Taip, būtent tokią Ispaniją ir įsivaizdavau, kai spontaniškai sužinojau, kad su merginų choru važiuojančiu į Ispaniją valgyti vaisių, dūsauti nuo alinančio karščio, ir turiu teisę iš spintos traukti visas vasariškas sukneles. Nusimatė tolima kelionė autobusu, bet ko nepadarysi dėl tos Ispanijos.
Po dviejų nakvynių, trečios dienos vakare galėjom linksmai sau šūkauti kirsdamos Ispanijos sieną. Mes jau čia! Jau pirmos dienos vakare paaiškėjo, kad tikro ispaniško karščio teks palūkėti bent jau iki kitos dienos – vėsu ir krapnojo. Nieko, mes kantrios, tris dienas pakentėjom, luktelėsim ir dar. Laukėm visas tris dienas, deja, deja, džinsai buvo skirti ne kelionei Ispanijos link, tačiau labiausiai pravertė Ispanijos kalnuose. Šilumos gavome tik besilankydamos Barselonoje ir tuo mūsų ispaniškas kūno įdegis baigėsi.
Neginčijamas faktas tai, kad Ispanija žavi savo gamta. Aplink tikrai ne rapsų laukai ar lygumos. Vos spėk dairytis pro langus ir neužsimerk nei sekundei, kad rūkuose paskendę kalnai taip ir neišnyktų. Norisi viską įsiminti ir įsidėti į neišdildomų prisiminimų stalčių. Kalnų įspūdį galima lyginti su pastaruoju laiku populiaraus “Twilight” filmo scenomis. Nuoširdžiai, ten viskas dera – lietaus merkiami kalnai, apgaubti su rūku susiliejusiais debesimis. Ištisas… vientisas… mistikos, paslaptingumo pasaulis. Gražu.
Kelionės tikslas buvo chorų festivalis Ispanijoje, Contanigros miestelyje. Besižavėdami matomu paslaptingu šydu vykstame į kalnus. Turbūt tik važiuodama į kalnus galėjau pajusti, kokie mes esame mažyčiai… Atsiveriančios platybės priverčia pergalvoti savo trapumą – milžiniškos uolos, stūksančios jau daugybę metų, stebi besikeičiantį žmonių gyvenimą aplinkui. Net neabejoju, kad galėtų papasakoti, kokiu “šventuoju” būdu žmonės nutiesė čia kelius ir rado tokį tolimą žemės lopinėlį kalnuose.
Kelionė į Contanigros miestelį užtruko, nors atstumas nėra didelis, bet dideliu iššūkiu tampa autobuso laviravimas kalnų keliukais, ypač kai vietiniams tai nekelia jokių problemų, todėl jie laisvai gali mus lenkti net ir neįmanomuose posūkiuose. Po dramatiško įsikabinimo į sėdynes, mes jau kalnuose, Contanigros miestelyje, izoliuotame nuo viso likusio pasaulio. Toli, aukštai, kažkur, kur aplink tik kalnai ir tyras, grynas oras, ir šventiškai nusiteikęs miestelis. Balkonuose kabančios vėliavos dar labiau sustiprina miestelio šventės didingumą, o gėlėmis išpuošti namų balkonai ne vieną sužavėjo savo ryškumu ir gausa. Jaukumu dvelkiančios gatvės tiesiog jau pirmą vakarą kvietė prisijungti prie “fiestos” ir pajusti tikrą ispanišką dvasią.
Vos įvažiavus į Contanigros miestelį, autobusą pasitiko mums skirtos gidės, kurios padėjo išspręsti visus kilusius klausimus ar problemas. Deja, dėl ilgos kelionės šiek tiek vėlavome į šventę, todėl „greituoju būdu“ turėjome vykti į kitą miestelį, kuriame gyvenome visas keturias dienas vietinių ispanų šeimose.
Vėl išvykome kalnų pakraščiais, kurie jau skendėjo tamsoje. Buvo galima įžiūrėti tik menkas pavienes šviesas, blykstelėjančias kažkur tolumoje.
Riedant dar šiltomis autobuso padangų pėdomis atgal nuo kalno, atsivėrė žavingas šviesų šou iš miestelio, esančio slėnyje. Vienas posūkis – tamsu, uolos ir medžiai, kitas posūkis – miesto šviesos ir nuostabiai vakarėjantis dangus. Lydimos mėnulio pilnaties, savų gidžių ir vietinio ispano, kuris, beje, negailėjo komplimentų mūsų vairuotojui už vairavimą tokiais kelias, nusileidome iš vieno kalno viršūnės, ir pasiekėme miestelį, esantį slėnyje.
Miestelis įgavo pavidalą, atsirado namai, gatvės, žmonės, nors iš viršaus viskas atrodė be formų. Vadinasi, čia - ne tolimos kelionės haliucinacijos. Kelionė kalnais tęsiasi toliau – nuriedėję iš vieno kalno, pradėjome ilgą kelionę į kito viršūnės link. Naktis įsibėgėjo, tarsi norėdama mums atskleisti dar ryškesnį miestelio, esančio slėnyje grožį. Kylant į kalną, miestelis vėl sužibėjo savo šviesomis, kurios su kiekvienu posūkiu į kalną dar labiau susiliedavo su tamsa ir, tarsi globojamas kalnų, ramiai pradeda snausti.
Vinguriuodami keliuku užvažiavome į kito kalno viršūnę. Dar vieno miestelio Moia šviesų švyturys – štai čia mes ir apsistojome. Miestelio centre mūsų laukė šeimos, kurios sutiko mus priimti. Visos laimingos ir klegančios iššokinėjom iš autobuso, susirinkom daiktus ir tarsi vaikai laukėm vietinių. Tokių linksmų veidų tikriausiai gyvenime neužmiršiu – tiek ispanai švytėjo ir didžiavosi galėdami mums atverti savo namų duris, tiek mes nenustygome vietoje, kad galėsim pažinti kitą kultūrą ir jau patikrinti muilo operų scenarijus realybėje.
Visos išsiskirstėm, išvykome į savo keturių dienų namus. Mes su drauge pakliuvome į šeimą, gyvenančią dar už penkių kilometrų nuo miestelio.
Nežiūrint to, kad jau buvo tikrai vėlus vakaras, namiškiai mūsų laukė. Aprodė savo namus, visi besišypsantys ir linksmi. Namas užmiestyje dvelktelėjo senosios Ispanijos vaizdais, matytais filmuose, galvoje pradėjo suktis mintis “Dar tik Zoro trūksta.” Pastatas statytas XVII amžiuje, todėl jeigu esate matę nors vieną Zoro filmą, puikiai suprantate, kokį įspūdį sukėlė visa aplinka.
Namai dvelkia jaukumu, smilkalais, viskas skoningai sudėliota, suderinta ir erdvu. Įvairiausi daiktai tvarkingai sudėlioti į dėžutes, ant kurių užklijuoti vaikiška ranka užrašyti lapeliai. Virtuvėje skalbinių segtukais sukabinti vaikų piešiniai, o ant sienos - viso pasaulio žemėlapis. Žvilgtelėjau, kur tą dieną randamės mes, o kur liko Lietuvos lygumos ir po lietaus kvepiantys miškai. Gerokas atstumas. Eidamos miegoti ant lovų radome po kvepiančią rožę bei atviruką, užrašytą lietuvių kalba – “Sveiki atvykę”. Likom sužavėtos.
Jaukiai įsikūrėme mums skirtame kambaryje, išgėrėme arbatos, susipažinome su šeimininkais, kalbėjome visomis įmanomomis kalbomis – ispaniškai, angliškai arba gestais. Muilo operos duoda savų pliusų – ispanų kalbą suprasti įmanoma, tačiau atgalinis procesas mums jau yra sudėtingas. Nežiūrint to, tiek ispanams anglų kalbos praktika su mumis, tiek mums ispanų kalbos pamokos buvo neįkainojama patirtis per visas keturias dienas.
Ryte dar mieguistomis akimis galėjau žiūrėti pro mažyti kambario langą, kur tolumoje, paskendę rytinio rūko tingume, stūksojo kalnai: “Hmmm, vadinasi nesapnuoju”. Tas pats akmeninėmis sienomis įrėmintas vaikų kambarys, kvepianti rožė ir atvirukas vis dar gulėjo šalia manęs. Mes Ispanijoje. Pusryčiai pilni tradicinių patiekalų ir, žinoma, vaisių. Bent jau šitas stereotipas čia labai limpa. Kalbėdami visom įmanomomis kalbom ir gestais linksmai papusryčiavome, išvykome į susitikimo vietą su kitomis choro merginomis. Nekreipiant dėmesio, kad nei viena iš lietuvaičių nemoka ispaniškai, o vietiniai nelabai kalba angliškai, visos tiesiog tryško emocijomis ir besišypsančios, kad taip pasisekė su šeimininkais.
Vienos gyveno bute, kitos - prie kalnų, trečios - nerealiuose kambariuose. Kuriai pasisekė labiausiai? Neįmanoma to pasverti, nes kiekviena šeima mus priėmė su nuoširdžiomis šypsenomis ir jų namų šiluma.
Trečios dienos vakare vietinio miestelio gyventojai surengė šventę, gyvenančios miestelyje liko patirti „fiesta“ savo balso stygomis, o mes keturios išvykome su savo šeimininkais į namus, nes gyvenome už miestelio. Miestelio fiesta buvo kompensuota namų sąlygomis su gausiomis tradicinėmis vaišėmis, vietiniu vynu, šampanu, kalbos pamokėlėmis, gausybe juoko, kuris tapdavo dar skardesnis, atsimušdamas į aplinkui esančius kalnus. Ryte atsisveikinome, vykome į paskutinį chorų koncertą ir tiesiai iš jo išvažiavimo Prancūzijos link. Kaip keista, kad vos po keturių dienų, kai šeimininkus matydavome labai trumpai, galima pajusti tokią šilumą, draugiškumą, svetingumą ir visai nesvarbu, kokia kalba mes kalbame.
Besilankydami Ispanijoje, aplankėme ir garsiąją Barseloną. Šio miesto didingumo paslėpti neįmanoma. Tačiau visas tas dienas, kylant ir vėl leidžiantis tais siauriais kalnų keliukais ir matant kalnų didybę galvodavau, kad labai norint, visada galima nusipirkti lėktuvo bilietą ir vėl atvykti aplankyti Barseloną, miestą išvaikščioti nuo A iki Z.
Tačiau ta patirtis, kurią gavome gyvendamos šeimose, yra neįkainojama. Jokia kelionių agentūra neveš į tokius mažyčius kalnų miestelius, o tuo labiau nevežios nuo vieno kalno viršūnės iki kitos. Patiems to padaryti būtų beveik neįmanoma, neturint gerų vairavimo įgūdžių klanuose, o ir apsistoti nebūtų kur. Atsisveikinti buvo liūdna, bet susikeisti kontaktai tikrai neleis nutraukti per tokį trumpą laiką sukurtų ryšių. Dabar Ispanija siejasi su draugiškais žmonėmis, nuostabia gamta, pačiu įvairiausiu oru ir noru apsilankyti dar.
Brigita J.
*********
Šis rašinys - konkurso „Mano Ispanija“ dalis. Dalyvauk ir tu!
