Tuo pat metu į metro besileidžiančius miestelėnus nušviečia informaciniai pranešimai, suformuluoti sklandžia anglų kalba. Ja visame viešajame transporte įgarsinti ir stotelių pavadinimai. Požeminėse perėjose gitarų stygas brauko gatvės muzikantai, o jų pasiklausyti ratukais sustojusios dešimtys žmonių. Saulei nusileidus, paupyje tūkstančiai miestiečių susirenka masiškoje mugėje, kremta šašlykus, užsigerdami juos alumi ir linguoja pagal visą miestą drebinančios šokių muzikos ritmus.

Neiškentę stovėti eilėje, bet kuriuo paros metu gali nulėkti į kurį nors iš netoliese esančių visą parą veikiančių prekybos centrų ir nusipirkti ten butelį degtinės ar porą dviejų litrų talpą viršijančių alaus bambalių. Įprasta diena Minske? Anaiptol – skeptiškiausi vietiniai jums primins, kad ši šventė čia trunka vos dvi savaites, tad geriau, pernelyg nesigilindami į tai, kaip viskas čia atrodė prieš mėnesį ar du, tiesiog įkvėpkite gaivaus laisvės oro kartu su pirmąkart jo ragaujančiais miestiečiais. Juk kita tokia proga paskutinės Europos diktatūros citadele pravardžiuojamoje sostinėje gali nebepasitaikyti dar mažiausiai porą dešimtmečių.
Minskas, Baltarusija. Pasaulio ledo ritulio čempionatas

Šiemet nugriaudėjus Pergalės dienos renginius vainikuojantiems fejerverkams, Minskas, regis, tapo kitu miestu. Vyresniųjų Baltarusijos sostinės gyventojų nuostabai, po intensyvaus, visą dieną trukusio Gegužės 9-osios šventimo, jaunimo minios nenusileido į požemius, kur jų laukė pagausintos į miegamuosius rajonus išsivažinėti pasiruošusių metro traukinių pajėgos. Jos liko mieste švęsti šventės. Ir ši šventė neapsiribojo vien eilinėmis pergalės prieš fašizmą metinėmis - tą pačią dieną Minske prasidėjo Pasaulio ledo ritulio čempionatas.

Geresnės santvarkos nėra? Spręskite patys

Apie tai, kad pradedant profesionaliu hokeistu, vadovaujančiu šiai šaliai nuo pat jos atsiradimo žemėlapyje, baigiant vaikiškas pačiūžas išdidžiai ir pagarbiai besimatuojančiu darželinuku, Baltarusija pamišusi dėl ledo ritulio, priminti tikrai neverta. Tačiau mažiausiai verta tai pamiršti, kai bandai suprasti, kokio mąsto ir svarbos šventė prasidėjo šioje šalyje šią gegužę. Ir tinkamai surengti aukščiausio lygio mylimiausio šalies sporto renginį – garbės reikalas kiekvienam, bent šiek tiek prie jo prisidėjusiam Baltarusijos piliečiui.
Minskas, Pasaulio ledo ritulio čempionatas

Todėl per rekordiškai trumpą laiką, lyg burtu lazdele mostelėjus (žinant geležinę tvarką, kuria gyvena ši šalis, supranti, kad burtų lazdelė čia išrasta jau labai seniai ir bet koks geresnis jos pakaitalas vargu ar kada nors dar atsiras šiame pasaulyje), svetingas Baltarusijos glėbys atsivėrė taip plačiai, kaip niekad iki šiol. Bilietai į elitines ledo ritulio varžybas už simbolinę kainą, bevizis režimas visiems čempionato svečiams ir dalyviams, akimirksniu tiesiog iš niekur išsiskleidusi draugiškai-vakarietiška atmosfera miesto gatvėse, geriausias Senojo žemyno tradicijas puoselėjantis naktinis gyvenimas ir bet kokių iki šiol galiojusių ir vakariečio akiai absurdiškais galėjusių pasirodyti apribojimų panaikinimas...

Kiekviena detalė, nuplovusi nuo šios šalies fasado bet ką, kas atvykėliui iš supuvusių vakarų galėtų sukelti bent menkiausias asociacijas su tuo, kas jo įsivaizdavimu galėtų būti diktatūra buvo įgyvendinta greitai ir sklandžiai – nepriklausomai nuo to, kiek biurokratijos lygių jai būtų reikėję praeiti santvarkoje, mūsų suvokiamoje kaip demokratiška. Nors vardan tos pačios geležinės tvarkos įgyvendinimo patikimumo čia išsikerojęs biurokratinis aparatas gali džiaugtis net mums sunkiai suvokiamais mastais.

Nuotykiai? Nebent pakeliui

„O mieste bent minimaliai galima saugiems jaustis? Juk didelė tikimybė, kad mus užpuls kur ir apvogs, ar ne?“ – įbeda į mane klausiamą žvilgsnį besiblaivantis suomis, lėtai besikeldamas, įsirėmęs į šešiolikos vietų apynaujo mikroautobuso sėdynę. Po išlaipinimo iš maršrutinio autobuso Medininkų-Kamennyj Log pasienio punkte ir dviejų valandų, praleistų pamainos viršininko baltarusio kabinete, mes pagaliau įleisti į šalį.

Mūsų kelionė užtruko ne todėl, kad kažkas pamiršo pasą, draudimą ar dokumentą, leidžiantį šiomis dienomis įvažiuoti į Baltarusiją be vizos – na, pavyzdžiui, bilieto į vienas iš čempionato rungtynių. Anaiptol – pasienyje mus sulaikė geležinis šios šalies tvarkos kumštis.

Kolega Arnas dėl lietuviškų raidžių, istoriškai „apsigyvenusių“ jo pavardėje nebuvo atrastas pasieniečiams prieinamoje čempionato akreditacijos sistemoje, kurioje sugulė visų šios didžiosios šventės dalyvių pavardės. O jokiais fiziniais savo įtraukimo į šiuos sąrašus įrodymais načialnikų načialniko – pamainos viršininko priversti įleisti Arną į šalį nebuvo įmanoma. 

Šiuos įrodymus turėjo asmeniškai surinkti šio viršininkų viršininko viršininkas – draugas pulkininkas, kurio pavardės dėl savaime suprantamų priežasčių taip ir nesužinojome. Žinoma, pačio pulkininko taip pat nepamatėme – šis mistinis (ir, jei ne įrodymų rinkimo būtinybė, galėtum pagalvoti, net visagalis asmuo) gyveno kažkur kitame žalio tarybinio telefono laido gale. Tikriausiai, slaptame bunkeryje, kurio betoninės sienos remiasi į Lietuvos kraštą, vėliau juokavome.

Ta pati geležinė tvarka šiai smulkiai žavius nuotykius visos kelionės metu žadančiai istorijai dar nepasiekus kulminacijos priminė apie save dar kartą – kai mums, sėdint pamainos viršininko kabinete, jo pavaldiniai pristatė į biurą automobiliu pasienį kertantį vyrą. Šis, iš visų jėgų reikalavęs načialniko audiencijos vargais negalais pagaliau ją išsireikalavo – dėl to, kad niekas neturėjo juridinio pagrindo jam šio susitikimo nesuveikti, kaip vėliau pasirodė.

Vyras, beveik spausdamas ašaras maldavo, kad jo mašiną praleistų pro pasienį, kiek anksčiau trumpam pakėlus šlagbaumą, kadangi jis buvo būtent tuo nelaimėliu, prieš kurio nosį jis ir užsivėrė. O pats vairuotojas tikino, nepaprastai skubąs, todėl gal načialnikas galįs padaryti jam išimti ir leisti įsipaišyti į jau gerokai pajudėjusios eilės galą. Ilgos diskusijos metu viršininkas kartojo trumpą ir kategorišką atsakymą - „Neturiu tam jokio teisinio pagrindo.“

Kai galiausiai žmogelis gerokai įtūžęs pasišalino, skėsčiodamas rankomis, akivaizdžiai matėsi, kad sunkiai tvardosi, nešovęs kokio riebaus ir įžeidžiančio keiksmažodžio. Bet stebėtinai puikiai susitvardė su užduotimi, valingai įkalinęs liežuvį už dantų.

O kai galiausiai legaliai ir oficialiai patekome į Baltarusijos teritoriją, pasieniečiai akimirksniu sušaudė mums iš Vilniaus oro uosto keliaujantį autobusiuką, pilną girtų suomių. Patogiai įsitaisę tarp jų, pradėjome dalintis kelionės džiaugsmais ir viltimis – šiems tai buvo ypatingai aktualu, kadangi bendradarbių kompaniją ne tik pirmąsyk išsiruošė taip toli į Europos rytus, tačiau ir su jaudulių laukė Suomijos-Baltarusijos rungtynių, į kurias lėtai skubėjo, kolektyviai damušinėdami kelias dėžes vakarietiško alaus, Baltarusijoje čempionato metu tapusio itin reta preke.
Grupinukė su suomių sirgaliais

„Minskas – vienas saugiausių miestų visoje Europoje, - nusišypsau lengvai persigandusiam suomiui pakeleiviui, sulaukęs tikrai gana netikėto klausimo – juk, nors mums tai sunku suvokti, Baltarusijoje vis dar gyvuoja ir veši mirties bausmė“. Tai pasakęs, trumpam pridedu du pirštus prie smilkinio ir įsitikinęs, kad suomis tikrai mane suprato, siurbteliu didelį gurkšnį iš jo ištiestos skardinės.

„Įsivaizduok, kad viskas gali būti kitaip“

„Čempionatas ir rinkimų laikotarpis – du ekstremumai, jeigu palygintumėme, kaip atrodo miestas dabar ir tada, viskas skirtusi kaip diena ir naktis“ – pasakoja mums vietinis draugas vienos iš galbūt šimto trumpų ekskursijų po Minską metu.

„Dabar čia būriuojasi žmonės, jaunimas geria, vemia ir siusioja vidury miesto, bet patys matote, kad atmosfera pakyli, viskas gražu ir apie kokias nors muštynes niekas vis dar negali net pagalvoti, – pasakoja jis – tačiau šioje pačioje gatvėje rinkimų metu žmonės rinkdavosi į protesto akcijas, o nesuskaičiuojamos milicijos mašinos išveždavo juos iš čia be perstojo – vien už tai, kad šie garsiai išreiškė savo poziciją tiesiog plodami. Tada visi juokavo, kad kitose šalyse, norint iškviesti policiją, reikia skambinti, aiškinti, prašyti ir dėstyti savo motyvus – o pas mus užtenka tiesiog porą kartų suploti. Suploji – ir milicija jau čia, uniformuoti vyrai eina tiesiai link tavęs.“
Minskas, Baltarusija

Vos atvažiavęs, Arnas raukėsi, o keldamas žvilgsnį virš plačių Minsko prospektų vis išsižiodavo. Pirmi įspūdžiai iš Minsko tarp lietuvių dažniausiai būna palydimi žodžiais - „Nuvažiuoji vos pusantro šimto kilometrų ir papuoli dvidešimt metų atgal“;„Nebūtume priešinęsi, ir iš Vilniaus tokį monstrą, prospektais lyg randais išvagotą būtų padarę“; „Rusai tai dar bent prie Jelcino atsipūsti galėjo, o šitie nei dienelės poilsio ėjime į šviesų komunizmo rytojų akivaizdžiai neturėjo“…

Žinoma būna ir šviesesnių, ir pozityvesnių, gyriančių tvarką, švarą, ramybę ir grožį – miestas skersai ir išilgai – kiekviena gatvė ir kiekvienas pastatas apšviestas taip ryškiai, kad net mūsų sostinė naktimis prieš Minską nublanksta keleriopai. Baltarusija išvengė masinės įmonių privatizacijos ir dažnas čia atvykęs iš mūsų kraštų skuba priminti, kad „ir pas mus viskas taip gražu būtų, jeigu nebūtų puolęs kolūkių griauti“. Tie, kas neranda Minske gražaus senamiesčio, iš karto skuba pasidžiaugti tuo, kad, nepaisant to, visame mieste – nei vieno namo-vaiduoklio, o aštuonių juostų prospektuose spūstys atsiranda nebent tokių didžiulių tarptautinių renginių metu.
Minskas, Baltarusija

Apsilankius Minske, keista buvo stebėti vietinius gyventojus – dauguma jų itin ramūs ir tykūs, absoliučiai visi – be galo pozityvūs. Net keista, kaip karta po kartos visi čia – beprotiškai mandagūs, tačiau kartu ir nuoširdūs. Karta, stebint metro priešais sėdinčius ir draugiškai besišnekučiojančius 16-18 m. brolius net ašara ištryško – labai norėtusi bent dienai atsidurti vietinės mokyklos suole arba prie sekmadienio pietų stalo kokioje nors statistinėje baltarusių šeimoje – gal tada suvokčiau, iš kur tokie žmonės šioje šalyje atsiranda...

Staigmenos iš už kampo

Vienas įdomus ekscesas šiek tiek pakreipė tą keista įspūdį, dėl ko grįžęs, nenustojau kartoti, kad Baltarusija – be proto įdomi šalis ir tikrai neapsakomai norėčiau praleisti čia daug daugiau laiko, kad įminčiau šiek tiek daugiau šio mįslingo krašto paslapčių.

Eilinį kartą bandydamas patekti į stadioną, neišsiėmiau savo čempionato akreditacijos – dėl to su patikra netikėtai susidūriau taip, kaip tai daro eilinis į rungtynes traukiantis pilietis, o ne koks čempionato dalyvis, kurio tapatybė jo organizatoriams jau žinoma iš anksto. Be galo jam pavestai užduočiai atsidavęs jaunas apsauginis įsivėlė su manimi į pokalbį ir, kadangi jis vystėsi tik aptarinėjant vos ne kiekvieną mano kuprinėje surastą daiktą (pavyzdžiui - „Geros ausinės, normaliai groja? Sau jau seniai kokių normalių ieškau. O žemus kaip atkuria?“), o akreditacijos jis taip ir nebuvo pamatęs, rausė jis viską itin atkakliai.
Minskas, Pasaulio ledo ritulio čempionatas

Galiausiai, išsiėmęs aplanką su įvairiausiais dokumentais, nutarė patikrinti ir juos. Netikėtai pamatęs Lukašenkos portretą, apsauginis tiesiog sustingo. Kai po ilgos pauzės sugebėjo išlementi tik „O kas čia tokio??“, supratau, kad taip greitai mano stovėjimas patikros punkte nesibaigs. Išsiėmęs raciją ir, nors iki šiol gyvai ir draugiškai šnekučiavosi su manimi, dabar vos išlemendamas žodžius, pradėjo aiškinti savo viršininkui, kad „vienas pilietis į stadioną bando prasinešti prezidento atvaizdą“. Po taip pat varginančios pauzės pasigirdo viršininko atsakymas - „Uždaryk punktą, nuleisk užuolaidas, aš tuoj pat ateinu.“

Matyt, pasibijojęs nepalankios (mažų mažiausiai man) situacijos baigties, jaunasis apsauginis tada dar akimirkai susivokė ir pabandė reaguoti, pasiūlydamas man nunešti kuprinę į už Minsko arenos esančią saugojimo kamerą, tačiau netrukos abu supratome, kad tam buvo jau per vėlu – po kelių sekundžių į uždarytą punktą įlekė uždusęs načialnikas.
Minskas, Baltarusija
Netrukęs tardymas (vėliau prie jo, žinoma, prisijungė ir načialniko načialnikas) man, tiesa sakant, iš pradžių nesisekė lengvai, kadangi pats sunkiai suvokiau situaciją – žinojau tik tiek, kad bet kokia spausdintinė medžiaga su politinio pobūdžio informacija tarptautiniuose (ir ne tik) sporto renginiuose yra nepageidaujama, o į tokio lygio varžybas kažką panašaus įsinešti griežtai draudžiama – panašiai, kaip kokią mačetę arba medžioklinį dvivamzdį, kurio taip nesinori palikti mašinoje.

Ilgai žadėję atsakyti į klausimą „o kas čia ne taip?“, viršininkai galiausiai to nepadarė (nežinau, nesugebėjo, ar tiesiog negalėjo), o mane šioje situacijoje aiškiai išgelbėjo užsieniečio statusas ir galiausiai (po kokių penkių papildomų patikrų) atrasta akreditaciją, įrodantį, kad vis dėlto esu lietuvių žurnalistas, o ne meškiukus pro tvorą naktimis į arenos teritoriją mėtantis skandinavų aktyvistas. Tad, iškilmingai konfiskavus prezidento atvaizdus ir užsirašius mano paso duomenis į iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį, viršininkai galiausiai įleido mane į arenos teritoriją – vargu ar pagalvoję, kad, jei tik norėčiau, jau būdamas viduje galėčiau prisispausdinti nors tūkstantį tokių pat prezidento atvaizdų vos prisėdęs prie kompiuterio spaudos centre.

O Lukašenkos atvaizdą atispausdinome su mintimi, vos radus atitinkamas priemones, jį įsirėminti – gausūs Minske iki šiol pabuvojusių lietuvių pasakojimai leido tvirtai tikėti, kad, pastačius tokia įrėmintą prezidento nuotrauką ant palangės traukinio kupė, tikimybė išvengti muitinės patikros – šimtaprocentinė. Ir apsilankius (bei apskritai, patekus) čia čempionato metu, be dėkingumo vadinamajam paskutiniam Europos diktatoriui sunku buvo dar kažką jausti – nepaisant viso to, ką apie jį galėjai išgirsti ir sužinoti Lietuvoje.

Ir vis dėlto, muitinės patikros mums visgi pavyko išvengti – pasienyje atsiradome kaip tik tuo metu, kai Lietuvos pusėje keitėsi pamaina – tad nei vieno lietuvių pasieniečio nepamatėme net akies krašteliu. Ir tuo metu, kai visas autobusas dūsavo, įsidėjęs į kuprines per mažai cigarečių ir degtinės mes su Arnu tik linksmai pajuokavome, kad mūsų su didžiule akcija Minske užsipirkta kiauliena į Lietuvą keliauja laisvai.

Daugiau nuotraukų ir kitų mūsų komandos narių kelionės įspūdžiai - čia.

Dalintis
Nuomonės