Kad išmoktum vertinti, ką turi, tenka nuvykti net į Tibetą

Eu­ro­pą, Pie­tų Ame­ri­ką ir Azi­ją ap­ke­lia­vęs Ša­rū­nas KLĖ­GE­RIS sa­ko, kad pa­sau­ly­je jam te­ko ma­ty­ti tik vie­ną vie­tą, ku­ri ne­iš­ven­gia­mai pa­kei­čia kiek­vie­no ten nu­ke­lia­vu­sio žmo­gaus min­tis. Tai – Ti­be­tas. Pa­slap­tin­gas ir to­li­mas kraš­tas ste­bi­na at­šiau­ria ir di­din­ga gam­ta, o ti­be­tie­čiai – bu­dis­ti­ne ra­my­be, su­si­tai­ky­mu su tuo, ko jie ne­ga­li pa­keis­ti, bet vi­sa­da ga­li pra­šy­ti pa­slap­tin­gų bū­ty­bių ma­lo­nės ir už­ta­ri­mo. Ma­tyt, su jo­mis pa­vy­ko su­si­tar­ti ir Ša­rū­nui, ku­ris drau­ge su žmo­na Au­re­li­ja ir vi­sa po Azi­ją ke­lia­vu­sių lie­tu­vių gru­pe vos pus­die­niu pra­si­len­kė su Ne­pa­lą iš­ti­ku­siu že­mės dre­bė­ji­mu. Gam­tos sti­chi­ja aly­tiš­kiams su­tei­kė ga­li­my­bę Ti­be­te pa­bū­ti sa­vai­te il­giau, nei bu­vo pla­nuo­ta.

– Ša­rū­nai, pa­ma­ty­ti Ti­be­tą yra dau­ge­lio žmo­nių sva­jo­nė, to­dėl gal­būt pra­dė­ki­me nuo to, kaip iš­si­rink­ti to­kią eg­zo­tiš­ką ke­lio­nę ir ko­dėl vis dė­to ne tiek jau daug lie­tu­vių ryž­ta­si nu­ke­liau­ti į šią uni­ka­lią pa­sau­lio vie­tą?

– Pir­mas keb­lu­mas yra tas, kad po Ti­be­tą, ki­taip nei po Ki­ni­ją, ne­įma­no­ma ke­liau­ti sa­va­ran­kiš­kai. Tai yra la­bai kon­tro­liuo­ja­mas kraš­tas, Lie­tu­vo­je to­kios kon­tro­lės ne­bu­vo gal net ka­ro me­tais. Kas 10–15 ki­lo­met­rų įreng­tos po­li­ci­jos už­kar­dos, tik­ri­na­mos vi­sos trans­por­to prie­mo­nės, rei­kia dau­gy­bės lei­di­mų. Tu­ris­tų gru­pės pri­va­lo tu­rė­ti vie­ną su jais vyks­tan­tį gi­dą, kal­ban­tį ki­nų kal­ba, ir vie­ti­nį gi­dą, ku­ris pa­žįs­ta vie­tos gy­ve­ni­mo sub­ti­ly­bes.

To­dėl pir­mas ma­no pa­ta­ri­mas be­si­ren­kan­tiems to­kią ke­lio­nę – ieš­ko­ki­te net­gi ne ke­lio­nių agen­tū­ros, bet pa­ty­ru­sio kva­li­fi­kuo­to gi­do. Kal­bant apie Ti­be­tą, to­kių gi­dų Lie­tu­vo­je tik­rai nė­ra daug. Ga­li­ma „pa­go­og­lin­ti“, pa­si­do­mė­ti, kiek žmo­gus pa­ra­šęs kny­gų, pub­li­ka­ci­jų. Mes ke­lia­vo­me su ir Ie­va Ru­te, kom­pe­ten­tin­ga gi­de, mo­kan­čia man­da­ri­nų kal­bą ir pui­kiai iš­ma­nan­čia šios ša­lies kul­tū­rą, men­ta­li­te­tą.

Tai, kad Ti­be­te ga­li­ma su­tik­ti ne tiek jau daug lie­tu­vių, gal­būt le­mia ir ke­lio­nės kai­na. Nu­ke­liau­ti į JAV ar Aust­ra­li­ją kai­nuo­ja pa­na­šiai. Ke­lio­nė bran­gi ir dėl truk­mės, nes sa­vai­tei vyk­ti į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą tie­siog ne­lo­giš­ka. Ta­čiau aš ma­nau, kad Ti­be­tas yra ta vie­ta, ku­rią bent kar­tą gy­ve­ni­me pri­va­lo pa­ma­ty­ti kiek­vie­nas eu­ro­pie­tis, o ke­le­rius me­tus pla­nuo­jant to­kia ke­lio­nė tik­rai pri­ei­na­ma ir lie­tu­viams.

– Ko­dėl pa­čiam pa­rū­po Ti­be­tas?

– Nes Ti­be­tas yra la­bai sa­vo­tiš­ka vie­ta. Pa­sau­ly­je jis stip­riai mis­ti­fi­kuo­ja­mas, nuo ko pa­tys ti­be­tie­čiai ken­čia. Pra­de­dant Re­ri­chu ir bai­giant Hit­le­riu – dau­ge­lis pa­sau­lio gar­sių­jų va­žia­vo pa­tys ar­ba ren­gė eks­pe­di­ci­jas į Ti­be­tą, ban­dė įmin­ti jo pa­slap­tis. Bet gal­būt vis­kas kur kas pa­pras­čiau? Ma­nęs grį­žu­sio dau­gu­ma pir­miau­sia klau­sia: „Ar jūs ten me­di­ta­vo­te?“ At­sa­kau, kad taip. Iš­li­pi iš lėk­tu­vo Ti­be­to sos­ti­nė­je La­so­je ir iš­kart pra­de­di me­di­tuo­ti, nes trūks­ta de­guo­nies. Di­džio­ji da­lis Ti­be­to yra dau­giau nei 3 ki­lo­met­rų aukš­ty­je, o tai reiš­kia, kad žmo­gaus or­ga­niz­mas jo gau­na mi­nus 35 pro­cen­tais.

Ten bū­da­mas na­tū­ra­liai pa­ti­ri tran­są, o pa­tiems ti­be­tie­čiams re­li­gi­ja, dar­bas ir kul­tū­ra su­si­py­nę į vien­ti­są ka­muo­lį. Tur­būt Ti­be­tas yra ta vie­nin­te­lė vie­ta, kur tu su­pran­ti, ką reiš­kia ti­kė­ji­mas ir kad nė­ra ta­ko­skyros tarp fi­zi­nio ir dva­si­nio pa­sau­lio. (Bu­ta­ne sa­vi­val­dy­bė, mal­dos na­mai ir vie­nuo­ly­nas net­gi įsi­kū­rę vie­na­me pa­sta­te.) Su­tin­ki ti­be­tie­tį vie­nuo­lį, ben­drau­ji su juo sve­ti­ma kal­ba, bet vis­ką su­pran­ti. Jie yra kaip vai­kai, pra­lei­džia pu­sę gy­ve­ni­mo 4 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų aukš­ty­je kal­nuo­se. Sė­di, šyp­so­si, vi­sos pa­sau­lio pro­ble­mos jiems to­li­mos, ge­ria sau žo­lių ar­ba­tą su svies­tu.

Ta­čiau tik­ra­sis Ti­be­tas smar­kiai ski­ria­si nuo to, ko­kį mes jį įsi­vaiz­duo­ja­me. Ja­me la­bai ma­žai mis­ti­kos ir la­bai daug re­a­lios žiau­rios kas­die­ny­bės. Ją su­pran­ti, kai pa­ma­tai, kaip ja­kas li­pa be­veik ver­ti­ka­lia sie­na ir dar kaž­ką rupš­no­ja 3,5 ki­lo­met­ro aukš­ty­je (nes Ti­be­te na­mi­niai gy­vū­nai nė­ra še­ria­mi, jie iš­gy­ve­na iš to, ką pa­tys pra­si­ma­no), ir tas gy­vu­lys su­nau­do­ja­mas vi­sas, pra­de­dant mė­sa, kai­liu ir bai­giant mėš­lu. Mėš­las ten pa­grin­di­nis ku­ras. Vi­si na­mai Ti­be­to aukš­ti­kal­nė­se ap­lip­dy­ti ja­kų bly­nu­kais, iš ku­rių pas­kui vir­tu­vė­se su­dė­lio­ja­mos pi­ra­mi­dės ir taip kū­re­na­ma, – bui­tis la­bai skur­di.

– Kaip Jū­sų ke­lio­nės pla­nus pa­kei­tė že­mės dre­bė­ji­mas?

– Ten, kur jis įvy­ko, mes tu­rė­jo­me at­si­dur­ti dar po pu­sės pa­ros. Bu­vo nu­ma­ty­ta nak­vy­nė Eve­res­to ba­zi­nė­je sto­vyk­lo­je, pas­kui pla­na­vo­me ke­liau­ti į Ne­pa­lą ir Kat­man­du. Eve­res­to vir­šu­kal­nę šiuo kar­tu pa­vy­ko pa­ma­ty­ti tik iš lėk­tu­vo. Be­lie­ka tuo džiaug­tis, nes iš tik­rų­jų vy­ko bai­sūs da­ly­kai. To­je Ti­be­to da­ly­je, ku­rio­je bu­vo­me, po­že­mi­niai smū­giai jau­tė­si, bet au­to­bu­se gal­būt ga­lė­jo­me jų ir ne­pa­ste­bė­ti. Dėl že­mės dre­bė­ji­mo daug gal­vos skaus­mo ki­lo ir mū­sų ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­riams. Pa­gal su­tar­tį ne­pri­va­lė­jo­me pa­pil­do­mai mo­kė­ti, ta­čiau pa­gal ga­li­my­bes tai pa­da­rė­me. Rei­kia su­pras­ti, kad yra mums ne­pa­val­džių da­ly­kų, tai tam­pa ypač aiš­ku Ti­be­te.

– Bet tik­rai su­ži­no­jo­te apie že­mės dre­bė­ji­mą ta­da, kai su Ju­mis su­si­sie­kė ra­di­jo sto­tis „FM99“, o dau­ge­lis aly­tiš­kių, ku­rie ži­no­jo šios ke­lio­nės marš­ru­tą, bent min­ti­mis siun­tė lin­kė­ji­mus ge­ros klo­ties…

– Ar­ti­mie­siems iš­kart „pri­si­da­vė­me“, kad esa­me gy­vi ir svei­ki, su­si­siek­ti pa­vy­ko te­le­fo­nu. So­cia­li­nis tin­klas „Fa­ce­bo­ok“, kaip ir di­de­lė da­lis in­ter­ne­to, Ki­ni­jo­je cen­zū­ruo­ja­ma, bet vei­kia „Sky­pe“, te­le­fo­no ry­šys. Iš tik­rų­jų su­si­da­rė įspū­dis, kad eu­ro­pie­čiai dėl že­mės dre­bė­ji­mo Ne­pa­le pa­ni­ka­vo la­biau ir su­vo­kė tai kaip di­des­nę tra­ge­di­ją ne­gu vie­ti­niai gy­ven­to­jai, ku­rie tie­siog spren­dė šią pro­ble­mą, ne­da­ry­da­mi iš jos dar vie­nos. Jiems tai gam­tos dės­nis – kaž­kas su­pyk­dė bū­ty­bes.

Ti­kė­ji­mas yra jų gy­ve­ni­mo da­lis, bet ne to­dėl, kad jie bū­tų la­bai re­li­gin­gi, o to­dėl, kad nė­ra ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ne­ti­kė­si, ne­pri­im­si to kaip sa­vai­me su­pran­ta­mo da­ly­ko – ne­iš­gy­ven­si, iš­pro­tė­si. Ži­no­ma, te­ko ma­ty­ti va­žiuo­jan­čias di­de­les gel­bė­to­jų ko­lo­nas, už­da­ro­mus ke­lius, mo­bi­lias li­go­ni­nes. Vi­sur seis­mi­nė zo­na, o gy­ven­to­jai ra­mūs. Tas kar­tais net šo­ki­ruo­ja, nes mums ne­su­pran­ta­ma.

Taip yra tik iš pra­džių, kol ban­dai „pri­temp­ti“ tai, ką ma­tai, prie sa­vo „tei­sin­go“ eu­ro­pie­tiš­ko su­pra­ti­mo. Pas­kui su­vo­ki, kad pats esi at­vy­kė­lis, o tai, ką ma­tai, vyks­ta jau tūks­tan­čius me­tų. Ir dar tūks­tan­čius taip bus, Eu­ro­pa su­by­rės, o kal­nai sto­vės sa­vo vie­to­je. Tie­siog tu­ri ei­ti at­vi­ra sie­la, nes nie­ko ne­pa­kei­si ir nie­kas prie ta­vęs ne­si­de­rins. Ti­be­tie­čiai gal­būt ir ban­do tai da­ry­ti, bet jiems „krei­vai“ iš­ei­na, net smul­kme­no­se. Pa­gal­vo­ji, kad ver­čiau jau jie ne­ban­dy­tų.

– Te­ko lan­ky­tis ne tik Ti­be­te, bet ir Bu­ta­ne, lie­tu­viams dar ma­žiau pa­žįs­ta­mo­je eg­zo­tiš­ko­je ma­žo­je ša­ly­je. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ją.

– Bu­ta­nas yra la­bai ma­ža, bet gra­ži ir tur­tin­gą kul­tū­rą tu­rin­ti, nuo Ti­be­to at­si­sky­ru­si ne­pri­klau­so­ma ša­lis. San­tvar­ka ji kar­tais pri­me­na so­cia­liz­mą, nors vei­kiau yra tam tik­ras hib­ri­das. Ša­lis įsi­lei­džia tik tiek tu­ris­tų, kiek ga­li ap­tar­nau­ti. Tai – pir­ma Azi­jos ša­lis, ku­rio­je jau­ti, kad yra tu­ris­tų ap­tar­na­vi­mo stan­dar­tas, ku­rio la­bai griež­tai lai­ko­ma­si.

Dau­gu­ma bu­ta­nie­čių ge­rai kal­ba an­gliš­kai, šios kal­bos vai­kai mo­ko­si mo­kyk­lo­je. Bu­ta­ne žmo­nės dė­vi tau­ti­nius rū­bus, nes šios ša­lies įsta­ty­me nu­ma­ty­ta, ka­da ir kur jie tai pri­va­lo da­ry­ti. Ypač įspū­din­gas Bu­ta­no oro uos­tas, iš ku­rio ke­lei­vi­niai lėk­tu­vai ky­la ir lei­džia­si kaip nai­kin­tu­vai ope­ra­ci­jos „Aud­ra dy­ku­mo­je“ me­tu. Sil­pnes­nių ner­vų ke­lei­viams to ver­čiau ne­ma­ty­ti.

Bu­ta­no oro uos­tas pa­ten­ka į pa­vo­jin­giau­sių pa­sau­lio oro uos­tų sa­ra­šą, jis įsi­kū­ręs slė­ny­je tarp kal­nų, ne­ra­si ly­gios vie­tos. Ir jei kas nors kaip aš ka­dai­se gal­vo­ja, kad jau ma­tė ser­pan­ti­nų Juod­kal­ni­jo­je ar Ka­na­ruo­se, tai ga­li­te ne­abe­jo­ti, jog tik Bu­ta­ne su­pra­si­te, kas tai yra. Bet kai 3 ki­lo­met­rų aukš­ty­je iš po au­to­bu­so ra­tų by­ra ak­me­nys, vai­ruo­to­jas dėl to vi­siš­kai ne­si­jau­di­na.

– O ko­kie at­ra­di­mai Jū­sų lau­kė pa­čio­je Ki­ni­jo­je?

– Ki­ni­jo­je aš at­ra­dau ar­ba­tą. Pa­ga­liau su­pra­tau, ko­dėl už ki­log­ra­mą ar­bat­žo­lių ver­ta mo­kė­ti tūks­tan­tį eu­rų. Tik­ra ki­niš­ka ar­ba­ta ge­ria­ma iš ma­žų puo­de­lių, o ši ce­re­mo­ni­ja už­trun­ka ke­lias va­lan­das. Ar­ba­ti­nės Ki­ni­jo­je pa­na­šios į mu­zie­jus ir skir­tos tik­rai ne tu­ris­tams. Ta­čiau kai par­duo­tu­vė­je ta­ve ge­rai pa­vai­ši­na, ar­ba­tos nu­per­ki ge­ro­kai dau­giau, nei pla­na­vai (juo­kia­si).

Ki­ni­jo­je kal­ba­ma, kad daug nau­jų­jų ru­sų, gy­ve­ni­me iš­ban­džiu­sių vis­ką, nuo al­ko­ho­lio iki nar­ko­ti­kų, per­ei­na prie ki­niš­kos ar­ba­tos. Jos po­vei­kio nu­pa­sa­ko­ti ne­įma­no­ma – rei­kia pa­ra­gau­ti. Gal­vo­je at­si­ran­da min­čių šva­ru­mas. Ki­nai taip ir da­ro – jei bet ku­rio­je veik­lo­je iš­sen­ka min­tys, jie sė­da ger­ti ar­ba­tos. Ir tai tik­rai pa­de­da. Dar sa­ko, kad tik­rą ki­niš­ką ar­ba­tą ger­ti la­bai svei­ka.

– Ar na­muo­se Aly­tu­je jau spė­jo­te su­reng­ti ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­ją?

– Ne, nes dar ne­bu­vo lai­ko. Bet pa­gal­vo­ju ir apie tai, kad bū­tų ga­li­ma ka­da pa­kvies­ti į Aly­tų gi­dę Ie­vą Ru­tę, ku­ri su­reng­tų ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­ją ir pa­pa­sa­ko­tų apie Ti­be­tą di­des­niam bū­riui aly­tiš­kių.

– Sa­ko­ma, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo sti­chi­ją: vie­niems tai dan­gus, ki­tiems – kal­nai, tre­tiems – jū­ra. Pats esa­te bu­riuo­to­jas. Ar iš­kei­si­te jū­rą į vir­šu­kal­nes? Nes, kaip su­pran­tu, ši ke­lio­nė bu­vo tik pa­žin­tis su Hi­ma­la­jais – di­de­liais kal­nais.

– Di­des­nių jau ne­la­bai ir yra. Kal­nuo­se sly­pi vi­sa Ti­be­to mis­ti­ka. Kas­dien ma­tai gam­tos di­dy­bę, 7–8 ki­lo­met­rų aukš­čio vir­šu­kal­nes. Kai „Bo­eing“ skren­da, Eve­res­tas yra prie jo spar­no – la­bai keis­tas jaus­mas. Nė­ra nie­ko, tik kal­nas virš de­be­sų, ir tu su­pran­ti, kad tai di­de­li da­ly­kai. Ki­tas klau­si­mas, ar mums, ly­gu­mų gy­ven­to­jams, įma­no­ma pri­pras­ti prie kal­nų. Tur­būt ne.

Ar no­rė­čiau grįž­ti į kal­nus ir lip­ti į vir­šu­kal­nes? Ne­ži­nau, gal­būt ma­no sti­chi­ja vis dėl­to yra van­duo. Ma­nau, kad žmo­gus „ne­pri­tai­ky­tas“ bū­ti to­kia­me aukš­ty­je, nes tie­siog fi­ziš­kai jau­ti, kaip stip­riai ta­vo or­ga­niz­mas į jį re­a­guo­ja. Ži­no­ma, vi­sa­da at­si­ras tų, ku­rie kops į Eve­res­tą, kaip ir plauks van­de­ny­nais, nes tai yra iš­ėji­mas iš sa­vo kom­for­to zo­nos. Ir taip, kaip jū­ro­je iš­moks­ti džiaug­tis smul­kme­no­mis (pa­vyz­džiui, pra­skren­dan­čiu al­bat­ro­su, ku­rio ste­bė­ji­mas yra sa­vai­tės įvy­kis), kal­nuo­se su­pran­ti, koks ma­žas ir be­jė­gis tu esi prieš gam­tą. Skir­tu­mas tas, kad plauk­da­mas jach­ta ga­li kvė­puo­ti. Kal­nuo­se įver­ti­ni, koks svar­bus da­ly­kas yra oras.

– Te­ko gir­dė­ti, kad al­pi­nis­to ba­tus ne­tru­kus vėl kei­si­te į liet­striu­kę?

– Taip, iš­plau­kia­me bir­že­lio 15 die­ną. Bus sma­gu sa­vai­tei su­grįž­ti į le­gen­di­nę jach­tą „Am­ber­sail“ ir su­si­tik­ti su ka­pi­to­nu Li­nu Lin­ku­mi, ku­ris yra vie­nin­te­lis žmo­gus, plau­kęs vi­sus „Tūks­tant­me­čio odi­sė­jos“ eta­pus. Gal­vo­ju, kad po šio iš­ban­dy­mo gal­būt rei­kės už­si­im­ti že­miš­kes­niais da­ly­kais.

– Be­je, jei jau pra­kal­bo­me apie že­miš­kus da­ly­kus – esa­te dau­ge­lio ren­gi­nių ir ini­cia­ty­vų rė­mė­jas. Kaip ši­ta lab­da­rin­ga veik­la su­si­ju­si su Jū­sų gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja?

– Ne­tu­riu ver­slo nei Aly­tu­je, nei Lie­tu­vo­je, bet esu įsi­ti­ki­nęs, kad pri­va­lau pa­lik­ti sa­vo in­dė­lį to­je ben­druo­me­nė­je, ku­rio­je gy­ve­nu. To­dėl kiek­vie­ną mė­ne­sį sten­giuo­si pa­ste­bė­ti ke­lias ge­ras ini­cia­ty­vas ir jas bent sim­bo­liš­kai pa­rem­ti. Skai­ty­da­mas pa­skai­tas sa­vo vie­tos gy­ve­ni­me ieš­kan­tiems jau­niems žmo­nėms vi­sai at­vi­rai sa­kau: vi­sa tai da­rau iš egois­ti­nių pa­ska­tų, nes kai duo­di, tai ir gau­ni.

Kai pra­de­di tai su­vok­ti, at­si­ran­da in­tui­ci­ja. Rei­kia vie­nos mi­nu­tės ap­si­spręs­ti: duo­si ar ne­duo­si. Kai gy­ve­ni pa­gal ben­druo­me­nės rit­mą, pa­dė­da­mas ki­tiems, Die­vas su­ve­da ta­ve su to­kiais žmo­nė­mis, ku­riais rei­kia. Ne­di­de­li pi­ni­gai, bet jie la­bai pa­lai­ko ma­žai ben­druo­me­nei svar­bias idė­jas.

Ma­no pra­šy­mas vi­sa­da yra ne­vie­šin­ti ma­nęs kaip rė­mė­jo. Tai, ką da­rau, nė­ra ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo kom­plek­sas, kad rei­kė­tų vie­šo pa­dė­ko­ji­mo. Pa­žįs­tu ke­lis ver­sli­nin­kus, ku­rie ne­ša į baž­ny­čią, aš pa­si­tel­kiu tru­pu­tį fan­ta­zi­jos. Štai lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Gi­ri­nu­kas“ ne­se­niai įren­gė­me tau­ti­nės sim­bo­li­kos kam­pe­lį, di­de­lė­mis rai­dė­mis, kad vai­kai su­pras­tų. Kai kas spė­jo, kad tai prieš rin­ki­mus, bet iš tik­rų­jų iš vi­siš­kai egois­ti­nių pa­ska­tų. Nes aš ne­no­riu, kad ma­no vai­kas, ku­ris lan­ko ši­tą dar­že­lį, iš­kart po jo bū­tų emig­ran­tas. Bū­tent toks jis ir bus, jei ne­ži­nos, kas yra Aly­taus mies­to her­bas, „Tau­tiš­ka gies­mė“, Vy­tis. Ne­ga­liu do­va­no­ti vie­nai gru­pei – įren­gė­me vi­sa­me dar­že­ly­je. Yra min­tis šią ini­cia­ty­vą įgy­ven­din­ti vi­suo­se Aly­taus dar­že­liuo­se.

Ly­giai taip pat ir su ke­lio­nė­mis.

– Ką tu­ri­te ome­ny­je?

– Mie­lai ben­drau­ju su žur­na­lis­tais ir pa­sa­ko­ju apie ke­lio­nes. Bet ne to­dėl, kad no­rė­čiau pa­si­gir­ti. Vei­kiau ma­no tiks­las yra pri­min­ti, kad ga­li­ma nu­va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti, nes šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis at­ve­ria daug ga­li­my­bių. Grįž­tu prie Ti­be­to – ma­nau, kiek­vie­nam žmo­gui bent kar­tą gy­ve­ni­me bū­ti­na jį pa­ma­ty­ti.

Kaip ir vi­sai Eu­ro­pai, ku­ri iš­gy­ve­na di­de­lį są­stin­gį, bū­ti­na at­ras­ti Ti­be­tą. Tik ten bū­da­mas su­pra­si, ko­kia pa­sa­kų ša­lis yra Lie­tu­va, dėl ku­rios tu­rė­tų vyk­ti ka­rai. Tu­ri­me grun­ti­nį van­de­nį, tu­ri­me šva­rų orą, gra­žią gam­tą. Ir Aly­tus yra pa­sa­kų mies­tas. Su to­kiais gam­tos re­sur­sais ir kli­ma­tu pas mus dar tiek at­va­žiuos, kad ne­bus kur dė­ti gy­ven­to­jų! Štai kal­bu su drau­gais iš Iz­ra­e­lio.

Sa­kau, ge­rai, kai pas jus šil­ta, o aš, ži­not, kiek žie­mą už šil­dy­mą mo­ku? O jie man: tu pa­gal­vok, kiek mes už kon­di­cio­nie­rių mo­ka­me, bet ne tris mė­ne­sius – iš­ti­sus me­tus! Keis­ta, bet tam, kad iš­mok­tum ver­tin­ti tai, ką tu­ri kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą, ten­ka nu­vyk­ti net į Ti­be­tą. Va­žiuo­ti rei­kia at­vi­ra šir­di­mi, aiš­kin­da­mas, kas ten ne­ge­rai, at­ro­dy­si ma­žų ma­žiau­siai juo­kin­gas. „Jei esi Ro­mo­je, kaip ro­mė­nas ir el­kis.“

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!