Kaip neišprotėti Mianmaro gatvėse ir kodėl šypsosi Buda

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad pirmą kartą visiškai elektrinę transporto priemonę vairuosiu tokioje šalyje kaip Mianmaras ir tokiame kaime kaip Baganas. Visas švyčiu išnuomotu skuteriu riedėdamas tarp nesibaigiančių budistinių šventyklų - pagodų. Jei ne šventyklos, Baganas būtų eilinis Azijos kaimelis kaip ir šimtai tūkstančių kitų.

Tačiau šis šventyklų kompleksas ne be reikalo visame pasaulyje garsėja savo unikalumu: trisdešimties kvadratinių kilometrų plote stūkso, manoma, daugiau nei du tūkstančiai religinių pastatų. Kalbama, kad vietovės klestėjimo laikais beveik tūkstantmetį atgal, jų čia būta virš dvylikos tūkstančių.

Į apžvalginį turą galima leistis išsinuomotu dviračiu, taksi ar pasinaudoti arkliuku kinkyta brička, bet elektrinis motoroleris mums pasirodė tinkamiausias pasirinkimas. Keista, bet turistams čia leidžiama važinėti tik elektriniais, turinčių vidaus degimo variklius variantų paprasčiausiai nenuomoja. Kinijoje pagaminta elektra varoma taburetė paprastuoju režimu išvysto iki 55 km/val greitį, o sportiniu ir visus 60 km/val. Sportiniu nutariau nesinaudoti ne todėl, kad nemėgčiau motorolerių sporto, jei toks ir yra, tiesiog, norint tinkamai pasimėgauti neįtikėtinu skaičiumi palei pat kelią ir atokiau jo išsirikiavusių pagodų, greičio nereikia.

Ne mažiau įdomu tapti pilnaverčiu eismo dalyviu Azijoje. Tiesa, kol kas man sekasi prastokai. Aš kalbu ne apie manevravimo vingrybes ar kelių ženklų išmanymą, kurių Mianmare beveik nėra, o Bagane jų nepastebėjau iš viso, o apie garso signalo naudojimą. Tik atvykusio į šalį vakariečio ausį rėžia nesibaigianti transporto priemonių garso signalų jūra.

Atrodo, visi lengvai kuoktelėjo arba tas transporto priemonėje įmontuotas signalas tam tikru intervalu suveikia savaime: pavyzdžiui, perjungiant pavarą ar rodant posūkio signalą. Dešimt sekundžių ir vėl - pyyypt! Prireikia kiek laiko, o gal patirties, kad tapęs savarankišku motorizuotu ir garso signalą turinčiu eismo dalyviu, perprastum šio mums keisto ir iš pirmo žvilgsnio chaotiško vairavimo stiliaus taisykles.

Mano asmeninė teorija teigia, kad to šaknys glūdi pasaulėžiūroje: vakariečiui būdingas begalinis egocentriškumas lemia požiūrį, jog pagrindiniame, šalutiniame ar pačiame gyvenimo kelyje jis pats yra toks svarbus, kad jo nepastebėti yra neįmanoma. Todėl signalas Vakarų pasaulyje naudojamas tik sudrausminimui tų, lepšių ar akiplėšų, kurie sugebėjo kažkokiu būdu tavęs nepastebėti!

Rytuose viskas priešingai: garso signalu vairuotojas mandagiai ir nuolankiai perspėja apie savo buvimą. Jis nesijaučia pasaulio centru ir iš nei vieno eismo dalyvio nesitiki, kad bus savaime pastebėtas. Todėl, sukdamas į kairę ar dešinę, lenkdamas stovintį ar judantį kitą eismo dalyvį, nuolat praneša apie save. Ir tik sugadintam vakariečiui tai gali atrodyti kaip totalus visų vairuojančiųjų pamišimas ar kvaila tradicija.

Kiti eismo dalyviai čia tave saugo, įspėdami apie savo buvimą ar artėjimą. Tai supratau ne iškart. Teko porą dienų vairuoti elektrinį skuterį, kad mane aplankytų racionalus suvokimas. Tačiau to buvo per maža, kad išmokčiau vairuoti tokiomis sąlygomis: mintis apie tinkamą garso signalo naudojimą yra pernelyg giliai įstrigusi mano psichologijoje. Tiesa, antrą dieną man sekėsi daug geriau ir jau beveik nebegąsdinau vietinių savo pavojingai tyliu važiavimu.

Į religinę studiją nepretenduoju ir ja neužsiimsiu. Anaiptol nei beveik pusė Vakarų pasaulio neišmanau budizmo ir dažnai siekiu išlikti perdėm korektiškas. Net neminėsiu fakto, kad kiekvienas iš mūsų net ir tą pačią religiją suprantame, priimame ir praktikuojame unikaliai. Tačiau privalau jums apie tai papasakoti.

Buda šypsosi. Tiesiog. Spėju, ne todėl, kad jis laikomas Dievu, kuris būdamas gyvas, savęs Dievu tikrai niekada nevadino, ir ne todėl, kad gudresnis, stipresnis ar daugiau išmanantis. Šypsosi tiesiog.

Kiekviename daugiau nei dviejų tūkstančių savo namukų-rūmų - mažų ir didelių pagodų Bagano slėnyje jis, taikiai sėdėdamas, šypsosi. Ta šypsena vos vos pastebima: ne niekinanti, pašaipi ir net ne besijuokiančio žmogaus. Tai kažkokia kitokia, kažką žinanti nušvitimo šypsena. Tūkstančiai besišypsančio Dievo atvaizdų aplink. Toks vaizdas neišvengiamai apstulbina, o tokiam Dievui nereikia versti tavęs susimąstyti. Jis tiesiog šypsosi, o visa kita - tavo, stebėtojo, pasirinkimas.

Keliaudami labiausiai pastebime skirtumus. Galbūt daugelis net keliaujame, kad su tais skirtumais susidurtume, juos pastebėtume ir liudytume. Negali nepripažinti, kad besišypsantis Dievas Vakaruose yra daugiau išimtis negu taisyklė. Kokie jie bebūtų skirtingi, iš esmės abu teigia tas pačias amžinas tiesas. Tiesiog Buda tai daro su šypsena.

Gal todėl ir daugelio Mianmaro gyventojų veiduose, bendraujant visada galima įžvelgti tos budistiškos šypsenos spindulėlį, kurį tūlas savimi patenkintas šalies svečias priima kaip baikštaus nuolankumo, savo viršenybės ar susižavėjimo jo neeiline persona ženklą. Kažin ar galima klaidingiau įskaityti šį vietos gyventojų gestą...

Tačiau tokia jau to amžino vakarietiško susireikšminimo kaina. Stebint tokią šalies svečių reakciją į vietinių šypsenas, tenka stipriai pasistengti, kad ir manoji tuomet netaptų ironiška, o panašėtų į vietinių - budistinę. Tik mes, vakariečiai, galėjome sugalvoti taip greitai chrestomatiniu tapusį kompiuterinį šypsenos ženklą.

Mianmariečiui tokio ženklo būtinumas net ir virtualiame bendravime niekada nebūtų atėjęs į galvą! Stengiuosi ir aš čia mokytis šypsotis ir išsigydyti kartais ant lūpų atsirandančią pašaipą.