aA
Iranas – kontrastų šalis. Tokį įspūdį apie šią Azijos šalį susidarė vilniečiai oreiviai, gegužę dalyvavę pirmajame oro balionų renginyje šioje šalyje. Daugelį užsieniečių bauginančioje musulmoniškoje valstybėje jie, apsupti draugiškai nusiteikusių žmonių, jautėsi saugiai, tačiau kartu turėjo perimti vietinių papročius – ir aprangos, ir vaikščiojimo gatvėmis, ir „sauso įstatymo“.
© Corbis/Scanpix

Valiutos keitykloje milijonieriais tapę lietuviai už vakarietiškus užkandžius mokėdavo po dešimtinę, o vietinį lavašą pirkdavo po 3 ct. Kepinant kaitriai saulei jie apsilankė slidinėjimo kurorte, o šiek tiek pavažiavę į Pietus galėjo sumerkti kojas į Persijos įlankos bangas.

Gatvėje galioja taisyklė „kas pirmesnis, tas laimi“

Iki galutinės stotelės – Širazo, kur fiestos organizatoriai surengė iškilmingą sutikimą, trys Oreivystės centro pilotai – Aurimas Vengrys, Romualdas Bakanauskas ir Jolanta Tūraitė – keliavo lygiai dvi paras: važiavo automobiliais ir autobusais, skrido lėktuvais.

Pakeliui jie pusdienį praleido Teherane, kur aplankė buvusius karaliaus rūmus (čia 1943-iaisiais vyko konferencija, kur SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai Josifas Stalinas, Franklinas Rooseveltas bei Winstonas Churchillis nusprendė atidaryti antrą frontą pasauliniame kare). Rūmai ir pati 10 mln. gyventojų turinti Irano sostinė A. Vengrio nenustebino – esą primena Kairą Egipte ir Kairo nacionalinį muziejų).

Nors virš Teherano kabo dulkių kamuolys ir matomumas prastas, miestas yra gana žalias: žolė daug kur laistoma ir puoselėjama, žaliuoja medžiai, žydi gėlės. Žmonės lietuviams pasirodė paprasti ir draugiški: dažnai mojuodavo, smalsaudavo, iš kur jie atvyko, prireikus mielai padėdavo. Gatvėmis važinėja gana senos vietinės gamybos mašinos (tokią Irane galima nusipirkti už 7 tūkst. dolerių, o užsienietiškos apmokestinamos maždaug dukart daugiau) ir itin daug taksi.

„Kažin ar iraniečiams reikia vairuotojo pažymėjimo, norint vairuoti automobilį? – šyptelėjo A. Vengrys. – Kartą važiavome taksi. Toks jausmas, kad vadovaujamasi turgaus principu: kas pirmas įlenda į tarpą, tas ir važiuoja. Šviesoforų, kaip ir priklauso musulmoniškai šaliai, nedaug. Bet avarijų nematyti. Galiausiai išmokome pereiti gatvę (ten pėsčiųjų nepraleidžia): svarbiausia – nusiteikti, lyg eitum basomis per žarijas, – susikaupi ir eini, o mašinos tave apvažiuoja.“

Vienas iranietis pasakojo, kad išlaikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti šioje šalyje sunku. Kita vertus, praktinis mokymasis nepigus, todėl kai kurie taupumo sumetimais išrieda į gatves negavę pažymėjimo. „Jei Irane važiuojate mašina ir norite sustoti, stokite. Jei nėra vietos pirmoje eilėje, stokite antroje. Jei nėra vietos čia, stokite trečioje. Jei nėra vietos ir ten, sustokite žiede“, – rytietiškus vairavimo ypatumus apibendrino pašnekovas.

Kartą lietuviai savo akimis matė, kaip sprendžiami nesutarimai kelyje: mopedui įvažiavus į mašiną, šios vairuotojas išlipo ir tvojo kumščiu išsiblaškėliui. „Va kam reikalingi šalmai, – juokėsi A. Vengrys. – Deja, Irane jų niekas nedėvi.“ Dvi oreivės iš Lenkijos pasakojo važinėjusios su vietine mergina. Per vakarą ji triskart kliudė kitas mašinas.

Sudomino pusnuogė mergina ant marškinėlių

Laukdami atskirai gabenamų balionų, pilotai suspėjo aplankyti Persepolį – imperatoriaus Darijaus prieš 2,5 tūkst. metų pastatytą miestą, kuris buvo viena iš Persijos sostinių, skirta įvairioms ceremonijoms, ir vienas didžiausių bei turtingiausių to meto miestų. Važiuodami maždaug 70 km nuo Širazo iki Persepolio oreiviai regėjo daug žalumos – aplinka visur tvarkoma, laistoma), o joje – daug su šeimomis pikninkaujančių iraniečių. Paiškylavę jie palieka šiukšles ten, kur jos nukrito, o vėjas viską paskirsto po kitas vietas.

Turistų čia maža. Jei atvažiuoja koks autobusas, jame dažniausiai sėdi iraniečiai, taigi užsieniečiai jiems buvo ne mažiau įdomūs nei jie lietuviams. Neretai iraniečiai fotografuoja atvykėlius ar paprašo nusifotografuoti kartu.

Pasak A. Vengrio, moterys gana griežtai laikosi dress code. Oreivių grupę lydinčios vertejos džiaugėsi, kad galėjo truputį atsipalaiduoti ir atlaisvinti savo skaras, kadangi būdamos su užsieniečiais jos buvo priskiriamos europietėms, tačiau viena lenkė gavo pastabą iš iraniečių moterų, kad pro jos marškinius matyti daugiau nei leistina Irane. Tuo metu vienas iš lietuvių, apsivilkęs marškinėlius su pusnuoge mergina, sulaukė vietos moterų klausimų, kas ji tokia, o kai kurie drąsesni vyrai prašė nusifotografuoti su jais.

Iranietės mėgsta puoštis ir tai pradeda nuo kūdikystės. Mamų ant rankų dar laikomų mergaičių ausyse neretai būna įverti auksiniais auskarai. Greičiausiai taip jos bando atsigriebti, mat sulaukus maždaug 10 metų tenka užsirišti skarą. Vyrai vilki paprastus drabužius, tik draudžiama vaikščioti su šortais. „Atrodo, jie užsiima tik savo reikalais. Bet užtekdavo mūsų Jolantai atsiskirti nuo grupės – iškart prisistatydavo būrys interesantų su visokiais klausimais ir pagalbos siūlymais“, – pasakojo A. Vengrys.

Prabangiame viešbutyje apgyvendinti oreiviai maistu nesiskundė – jų laukdavo švediškas salotų ir daržovių stalas, lavašas ir mėsa su ryžiais, buvo pavaišinti net nealkoholiniu alumi. Užtat elektroninius laiškus artimiesiems ir bičiuliams iš Irano nuolat rašęs A. Vengrys kartais turėdavo pasinaudoti interneto kavinės paslaugomis, mat prabangiai įrengtame viešbutyje ryšys nutrūkdavo ir porai dienų.

Bevielis internetas čia veikė pagal keistą principą – jei nutrūkdavo, pakakdavo paskambinti į registratūrą ir paprašyti įjungti, bet netrukus ryšys ir vėl dingdavo. Kai kurie puslapiai ir pokalbių programos viešbutyje neatsidarydavo, užtat interneto kavinėje galima įeiti į bet kurį puslapį.

Gyvenimo ritmas Irane lietuviams priminė ispanišką: žmonės pradeda darbą anksti ryte, dieną padaro pertrauką, o vakare vėl visi išeina į gatves. Mieste gyvenimas verda iki vidurnakčio, šeimos su vaikais vaikštinėja iki vėlyvo vakaro, nors kai kurias paduotuves ir parkus uždaro 22 val. Tačiau gyventojai turi tik vieną poilsio dieną per savaitę – penktadienį, o mums įprastas savaitgalis – šeštadienis ir sekmadienis – čia yra darbo dienos.

Derėtis nemėgsta ir kartais „pamiršta“ atiduoti grąžą

Užsieniečiai Irane nesunkiai tampa milijonieriais – išsikeitę 100 eurų, gauna apie 1,2 mln. realų. Vilniečius nustebino kai kurių prekių kainos: už sumuštinį ir buteliuką „Coca Cola“ sumokėjo po 30 tūkst. realų (maždaug 9 Lt), o už didžiulį, kokių 50 cm skersmens, skanų lavašą – po 100 realų (3 ct). Itin pigūs ir degalai: kiekvienas gali nusipirkti 60 l kuro per mėnesį po maždaug 25 ct/l, viršijus limitą tenka mokėti po 1 Lt/l. Daug mašinų varomos dujomis – esą taip mažiau teršiama aplinka. Iraniečiai itin taupo elektrą – visur įsuktos energiją tausojančios lemputės.

Turėdami nemažai laisvo laiko, lietuviai aplankė tradicinį persų turgų, kuriame akys raibsta nuo persiškų kilimų, kilometrų įvairių audinių, ant lentynų sukrautų skarelių, į statines supiltų prieskonių. Čia pat iš vario kalami puodai, pinami krepšiai. Tačiau, pasak A. Vengrio, didžiąją turgaus dalį jau spėjo okupuoti kiniškos prekės: „Eini per Gariūnų dydžio turgų ir nelabai randi, ką į Lietuvą parvežti – kilimai jau ne tokie populiarūs, skaros – sintetinės, o prieskonių statinės gali pasirodyti per daug…“

Šeštame pagal dydį Irano mieste (1,2 mln. gyventojų) Širaze įsikūrę daug parduotuvių, bet pardavėjai nesantys tokie įkyrūs, kaip, pavyzdžiui, Egipte. Tik kartais „pamiršta“ grąžą atiduoti. Derėtis čia taip pat neįprasta, arbatpinigių niekas neprašo. Užtat vaikai yra sugalvoję savo verslą – Persepolyje aktyviai siūlė nusipirkti kramtomosios gumos. Jei neperki, vis tiek įkiša į kišenę, o tada prašo pinigų.

Svečiai užsuko į miesto pasididžiavimą – prekybos ir pramogų centrą. Čia veikia žinomų tarptautinių kompanijų parduotuvės, patys iraniečiai vaikšto pasipuošę, moterys skareles tik formaliai užsirišusios, o mašinos – labiau pažįstamos. Pragyvenimo lygiu ir kainomis Iranas esą primena Lietuvą. Vidutinis atlyginimas – maždaug 500 eurų, bet esama ir tokių, kurie uždirba kur kas daugiau, ir tokių, kuriems badas alsuoja į nugarą. Tiesa, lietuviai regėjo vos vieną valkataujantį žmogų. Jie stebėjosi Širaze matę vos kelis šunis ir kates.

“Kuo ilgiau buvome, tuo labiau galėjome įsitikinti, kad Iranas visiškai saugi šalis. Daugelis žmoniu – labai draugiski, patys prieina, užkalbina, paklausia, iš kur atvykome, pasiūlo pagalbą. Policijos ten labai mažai (tik po kelių dienų prisiminėme, kad atskridus į Iraną nei mūsų, nei daiktų netikrino jokie pasieniečiai ar muitininkai. Patys iraniečiai nustebdavo, kai paklausdavome, ar pas juos saugu (žinoma, saugu!)“, – prisiminė pašnekovas.

Pasak jo, Irane esama nemažai gerų universitetų, daug jaunimo studijuoja, ypač stipri elektros inžinerijos sritis. Vis daugiau žmonių mokosi anglų kalbos.

Šalia – modernus vandentiekis ir avis ganantis piemuo

Širaze lietuviai aplankė du parkus, skirtus žymiems poetams atminti. Šis miestas dar vadinamas Persijos poetine sostine, nes iš jo kilo du visame pasaulyje žinomi Viduramžių poetai – Hafezas ir Sa'di. Pasak A. Vengrio, poezija čia – antra religija. Parkus jis pavadino itin jaukiais: čia žmones supa žaluma, stūkso mauzoliejus, čiurlena šaltinio vanduo, vienu metu skamba poezija ir malda, krykštauja vaikai.

Oreiviai suspėjo nuvažiuoti ir prie vadinamųjų Korano vartų – ant pagrindinių miesto vartų seniau buvo užrašyta ištrauka iš Korano, mat tikėta, kad tai apsaugo keliauninkus nuo bet kokių nelaimių.

Mieste populiarūs dirbtiniai kriokliai: vanduo vamzdžiu nukreipiamas į aukštą kalną, o nuo jo krenta žemyn. A. Vengrio teigimu, tai suteikia miestui nemažai žavesio, daug žmoniu ateina tiesiog pabūti prie krioklių. Vieną dieną oreiviai skyrė kelionei iki krioklio, esančio kalnuose už 150 km nuo miesto, maždaug 3 km aukštyje.

Lietuviai stebėjosi, kad jis yra natūralus, o dar labiau – kad beveik visą kelią važiavo žaliuojančiomis kalnų virtinėmis, kur auginami javai, vaismedžiai, avys.

Pakeliui jie pravažiavo porą tradicinių kaimų – čia namai pastatyti iš akmenų ir medžio, nenaudojant jokio cemento, o vietoj langų paliktos nedidelės angos. Svečiams buvo neįprasta matyti, kad kaimų gyventojai sunkiai pluša: stato namus, tvarko kelius, kasa kanalus, tiesia vandentiekio sistemą. Tiesa, čia pat ganėsi daugybė avių, kurias prižiūrėjo piemenys, o kai kurios moterys kalnuose rinko augalus.

Pietūs keliautojų laukė slidinėjimo kurorte. Nors jis įsikūręs 3 km aukštyje, lauke tvyrojo maždaug 30 laipsnių karštis, taigi sniego nebuvo, tačiau lietuviai iš nuotraukų galėjo įsitikinti, kad žiemomis čia prisninga ir suvažiuoja būriai slidininkų. A. Vengrio žodžiais, 1,5 km aukštyje įsikūręs Širaz yra puikioje vietoje – žiemą vos už 100 km į šiaurę gali slidinėti kalnuose, o pavažiavęs 300 km į pietus – maudytis Persijos įlankoje.

Oro balionų fiestos organizatoriams pavyko gauti leidimą atvykėliams patekti į pagrindinę Širazo mečetę. Prieš tai jie turėjo išklausyti detalų instruktažą: visi turi būti su ilgomis kelnėmis ar sijonais, ilgomis rankovėmis, moterys turi prisidengti ir galvas, negalima neštis fotoaparatų. Moterims ir vyrams įrengti atskiri įėjimai. Prie jų stovi po 2-3 prižiūrėtojus. Moterys čia gavo po dar vieną paklodės dydžio apdangalą, kad galėtų apsijuosti, jei liko kokia atvira vieta.

Svečiai buvo pavedžioti po visas sales, o moteris net įleido į vyrų salę (kai kurie vietos gyventojai stebėjosi, kas jie tokie, kad mečetės vadovai leido sau sulaužyti taisykles. Mečetė yra didžiulis statinių kompleksas su erdviu kiemu. Interjeras atrodo dar įspūdingiau. Tiesa, ne visus įleidžia vidun. A. Vengrį ir R. Bakanauską vietinis vaikinukas į vieną mečetę įsivedė tik po šiokių tokių derybų su prižiūrėtoju. Prieš įleisdamas šis dar pasiteiravo, ar lietuviai yra musulmonai.

Palydovas atšovė, kad jie tiki, ir nesvarbu, kuriuo dievu. Prižiūrėtojas nusileido, taigi oreiviams teliko nusiauti batus ir apeiti ratą mečetėje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„New York Post“ gruodį rekomenduoja aplankyti magiškiausią Kalėdų sostinę – Vilnių (7)

„Europos miestai ir miesteliai jus tikrai sužavės ir nukels į nepamirštamą Kalėdų pasaką,“...

Kalėdinės mugės pasaulyje – kur geriausia ieškoti šventinės nuotaikos? (12)

Rankas šildantis karšto gėrimo puodelis magiškomis švieselėmis blyksinčioje...

„Ryanair“ siūlo išskirtinę paslaugą: kaina – beveik 5 tūkst. eurų už valandą (17)

Užsisakę privatų skrydį oro transporto bendrovės „Ryanair“ lėktuvu, galėtumėte mėgautis...

Kelionė iš Vilniaus oro uosto į namus: vis daugiau keleivių renkasi pigiausią būdą (28)

Oro uostas Vilniuje natūraliai yra didžiulio judėjimo centras, iš kurio ir į kurį kasdien...

Į aukščiausią krioklį Baltijos šalyse veda nauji laiptai: nuo jų atsiveria nenusakomo grožio vaizdai (22)

Po aštuonerių metų pertraukos vėl bus galima laiptais užkopti iki aukščiausio Baltijos šalyse...

Top naujienos

Šimašiaus sprendimas užminė mįslę: liko tuščiomis kišenėmis ar išlošė aukso puodą? (5)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius priėmė gan rizikingą sprendimą – likus visai mažai...

Parduotuvių darbas sekmadieniais: lietuviai pasidalijo į dvi stovyklas (21)

Prekybos tinklų darbo laikas sekmadieniais – vis dar neišspręstas klausimas. Seime sprendimas...

Dramų šeimose grimasos: prestižiniame sostinės rajone praskeltos galvos, kraujas ir be galo išsigandęs aštuonmetis (371)

Į iškvietimus vykstanti vaiko teisių apsaugos specialistė su DELFI sutiko pasidalinti istorijomis,...

Žiemos ar vasaros laikas: kurį pasirinks Lietuva? apklausa (510)

Sveikatos apsaugos ir švietimo ekspertai sutaria, kad praktikos sukioti laiką kiekvieną pavasarį...

Baltarusį sužavėjo apsilankymas „Žalgirio“ arenoje: mokykitės ekonomikos iš lietuvių! (6)

Baltarusių žurnalistas Antonas Rogačius praėjusį penktadienį lankėsi Kauno „Žalgirio“...

Paaiškino, kada automobilyje reikia antro atsarginio rato, o kada – kastuvo (9)

Ką pravartu automobilyje turėti žiemos metu, kad ji neužkluptų netikėtai? Galbūt nieko, nes...

Lietuvių pamėgtoje saloje – galinga stichija: bangos tiesiog nušlavė apartamentų balkonus (52)

Gavus pranešimų apie smarkią audrą, dėl saugumo evakuotos kelios dešimtys lietuvių pamėgtos...

Klientai perrašo taisykles: ką daryti įmonėms, kurioms kilo didelė grėsmė (29)

Gyvename kliento amžiuje, kai jie perrašo verslo taisykles ir verčia įmones nuolat sukti galvą,...

Apie gimdymą be rožinių akinių: pasakė, ko moterys bijo labiausiai (22)

Ar įmanoma pasiruošti gimdymui ir numatyti visus įmanomus variantus? O pasiruošti jiems? Klausytis...

Prabilo dramatiškai iš Šiaurės Korėjos pabėgęs karys, jis – generolo sūnus (25)

Šiaurės Korėjos karys, kuris pernai lydimas kulkų pabėgo į Pietų Korėją , yra generolo...