymais načialnikų načialniko – pamainos viršininko priversti įleisti Arną į šalį nebuvo įmanoma.
Šiuos įrodymus turėjo asmeniškai surinkti šio viršininkų viršininko viršininkas – draugas pulkininkas, kurio pavardės dėl savaime suprantamų priežasčių taip ir nesužinojome. Žinoma, pačio pulkininko taip pat nepamatėme – šis mistinis (ir, jei ne įrodymų rinkimo būtinybė, galėtum pagalvoti, net visagalis asmuo) gyveno kažkur kitame žalio tarybinio telefono laido gale. Tikriausiai, slaptame bunkeryje, kurio betoninės sienos remiasi į Lietuvos kraštą, vėliau juokavome.
Vyras, beveik spausdamas ašaras maldavo, kad jo mašiną praleistų pro pasienį, kiek anksčiau trumpam pakėlus šlagbaumą, kadangi jis buvo būtent tuo nelaimėliu, prieš kurio nosį jis ir užsivėrė. O pats vairuotojas tikino, nepaprastai skubąs, todėl gal načialnikas galįs padaryti jam išimti ir leisti įsipaišyti į jau gerokai pajudėjusios eilės galą. Ilgos diskusijos metu viršininkas kartojo trumpą ir kategorišką atsakymą - „Neturiu tam jokio teisinio pagrindo.“
Kai galiausiai žmogelis gerokai įtūžęs pasišalino, skėsčiodamas rankomis, akivaizdžiai matėsi, kad sunkiai tvardosi, nešovęs kokio riebaus ir įžeidžiančio keiksmažodžio. Bet stebėtinai puikiai susitvardė su užduotimi, valingai įkalinęs liežuvį už dantų.
„Minskas – vienas saugiausių miestų visoje Europoje, - nusišypsau lengvai persigandusiam suomiui pakeleiviui, sulaukęs tikrai gana netikėto klausimo – juk, nors mums tai sunku suvokti, Baltarusijoje vis dar gyvuoja ir veši mirties bausmė“. Tai pasakęs, trumpam pridedu du pirštus prie smilkinio ir įsitikinęs, kad suomis tikrai mane suprato, siurbteliu didelį gurkšnį iš jo ištiestos skardinės.
„Įsivaizduok, kad viskas gali būti kitaip“
„Čempionatas ir rinkimų laikotarpis – du ekstremumai, jeigu palygintumėme, kaip atrodo miestas dabar ir tada, viskas skirtusi kaip diena ir naktis“ – pasakoja mums vietinis draugas vienos iš galbūt šimto trumpų ekskursijų po Minską metu.
Vos atvažiavęs, Arnas raukėsi, o keldamas žvilgsnį virš plačių Minsko prospektų vis išsižiodavo. Pirmi įspūdžiai iš Minsko tarp lietuvių dažniausiai būna palydimi žodžiais - „Nuvažiuoji vos pusantro šimto kilometrų ir papuoli dvidešimt metų atgal“;„Nebūtume priešinęsi, ir iš Vilniaus tokį monstrą, prospektais lyg randais išvagotą būtų padarę“; „Rusai tai dar bent prie Jelcino atsipūsti galėjo, o šitie nei dienelės poilsio ėjime į šviesų komunizmo rytojų akivaizdžiai neturėjo“…
Apsilankius Minske, keista buvo stebėti vietinius gyventojus – dauguma jų itin ramūs ir tykūs, absoliučiai visi – be galo pozityvūs. Net keista, kaip karta po kartos visi čia – beprotiškai mandagūs, tačiau kartu ir nuoširdūs. Karta, stebint metro priešais sėdinčius ir draugiškai besišnekučiojančius 16-18 m. brolius net ašara ištryško – labai norėtusi bent dienai atsidurti vietinės mokyklos suole arba prie sekmadienio pietų stalo kokioje nors statistinėje baltarusių šeimoje – gal tada suvokčiau, iš kur tokie žmonės šioje šalyje atsiranda...
Staigmenos iš už kampo
Vienas įdomus ekscesas šiek tiek pakreipė tą keista įspūdį, dėl ko grįžęs, nenustojau kartoti, kad Baltarusija – be proto įdomi šalis ir tikrai neapsakomai norėčiau praleisti čia daug daugiau laiko, kad įminčiau šiek tiek daugiau šio mįslingo krašto paslapčių.
Galiausiai, išsiėmęs aplanką su įvairiausiais dokumentais, nutarė patikrinti ir juos. Netikėtai pamatęs Lukašenkos portretą, apsauginis tiesiog sustingo. Kai po ilgos pauzės sugebėjo išlementi tik „O kas čia tokio??“, supratau, kad taip greitai mano stovėjimas patikros punkte nesibaigs. Išsiėmęs raciją ir, nors iki šiol gyvai ir draugiškai šnekučiavosi su manimi, dabar vos išlemendamas žodžius, pradėjo aiškinti savo viršininkui, kad „vienas pilietis į stadioną bando prasinešti prezidento atvaizdą“. Po taip pat varginančios pauzės pasigirdo viršininko atsakymas - „Uždaryk punktą, nuleisk užuolaidas, aš tuoj pat ateinu.“
Ilgai žadėję atsakyti į klausimą „o kas čia ne taip?“, viršininkai galiausiai to nepadarė (nežinau, nesugebėjo, ar tiesiog negalėjo), o mane šioje situacijoje aiškiai išgelbėjo užsieniečio statusas ir galiausiai (po kokių penkių papildomų patikrų) atrasta akreditaciją, įrodantį, kad vis dėlto esu lietuvių žurnalistas, o ne meškiukus pro tvorą naktimis į arenos teritoriją mėtantis skandinavų aktyvistas. Tad, iškilmingai konfiskavus prezidento atvaizdus ir užsirašius mano paso duomenis į iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį, viršininkai galiausiai įleido mane į arenos teritoriją – vargu ar pagalvoję, kad, jei tik norėčiau, jau būdamas viduje galėčiau prisispausdinti nors tūkstantį tokių pat prezidento atvaizdų vos prisėdęs prie kompiuterio spaudos centre.
O Lukašenkos atvaizdą atispausdinome su mintimi, vos radus atitinkamas priemones, jį įsirėminti – gausūs Minske iki šiol pabuvojusių lietuvių pasakojimai leido tvirtai tikėti, kad, pastačius tokia įrėmintą prezidento nuotrauką ant palangės traukinio kupė, tikimybė išvengti muitinės patikros – šimtaprocentinė. Ir apsilankius (bei apskritai, patekus) čia čempionato metu, be dėkingumo vadinamajam paskutiniam Europos diktatoriui sunku buvo dar kažką jausti – nepaisant viso to, ką apie jį galėjai išgirsti ir sužinoti Lietuvoje.
Ir vis dėlto, muitinės patikros mums visgi pavyko išvengti – pasienyje atsiradome kaip tik tuo metu, kai Lietuvos pusėje keitėsi pamaina – tad nei vieno lietuvių pasieniečio nepamatėme net akies krašteliu. Ir tuo metu, kai visas autobusas dūsavo, įsidėjęs į kuprines per mažai cigarečių ir degtinės mes su Arnu tik linksmai pajuokavome, kad mūsų su didžiule akcija Minske užsipirkta kiauliena į Lietuvą keliauja laisvai.
Daugiau nuotraukų ir kitų mūsų komandos narių kelionės įspūdžiai - čia.