50-ųjų ir 60-ųjų skrydžių reklamose didelis dėmesys buvo skiriamas prabangai, komfortui ir nuotykiams. Žurnaluose mirgėjo tokie reklaminiai šūkiai: „Skriskite nepalyginamoje prabangoje“, „Poniai Sullivan prireikė 27 metų nugabenti Poną Sullivan į Havajus. „United“ oro linijų lėktuvas tai padarė per popietę.“
Kelionių lėktuvu aukso amžiaus keleiviai turėjo keletą galimybių bilietams įsigyti – tiesiogiai skambinti oro linijoms arba pirkti bilietus padedant kelionių agentams, tiesioginio susitikimo metu, telefonu arba įprastu paštu. Dabar bilietai pasiekiami vos keliais mygtuko paspaudimais. Šiuolaikinis žmogus taip pat gali rinktis bilietus, atsižvelgdamas į oro linijas bei kainas.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius skrydžių kainos sumažėjo apie 40 proc., lyginant su oro kelionių aukso amžiumi. Pigių avialinijų populiarumas suteikė galimybę keliauti įvairiausių socialinių grupių žmonėms – anksčiau keliauti išimtinai galėjo tik turtingieji. 1955 metais, šiuo metu jau nebeveikiančios, oro linijos „Trans World Airlines“ siūlė skrydį iš Niujorko į Romą vos už 360,2 JAV dolerių. Tačiau tuo metu vidutinis metinis atlyginimas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo apie 4000 JAV dolerių, o tai reiškė, jog bilietas į Italiją kainavo apie 10 proc. žmogaus metinio darbo užmokesčio. Įvertinus pinigų vertės pokyčius, šis bilietas į Romą dabar kainuotų 3046 JAV dolerius, nors dabar skrydį iš Niujorko į Romą galima rasti už viso labo 346 JAV dolerius.
Skirtumai tarp šiandienos ir oro kelionių aukso amžiaus toli gražu nesibaigia tik kainomis. Patekti į lėktuvą prieš 50–60 metų buvo kur kas paprasčiau nei dabar. Saugumo patikra masiškai pradėta vykdyti tik 1973 metais, tad iki tol įlaipinimas buvo nepalyginamai paprastesnis. Prie vartų esančiam agentui tereikėdavo pateikti savo kelionės bilietą ir pasiimti įlaipinimo kortelę. Nebuvo reikalaujama net asmens dokumentų. Dabar saugumo patikra gali užtrukti ir ilgiau nei valandą, priklausomai nuo oro uosto apkrovos.
Stiuardesėmis prieš 50 metų galėjo tapti tik moterys. Jos privalėjo būti jaunos, išvaizdžios, charizmatiškos ir vienišos. Daugelyje to meto oro linijų galiojo gana griežtos ir privalomos atsistatydinimo taisykles, kurios numatė, jog stiuardesė gali dirbti tik iki 32 gimtadienio. Vestuvės taip pat reiškė stiuardesės karjeros pabaigą. Pagrindinės šių merginų pareigos buvo paltų sukabinimas, laikraščių išdalijimas, maisto patiekimas bei malonių pokalbių su keleiviais palaikymas.
Kelionės oru buvo itin gero gyvenimo požymis – aukso amžiaus skrydžiai pasižymėjo neįtikėtinais patogumais, kurie kaip įmanoma labiau palaikė prabangos pojūtį. Barai, stalai ir net pianinai buvo įmontuojami lėktuvuose tam, kad keleiviai patirtų išties neapsakomus nuotykius. Ir nors dažnas šiuolaikinio oro keleivio nusiskundimas yra dėl nepakankamos erdvės salone, 50-aisiais keliautojai ne tik sėdėjo patogiai, bet ir turėjo pakankamai vietos pasivaikščiojimams lėktuve ir net šokiams.
Maistas lėktuvuose su metais taip pat labai pasikeitė. Anksčiau patiekalai buvo serviruojami prašmatniuose induose bei valgomi sidabriniais stalo įrankiais. Įvairios salotų rūšys, skirtingos mėsos ir net jūros gėrybės buvo patiekiamos skrydžio metu; patiekalus keleiviai galėjo užgerti taure šampano ar stiklu brendžio.
Per skrydį galima buvo žaisti šachmatais, užrašinėti atvirukus ar skaityti knygas, tačiau daugelis rinkosi savo kelionę virš debesų paversti išskirtiniu vakarėliu.
Įdomu prisiminti, jog prieš penkiasdešimtmetį taisyklės dėl rūkymo orlaiviuose buvo ne šiaip laisvesnės, o tiksliau galiojo tik viena taisyklė – rūkoma tik lėktuvui pakilus. Dabar sunku net įsivaizduoti ilgas valandas ore, nevėdinamoje ir gausiai prirūkytoje patalpoje… Traukti dūmą lėktuvuose uždrausta visai neseniai – tik praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Tiesa, kelionės buvo ir daug pavojingesnės negu dabar. Leistis esant rūkui lėktuvams būdavo itin nesaugu ir avarijos blogu oru buvo daug dažnesnės. Lėktuvai taip pat dažniau susidurdavo ore, o pamesti varikliai buvo toks įprastas reiškinys, jog tai net nebūdavo laikoma avarija, jeigu lėktuvą pavykdavo nutupdyti nesudaužius.
Turbulencija taip pat reiškė pavojų. Dabar oro duobės dažniausiai sukelia šiokį tokį išgąsti keleiviams, tačiau prieš pusšimtį metų tai galėjo kainuoti gyvybes. Dėl žemesnių lėktuvo lubų bei diržų dizainų trūkumų pasitaikydavo, jog turbulencijos metu keleiviams lūždavo kaklai. Kitas pavojus saugai buvo stiklinės pertvaros. Aukso amžiaus lėktuvai pasižymėjo itin dailiomis, tačiau ne labai praktiškomis pertvaromis, kurios skyrė keleivių klases. Turbulencijos metu pertvaros galėjo ir neretai suduždavo.
Remiantis „Aer Lingus“ oro linijų 1952 metų tvarkaraščiu, skrydis iš Dublino į Londoną trūko 3 valandas, o iš Dublino į Paryžių – net 4 valandas 25 minutes. Dabar šie skrydžiai atitinkamai užtrunka valandą ir 35 minutes bei valandą ir 45 minutes.
