aA
Jau daugiau nei keturis amžius kartą per metus Ispanijos miestą Pamploną drebina neįprastas renginys: minia patrakėlių bėga gatvėmis, o juos vejasi būrys bulių. Taip švenčiama miesto globėjui šventajam Ferminui skirta šventė. Rašytojo Ernesto Hemingvėjaus išgarsinta fiesta sutraukia tūkstančius smalsuolių ir drąsuolių iš viso pasaulio.
Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix
Prieš keletą metų bėgimo, kai buliai kvėpuoja į nugarą ir nežinai, ar jie nesugalvos ragais mestelėti tavęs į viršų, skonį pajuto ir lietuvis Gediminas Paulauskas.

Vos įvažiavus į Pamploną galima suprasti, kad vyksta kažkas neilinio, – nors miesto pakrašty žmonių matosi nedaug, beveik visi dėvi "uniformą" – baltus drabužius ir raudoną kaklaraištį. Stengiamės kaip galima greičiau kur nors įkišti mašiną, kad galėtume lėkti pasižvalgyti, kas vyksta senamiestyje. Tačiau net pačiame miesto pakraštyje visi gatvių pakraščiai užkišti transportu, o apie lindimą arčiau centro negali būti net kalbos.

Truputį pasivažinėję randame tinkamą vietelę. Nepaisant lietaus, visi, kurie turime baltus drabužius, rengiamės baltai (juk reikia bent jau minimaliai prisiderinti prie aplinkos) ir einame centro link. Miestelis ne toks mažas, kokį įsivaizdavau, – kol pasieki centrinę gatvę, reikia suvaikščioti neblogą kelio gabalą.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Pasiekę senamiestį, bandome susirasti jaučių bėgimo trasą, kad rytoj nepražioplintume esminio fiestos įvykio. Kolega eina į pirmą pasitaikiusį viešbutį ir grįžta nešinas reklaminiais fiestos bukletais. Juose yra žemėlapis su pažymėtomis gatvėmis, kuriose rytoj ryte taškysis kraujas ir po bulių kanopomis lūžinės šonkauliai (bent jau taip galima suprasti iš aprašymo)... Be to, buklete dar rašoma, kad tuoj tuoj prie senos tvirtovės sienų turi prasidėti fejerverkai, skelbiantys šventės pradžią. Einame ten.

Kartu su mumis traukia didžiulė baltai raudona minia. Visi, pradedant mažais vaikučiais ir baigiant žilais seneliais, pasipuošę šventinių spalvų drabužiais – vaizdas nerealus. Kitaip apsirengę tik kokie nors nesusipratę užsieniečiai.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Prie tvirtovės pilna liaudies. Aplinkui tvyro rūkomos žolės kvapas, kola užgėrinėjamos neaiškios kilmės tabletės (tikriausiai ne nuo persišaldymo), iš butelių ir specialių vynmaišių vartojamas vynelis. Nesustodamas lyja lietus, todėl aplink viskas šlapia. Iš įpročio bent minimaliai stengiuosi apsaugoti baltus drabužius – nesiglaustau prie sienų, niekur nesėdu. Kiti fiestos dalyviai į šitą reikalą žiūri truputį paprasčiau... Be didelių emocijų sėdasi tiesiai ant žolės, ant tvirtoves pasienių, kai kam ir ant smėliuko labai patogu.

Prasideda šventiniai fejerverkai. Tik po to, kai salvės nutyla, atkreipiu dėmesį, kad nepakenktų atgal užsilenkti žandikaulį... Net nesitiki, kad kažkokie fejerverkai galėtų padaryti toki įspūdį, bet žodžiais viso to vaizdelio nenupasakosi. Parako šitam reikalui ispanai netaupo. Vos tik užgęsta paskutinė salvė, ošdama baltai raudona banga ritasi į senamiestį. Mes irgi – pats laikas apžiūrėti bėgimo trasą.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Senamiestyje nevaldomai siautėja daugiatūkstantinė minia. Aplinkui vienas po kito dūžta buteliai, tai pro vieną, tai pro kitą šoną laksto visa gerkle rėkiantys gavrikai, gatvių grindinys padengtas solidžių šiukšlių sluoksniu. Beveik visi užsipylę iki akiduobių, jei ne užsipylę, tai apsirūkę, ar dar ką nors pasidarę. Dairausi aplinkui bandydamas surasti bent vieną blaivų žvilgsnį, bet tokių niekur nesimato.

Kiekvieno kabako, klubo ar kitokios panašios paskirties įstaigos durys atvertos iki galo, pro jas baisiu garsu plyšauja muzika (aišku, kiekvienoje vietoje vis kitokia). Viduje vyksta šokiai pokiai. Lauke, be abejo, taip pat, nes vietos salėje užtenka toli gražu ne visiems norintiems (viduje grūstis didesnė, negu urmo bazėje "sezono metu"), be to, lauke daugiau vietos ir oras nors siek tiek grynesnis. Lietus merkia be sustojimo, bet niekam tai neįdomu.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Tamsiaplaukės ispanės sukasi lietuje, tai šen, tai ten akį džiugina šlapių marškinėlių show – niekas dėl to nesuka sau galvos – taigi vyksta fiesta, taigi labai smagu. Kad fiestininkų kelnės baltos (tiksliau, buvo baltos), galima pasakyti tik pasižiūrėjus aukščiau kelių.

Vynas liejasi laisvai, todėl nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau organizme pasijunta skysčių perteklius. Šita problema sprendžiama labai paprastai ir operatyviai... Nuleidimo procesas be jokiu skrupulu atliekamas ant artimiausios sienos, prie artimiausio kampo, už poros-trejeto metrų nuo siaučiančios minios (visos sienos, gatvės užmyžtos nerealiai). Niekas net nesistengia ieškoti nuošalesnės vietos, o ir nėra prasmės tai daryti, nes vis tiek nerasi.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Čia, aišku, kalbu apie caballeros reikalus. Senjoritos tiesiai ant sienų nevaro, bet čia, manau, ne dėl skirtingo požiūrio į šituos procesus, bet dėl tam tikrų fiziologinių niuansų. Jos turi savo taškus (visokios dėžės, krūmeliai bei kitos ne tokios atviros erdvės) ir metodika. Visas tas bardakas vyksta ne kažkokioje vienoje gatvelėje, o visame įspūdingo dydžio senamiestyje.

Po visa šitą erzelynę vaikšto susigūžusi grupelė turisto lituano ir bando susivokti, kas čia vyksta... Labai greitai tampa akivaizdu, kad neišgėręs nesuprasi, kas čia, kur ir kaip, todėl greitai traukiame butelį vynelio – stengsimės kaip galima labiau prie šventės dalyviu prisiderinti ne tik išvaizda, bet ir siela.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Kažkodėl važiuojant į Ispaniją niekam nekilo mintis pasiimt kamščiatraukio, tai vyno butelį tenka atidaryti pagal seną metodiką, kuri eiliniam ispanui daro ne ką mažesnį įspūdį, nei Egipto piramidės. Jiems sunku suvokti, kad jeigu jau geri iš butelio, tai jokio skirtumo, ar kamštį ištrauksi lauk, ar sustumsi į vidų. Kolega šioje srityje turi juodą diržą, todėl butelį atiduodam į jo patikimas rankas. Kai jis, pastatęs bonkelę ant žemės, pirštu pradeda grūsti kamštį vidun, pro šalį einantis ispanas sustingsta lyg išvydęs vaiduoklį. Ne tik pats sustoja, bet dar ir kitus, einančius pro šalį, stabdo. Tikiu, kad tokiu pačiu metodu "atsidarę" dar bent viena butelį, būtume ne tik vyno atsigėrę, bet dar ir eurų būtume gavę už pasirodymą. Išgeriam pirmą butelį – situacija atrodo stabilesnė. Dar po dviejų pasidaro visai smagu.

Kai lietus pradeda pilt kaip iš kibiro, lendu po artimiausiu stogu. Greitai prie manęs prisistato draugiškai nusiteikęs ispanas ir bando užmegzti kalbą. Aišku, ispaniškai. Bandau kalbėti angliškai, bet anglų kalbą jis supranta maždaug taip, kaip aš ispanų. Kaip visada tokiais atvejais, gelbsti promilės – net ir nesuprasdami vienas kito, "sutariam" visais esminiais klausimais.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Lietus aprimsta. Vel varom į lauką. Susirandame patrauklią vietelę ir lendam į šokius. Žiauriai smagu. Ispanai tiesiog valgo žvilgsniais šokančias lietuvaites – tikiu, kad dauguma tautiečių šitoje fiestoje sunkiai atsigintų fiestos dalyvių.

Kai atsibosta šokti, einame link miesto pakraščio, kur viskas po truputį rimsta. Reikia pabandyti bent keletą valandų iki ryto nusnūsti. Einu ir galvoju: tiek žmonių, tiek alkoholio, tiek triukšmo, bei nė vienos agresijos apraiškos per visą laiką, kol sukinėjomės mieste, nė vienos policijos mašinos, nė vieno apsauginio nė vienam bare – tiesiog stebuklas...

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Prasėdėję kelias valandas mikre, bandom "keltis", nes 8:00 prasideda žymusis jaučių bėgimas Pamplonos gatvėmis. Atsimenu, žiūrėdavau per žinias ištraukas iš šitos fiestos ir negalėdavau suprasti, ko tie durneliai lenda po jaučiais? Kaip bebūtų keista, mūsų kompanijoje irgi atsirado vienas toks...

Mintis apie tai, kad reikės prabėgti Pamplonos gatvėmis su galvijais (tarp jų ir jaučiais) apsėdo dar Lietuvoje, vos tik sutarėme, kad važiuosim į San Fermino fiestą. Nusprendžiau, kad tik pats sudalyvavęs bėgime suprasiu, ko tie durneliai lenda po jaučiais – ar čia iš tikrųjų yra kažkas tokio, ar paprasčiausiai daug triukšmo dėl nieko.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Kaip jau minėjau, bėgimas vyksta kiekviena ryta 8 val. visas septynias fiestos dienas. Trasa eina senamiesčio gatvėmis: St. Domingo, Mercaderes, Estafeta, Telefonos ir baigiasi de Toros aikštėje esančioje koridoje. Įvykio išvakarėse apėjau visą trasą, norėdamas apžiūrėti, kur vyksta bėgimas, kad įvertinčiau savo galimybes ir kad nesugalvočiau kur nors pasiklysti (kiek įmanoma pasiklysti aptvertose gatvėse).

Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos internete šiek tiek pasiskaičiau apie šią atrakciją. Ten minima, kad trasa yra maždaug 825 metrų ilgio. Taip pat perspėjama, kad neįmanoma prabėgti visos trasos. Tada niekaip negalėjau suprasti, kaip 800 metrų gali būti "neprabėgama distancija". Vakare dairydamasis pradėjau mąstyti, kad perspėjimas ne be pagrindo – faktiškai visą laiką kelias kyla į kalniuką, todėl turi būti labai neblogas sportsmenas, kad užtektų sveikatos išlaikyti padorų tempą visus tuos 800 metrų.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Ilgiausioje trasos gatvėje (Estafetos) nėra jokių šansų pavargus iššokti lauk, o prasideda ji apie vidurį trasos ir baigiasi prie pat de Toros aikštės. Pervertinus savo galimybes ir kur nors Estafetoje “gavus pompa”gali būti liūdna... Kiekvienoje sankryžoje padaryti specialūs dvigubi aptvarai, skirti išlipimui. Dvigubi dėl to, kad žiūrovai nemaišytų bėgikams išnešti muilą iš po jaučio kojų. Trasos pradžioje tų išlipimų nemažai, o pabaigoje – tik vienas kitas. Nusprendžiau, kad bėgsiu pradžioje, o po to, jei matysiu, kad užtenka jėgų, varysiu iki galo. Tada, kai taip galvojau, dar buvau jaunas ir naivus optimistas...

Artėjam prie senamiesčio. Dienos šviesoje matyti vakarykštės šventės pėdsakai – kalnai šiukšlių, apvarytos gatves ir sienos. Vaizdas kraupokas, ir tai – tik po vienos dienos, o tokių bus dar šešios... Dalis vakarykštės fiestos dalyvių miega ant pievelės, dalis – tiesiai ant asfalto, ir, aišku, niekas į tai nekreipia dėmesio.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Už posūkio pasigirsta šurmulys. Štai ir trasą skirianti pertvara. Kolektyvas palinki sėkmes ir varo ieškoti patogios vieteles, o aš bandau suvokti, kaip čia prasibrovus į vidų. Čia aukštas šlaitas – tikrai žemyn nenušoksi. Ten, išlipimo aptvare, pilna policijos (tada kažkaip neatėjo į galvą, kad jie ten stovi tik dėl to, kad nepriliptų nepriliptų visokių gavrikų žiūrovų).

Kažkaip nesinorėjo po vakarykščio šėlsmo vis dar aprasojusiomis akimis šokti per tvorą tarp krūvos policininkų – “vdrug” ką nors ne taip supras, po to kol su jais išsiaiškinsi (patirties, kaip Ispanijoje "lengva" susikalbėti angliškai, jau turėjau per akis), gali ir bėgimas pasibaigti, o to negaliu sau leist, nes vakare važiuojam iš Pamplonos – daugiau progų sudalyvaut tokiame bėgime greitai nebus.

San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Bėgu į pačią trasos pradžią, bet ten irgi viskas atitverta. Prie tvoros stovi dvi merginos ir aiškina, kad čia niekam negalima eiti. Paklausiu, kur galima įšokti į trasą, jos pusiau ispaniškai, pusiau angliškai paaiškina, kad tikrai ne čia. Bėk ten (atgal) ir aiškinkis ten. Bėgu atgal ir braunuosi prie artimiausio užtvaro. - Kalbi angliškai? - bandau šnekinti arčiausiai stovintį pacaną.

- Aha.

- Kaip patekti į bėgimo taką?

- Aaaa...

- Va ten, - rodo pagyvenęs vyriškis, sprendžiant iš akcento, - amerikietis.

- Šokt per tvorą?

- Būtent. Paziurėk į tuos bachūrus...

- Ačiū.

Iriuosi alkūnėmis per minią. Vis artyn, artyn. Galų gale pasiekiu tvorą ir šoku žemyn.

San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Gatvelėje pilna žmonių. Kas per publika dalyvauja šiame show? Labai įvairi. Nuo linksmo jaunimėlio iki pakankamai solidaus amžiaus piliečių. Pačių įvairiausių tautybių, kiek galima atskirti pagal išvaizdą. Vieni – padoraus atletiško sudėjimo, kiti – užsiauginę ne vieną kg perteklinio svorio. Kai kurie žvalučiai, svaručiai (įtariu, amerikiečiai, išsimiegoję vietos viešbučiuose), o kai kurie – visą naktį nesudėję bluosto (geriausiu atveju – pogulis mašinoje ar ant asfalto) su ryškiais promilių atspindžiais akyse. Mano savijauta – kažkur per vidurį, reiškia, ką pamauti ant ragų, bus ir be manęs – mintis pralinksmina ir šek tiek ramina.

Visoje gausioje minioje matosi ir viena kita mergina. Bėgikų elgesys taip pat įvarus: vieni ramiai atsirėmę į sieną skaito laikraščius, kiti strikinėja vietoje – suprask, daro apšilimą, treti vos ne mušasi į krūtinę iššaukiančiai dairydamiesi į aptvarus, pastatytus gatvės pabaigoje (duokit man tuos jaučius čia), ketvirti lengvai drebančiomis rankytėmis kažkam rašo SMS.

San Fermino fiesta
© AFP/Scanpix

Kiek rizikingas šitas "sportas", tuoj patikrinsiu savo kailiu. Jei tikėti statistika, tai – nieko labai baisaus. Nuo 1924 iki 2002 metų šios fiestos metu žuvo 14 žmonių, 200 buvo rimtai sužeisti. Išeina mažiau nei po 1 rimtą sužeidimą per porą užbėgimų. Įvertinus bėgikų skaičių – tikrai labai nedaug.

Per garsiakalbius 5 kalbomis (jei neklystu, anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų) pasigirsta patarimai bėgikams: bėkite tik tuo atveju, jei esate šaltų nervų ir geros fizinės būklės; pasirinkite trasos atkarpą, nes visos distancijos prabėgti neįmanoma; nebandykite bėgti su netinkama avalyne; pavargę nesislėpkite pakampėse ar tarpduriuose; pavargę šokite per tarpinius išlipimo punktus; bėkite tiesiai ir nesimaišykite kitiems bėgikams po kojomis; jokiais būdais neprovokuokite jaučių ir t.t. Dabar kai kurie iš šitų patarimų skamba juokingai, o tada klausiausi visai rimtai.

San Fermino fiesta
© AFP/Scanpix

Garsiakalbiai nutyla. Ir visai netikėtai minia pasileidžia pirmyn. Matau, kaip keletas jaunikaičių išsprogusiomis akimis puola per tvorą lauk iš trasos vos prasidėjus bėgimui – gal išsigando, o gal šiaip gudragalviai, sumąstę visą veiksmą pasižiūrėti iš labai arti, saugiai atskirti nuo jaučių storos pertvaros. Visi kiti panašiai išsprogdinę akis lekia gatve aukštyn.

Nežinau, kaip atrodo mano akys, bet jau po keliu žingsnių jaučiu, kaip širdis nuo adrenalino pertekliaus plečiasi iš krūtinės laukt. Iš paskos vejasi protas... Kur tu bėgi? Ar girdėjai nors kokį ženklą, kad paleido jautukus? Taigi tik po antro patrankos šūvio buliai palieka aptvarą, ar girdėjosi nors vienas? Po truputį stoju. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad bandos jausmas veikia taip užtikrintai... Matau, kaip aplinkui stoja ir visa minia.

San Fermino fiesta
© AFP/Scanpix

Nuo adrenalino pertekliaus širdis vis dar šokinėja iki kaklo, o jausmas toks, kad dabar prabėgčiau ne tik tuos 800 metrų, bet ir kelis kilometrus, kad reikalui esant peršokčiau dar ne tokias tvoras. Po truputį organizmas apsipranta su adrenalino pertekliumi – jau galiu lengvai valdytis. Laukdamas patrankos šūvių pradedu mąstyti, kad ir toks bėgimas kaip be galvos neturi jokio žavesio. Kas iš to, kad pravarysi visą distanciją ir net nepamatysi jaučio už nugaros? Taip galima bėgioti stadione, o šitas bėgimas ne tam skirtas. Reikia bent pamatyti tą vaizdą, kai atvaro bulių banda ir kaip rėkdami ožkučiai bėgioja į šalis.

Pokšt. Dabar jau tikrai. Pokšt. Pasigirsta namų sienas drebinančios ovacijos. Minia pasileidžia pirmyn. Dabar jau niekur neskubu. Pasisuku šonu, kad mažiau visiems maišyčiausi, ir varau "bitute pilkoji" žingsneliu, dairydamasis žemyn, iš kur turi parbėgti jaučiai. Bumbt! – pirmas bėgikas atsimuša į mane. Bumbt! – antras. Po to keikdamasis (nesu tiek pažengęs ispanų kalboje, kad suprasčiau, ką sakė, bet esu įsitikinęs, kad ne laba diena), pravaro trečias, stumdydamas visus į šoną.

San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Greitai susiprantu, kad jeigu taip bus toliau, koks nors gavrikas mane išvers iš kojų... Šita perspektyva visiškai nevilioja, nes tokiu atveju, net jeigu nesumindys jaučiai, už juos tai atliks klykianti minia. Pradedu bėgti "kaip priklauso", bet labai netempuodamas, nes taip ir nesimato, kad jaučiai artėtų, reiškia, jie dar pakankamai toli.

Visai netikėtai už nugaros pasigirdo dundėjimas. Staigiai atsisuku – keletas metrų nuo manęs rėkdama minia sparčiai sklaidosi į šonus. Per nosį kerta charakteringas galvijų dvokas ir minios vidury pasirodo ragai. Dar prieš atsisukdamas mačiau, kad priekyje visai netoli yra išlipimo pertvara. Supratęs, kad tokiomis sąlygomis keturių kojų tikrai neaplenksiu (buliai bėgo daug greičiau, nei tikėjausi) nesidairydamas nėriau link aptvaro.

San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Tik dabar supratau, kokie juokingi patarimai: bėkite tiesiai ir nesimaišykite kitiems po kojomis, o esant reikalui iššokite iš trasos tam skirtose vietose... Priešais nuolat kas nors maišėsi, o tarpas tarp tvorų, skirtas "evakavimuisi", buvo pilnas ožkučių – norint išlipti, reikėtų lipti ne tik per tvorą, bet ir per jų galvas.

Įvertinus, kokio pločio tie taškai ir kokiam skaičiui žmonių gali prireikti tuo pačiu metu per juos nešti muilą, nelabai realu tikėtis, kad reikalui esant iš jų bus daug naudos. Prišokau prie tvoros ir atsisukau. Jei koks nors jautukas varys manęs link, nedvejodamas lipsiu per galvas – tokioje situacijoj visos geros manieros žemai kabo...

San Fermino fiesta
© AFP/Scanpix

Per porą metrų nuo manęs, linguodami į šonus ragais, prašuoliavo keletas jaučių. Viskas? Vieni bėgikai, įsitvėrę į pašonę, sustojo ramstydamiesi į sienas, o keletas veikėjų pasileido jaučiams iš paskos. Prie pastarųjų prisijungiau ir aš, nes nesinorėjo susitaikyti su mintimi, kad viskas taip greitai baigėsi. Už pirmo posūkio netikėtai atsimušiau į medinę užtvarą, saugomą policininkų. Kaip suprasti? Uždaro trasą? Kam? Kad koks nors jautis neapsisuktų ir neprašienautų žmogėnų, likusių siauroje gatvėje?

Už nugaros sukaukšėjo kanopos... Atsisukau atgal. Trys jaučiai artėjo saujelės bėgikų, susispaudusių prie kelią užtvėrusios tvoros, link. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neišsigandau. Prie pat pertvaros jaučiai sulėtino tempą ir galiausiai visai sustojo. Tas, kuris bėgo pirmas nuleido žemyn ragus ir pora kartų į grindinį kaukštelėjęs kanopa pradėjo artėti mūsų link. Iš pažiūros gyvūnas neatrodė labai agresyviai nusiteikęs, bet ką gali žinoti, kas jam gali užplaukti.

Bėgimas su buliais Pamplonoje, San Fermino fiesta
© Reuters/Scanpix

Nuo artėjančio jaučio ragų mane skyrė bent porą ožkučių. Buvo aišku, kad jei bulius užsimanys ką nors paturėti, aš nebūsiu pirmas jo kelyje, ir tai, be abejo, šiek tiek ramino (altruizmas tokiose situacijose kažkur dingsta). Vyriškis, kuris buvo pirmas prieš jautukus, atrodė visai padoriai pagyvenęs ir keistai perbalęs – turbūt kažkokios problemos su sveikata, greičiausiai ir taip ilgai negyvens, todėl pagalvojau, kad bus visai teisinga, jei jį paliksiu su jaučiais (juk, reikia pripažinti, nesijaučiau herojus), o pats tuo tarpu praslysiu palei juos į netoliese esantį aptvarą.

Laviruodamas palei sieną, stengdamasis, kad visą laiką bent vienas pilietis skirtų mane nuo bulių, pasileidau tvoros link. Per ją ne tiek perlipau, kiek perskridau. Ramu... O toliau kas? Geresnes progos nužiūrėti, kaip atrodo (ir elgiasi) varomi buliai, negalėjau įsivaizduoti. Pirmas dalykas, kuris iškart krito į akis, – tie gyvuliukai visai nepanašūs į agresyvius monstrus, siekiančius ką nors pamauti ant ragų. Gal dėl to, kad patys baisiai persigandę, o gal šiaip kuo nors apdoroti prieš bėgimą?..

San Fermino fiestos dalyvis
© Reuters/Scanpix

Antra, jie turėjo visai nedaug panašumo į toro bravo – tuos jaučius, kuriuos smaigsto arenose, kurių nuotraukų pilna reklaminiuose bukletuose. Tie, kiek teko matyti, tamsūs, gerokai stambesne galva ir masyvesnio kūno, o ir agresijos turėtu turėti daugiau. Bet čia tik mano nuomonė...

Be abejo, nereikia nuvertinti ir šitų – svorio jie turi pakankamai, kad žarnas paleistų, o ragai irgi pakankamai įspūdingi. Kol svarsčiau, kas bus, jei jaučiai vis tik puls, gatve atbėgo pora senukų... Rėkdami ir daužydami pagaliais į grindinį, staigiai apramino jaučius. Per tą laiką policija atidarė kelią blokavusią užkardą ir pro atsiradusį tarpą buliai nubėgo tolyn...

Netrukus šalia esančia gatve klaikiai kaukdamas pralėkė greitosios pagalbos automobilis – matyt, kažkam nuskilo ne taip, kaip man. Nepraėjo nė keletas minučių ir aprimusi minia pradėjo skirstytis. Tradicinis San Fermino fiestos pasilakstymas su jaučiais baigėsi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Daugėja gaudančių paskutinės minutės kelionių pasiūlymus: ar tikrai galima išlošti? (11)

Pasaulyje itin populiarus keliavimo būdas – neplanuoti atostogų iš anksto, o keliauti ten, kur...

Į Pakruojo dvarą sugrįžta didelio pasisekimo sulaukęs milžiniškų Kinijos žibintų festivalis (10)

Jau nuo lapkričio 23 dienos į Lietuvą ir Pakruojo dvarą sugrįžta ryškiaspalvis šviečiančių...

„Ryanair“ skraidins iš Vilniaus į Lvovą (7)

Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ nuo kitos vasaros skraidins keleivius iš Vilniaus...

Reikšmingas pokytis nelaikantiems savęs nei vyrais, nei moterimis – oro linijų bendrovės naikina kreipinį „ponios ir ponai“ (81)

Oro linijų bendrovė „Air Canda“ panaikins kreipinį „ponios ir ponai“ iš savo pranešimų...

Latvijos oro linijų bendrovė stiprina susisiekimą su Vilniaus oro uostu (5)

Latvijos oro linijų bendrovė „airBaltic“ nuo 2020 m. vasaros sezono padidins skrydžių iš...

Top naujienos

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (46)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Jautri Lietuvos slaugytojų išpažintis: 600 eurų vertas darbas, fizinis bei psichologinis smurtas (13)

Kaip skelbia „Sodra“, Lietuvoje slaugytojais dirba 22,3 tūkst. žmonių. Tai – viena...

Orai: savaitę užbaigsime rekordine šiluma (1)

Sekmadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Naujų technologijų era: piršto atspaudu ar veidu atrakinami išmanieji telefonai – kiek tai saugu (62)

Šiandien jau nieko nestebina, kad pirštų atspaudu ar savo veidu galite atrakinti išmanųjį...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (280)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (588)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (53)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Veryga kreipėsi į Alytaus gyventojus (135)

Alytuje jau ketvirtą parą nepavykstant užgesinti padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro,...

Johnsonas įpareigotas atidėti „Brexit“: tikisi, kad ši idėja nesužavės ES (19)

Borisas Johnsonas teigė nesijaučiąs sužlugdytas, nors Jungtinės Karalystės (JK) parlamentas...

Prancūzijoje turėjo savo krautuvėlę, bet ramybės oazę atrado mažame Žemaitijos kaimelyje (31)

Trylika metų mažame miestelyje Prancūzijoje gyvenusi Lina Galminaitė Blanchot ten turėjo savo...