Eu­ro­pą, Pie­tų Ame­ri­ką ir Azi­ją ap­ke­lia­vęs Ša­rū­nas KLĖ­GE­RIS sa­ko, kad pa­sau­ly­je jam te­ko ma­ty­ti tik vie­ną vie­tą, ku­ri ne­iš­ven­gia­mai pa­kei­čia kiek­vie­no ten nu­ke­lia­vu­sio žmo­gaus min­tis. Tai – Ti­be­tas. Pa­slap­tin­gas ir to­li­mas kraš­tas ste­bi­na at­šiau­ria ir di­din­ga gam­ta, o ti­be­tie­čiai – bu­dis­ti­ne ra­my­be, su­si­tai­ky­mu su tuo, ko jie ne­ga­li pa­keis­ti, bet vi­sa­da ga­li pra­šy­ti pa­slap­tin­gų bū­ty­bių ma­lo­nės ir už­ta­ri­mo. Ma­tyt, su jo­mis pa­vy­ko su­si­tar­ti ir Ša­rū­nui, ku­ris drau­ge su žmo­na Au­re­li­ja ir vi­sa po Azi­ją ke­lia­vu­sių lie­tu­vių gru­pe vos pus­die­niu pra­si­len­kė su Ne­pa­lą iš­ti­ku­siu že­mės dre­bė­ji­mu. Gam­tos sti­chi­ja aly­tiš­kiams su­tei­kė ga­li­my­bę Ti­be­te pa­bū­ti sa­vai­te il­giau, nei bu­vo pla­nuo­ta.
© Shutterstock nuotr.

– Ša­rū­nai, pa­ma­ty­ti Ti­be­tą yra dau­ge­lio žmo­nių sva­jo­nė, to­dėl gal­būt pra­dė­ki­me nuo to, kaip iš­si­rink­ti to­kią eg­zo­tiš­ką ke­lio­nę ir ko­dėl vis dė­to ne tiek jau daug lie­tu­vių ryž­ta­si nu­ke­liau­ti į šią uni­ka­lią pa­sau­lio vie­tą?

– Pir­mas keb­lu­mas yra tas, kad po Ti­be­tą, ki­taip nei po Ki­ni­ją, ne­įma­no­ma ke­liau­ti sa­va­ran­kiš­kai. Tai yra la­bai kon­tro­liuo­ja­mas kraš­tas, Lie­tu­vo­je to­kios kon­tro­lės ne­bu­vo gal net ka­ro me­tais. Kas 10–15 ki­lo­met­rų įreng­tos po­li­ci­jos už­kar­dos, tik­ri­na­mos vi­sos trans­por­to prie­mo­nės, rei­kia dau­gy­bės lei­di­mų. Tu­ris­tų gru­pės pri­va­lo tu­rė­ti vie­ną su jais vyks­tan­tį gi­dą, kal­ban­tį ki­nų kal­ba, ir vie­ti­nį gi­dą, ku­ris pa­žįs­ta vie­tos gy­ve­ni­mo sub­ti­ly­bes.

To­dėl pir­mas ma­no pa­ta­ri­mas be­si­ren­kan­tiems to­kią ke­lio­nę – ieš­ko­ki­te net­gi ne ke­lio­nių agen­tū­ros, bet pa­ty­ru­sio kva­li­fi­kuo­to gi­do. Kal­bant apie Ti­be­tą, to­kių gi­dų Lie­tu­vo­je tik­rai nė­ra daug. Ga­li­ma „pa­go­og­lin­ti“, pa­si­do­mė­ti, kiek žmo­gus pa­ra­šęs kny­gų, pub­li­ka­ci­jų. Mes ke­lia­vo­me su ir Ie­va Ru­te, kom­pe­ten­tin­ga gi­de, mo­kan­čia man­da­ri­nų kal­bą ir pui­kiai iš­ma­nan­čia šios ša­lies kul­tū­rą, men­ta­li­te­tą.

Tai, kad Ti­be­te ga­li­ma su­tik­ti ne tiek jau daug lie­tu­vių, gal­būt le­mia ir ke­lio­nės kai­na. Nu­ke­liau­ti į JAV ar Aust­ra­li­ją kai­nuo­ja pa­na­šiai. Ke­lio­nė bran­gi ir dėl truk­mės, nes sa­vai­tei vyk­ti į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą tie­siog ne­lo­giš­ka. Ta­čiau aš ma­nau, kad Ti­be­tas yra ta vie­ta, ku­rią bent kar­tą gy­ve­ni­me pri­va­lo pa­ma­ty­ti kiek­vie­nas eu­ro­pie­tis, o ke­le­rius me­tus pla­nuo­jant to­kia ke­lio­nė tik­rai pri­ei­na­ma ir lie­tu­viams.

– Ko­dėl pa­čiam pa­rū­po Ti­be­tas?

– Nes Ti­be­tas yra la­bai sa­vo­tiš­ka vie­ta. Pa­sau­ly­je jis stip­riai mis­ti­fi­kuo­ja­mas, nuo ko pa­tys ti­be­tie­čiai ken­čia. Pra­de­dant Re­ri­chu ir bai­giant Hit­le­riu – dau­ge­lis pa­sau­lio gar­sių­jų va­žia­vo pa­tys ar­ba ren­gė eks­pe­di­ci­jas į Ti­be­tą, ban­dė įmin­ti jo pa­slap­tis. Bet gal­būt vis­kas kur kas pa­pras­čiau? Ma­nęs grį­žu­sio dau­gu­ma pir­miau­sia klau­sia: „Ar jūs ten me­di­ta­vo­te?“ At­sa­kau, kad taip. Iš­li­pi iš lėk­tu­vo Ti­be­to sos­ti­nė­je La­so­je ir iš­kart pra­de­di me­di­tuo­ti, nes trūks­ta de­guo­nies. Di­džio­ji da­lis Ti­be­to yra dau­giau nei 3 ki­lo­met­rų aukš­ty­je, o tai reiš­kia, kad žmo­gaus or­ga­niz­mas jo gau­na mi­nus 35 pro­cen­tais.

Ten bū­da­mas na­tū­ra­liai pa­ti­ri tran­są, o pa­tiems ti­be­tie­čiams re­li­gi­ja, dar­bas ir kul­tū­ra su­si­py­nę į vien­ti­są ka­muo­lį. Tur­būt Ti­be­tas yra ta vie­nin­te­lė vie­ta, kur tu su­pran­ti, ką reiš­kia ti­kė­ji­mas ir kad nė­ra ta­ko­skyros tarp fi­zi­nio ir dva­si­nio pa­sau­lio. (Bu­ta­ne sa­vi­val­dy­bė, mal­dos na­mai ir vie­nuo­ly­nas net­gi įsi­kū­rę vie­na­me pa­sta­te.) Su­tin­ki ti­be­tie­tį vie­nuo­lį, ben­drau­ji su juo sve­ti­ma kal­ba, bet vis­ką su­pran­ti. Jie yra kaip vai­kai, pra­lei­džia pu­sę gy­ve­ni­mo 4 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų aukš­ty­je kal­nuo­se. Sė­di, šyp­so­si, vi­sos pa­sau­lio pro­ble­mos jiems to­li­mos, ge­ria sau žo­lių ar­ba­tą su svies­tu.

Ta­čiau tik­ra­sis Ti­be­tas smar­kiai ski­ria­si nuo to, ko­kį mes jį įsi­vaiz­duo­ja­me. Ja­me la­bai ma­žai mis­ti­kos ir la­bai daug re­a­lios žiau­rios kas­die­ny­bės. Ją su­pran­ti, kai pa­ma­tai, kaip ja­kas li­pa be­veik ver­ti­ka­lia sie­na ir dar kaž­ką rupš­no­ja 3,5 ki­lo­met­ro aukš­ty­je (nes Ti­be­te na­mi­niai gy­vū­nai nė­ra še­ria­mi, jie iš­gy­ve­na iš to, ką pa­tys pra­si­ma­no), ir tas gy­vu­lys su­nau­do­ja­mas vi­sas, pra­de­dant mė­sa, kai­liu ir bai­giant mėš­lu. Mėš­las ten pa­grin­di­nis ku­ras. Vi­si na­mai Ti­be­to aukš­ti­kal­nė­se ap­lip­dy­ti ja­kų bly­nu­kais, iš ku­rių pas­kui vir­tu­vė­se su­dė­lio­ja­mos pi­ra­mi­dės ir taip kū­re­na­ma, – bui­tis la­bai skur­di.

Kad išmoktum vertinti, ką turi, tenka nuvykti net į Tibetą
© Shutterstock nuotr.

– Kaip Jū­sų ke­lio­nės pla­nus pa­kei­tė že­mės dre­bė­ji­mas?

– Ten, kur jis įvy­ko, mes tu­rė­jo­me at­si­dur­ti dar po pu­sės pa­ros. Bu­vo nu­ma­ty­ta nak­vy­nė Eve­res­to ba­zi­nė­je sto­vyk­lo­je, pas­kui pla­na­vo­me ke­liau­ti į Ne­pa­lą ir Kat­man­du. Eve­res­to vir­šu­kal­nę šiuo kar­tu pa­vy­ko pa­ma­ty­ti tik iš lėk­tu­vo. Be­lie­ka tuo džiaug­tis, nes iš tik­rų­jų vy­ko bai­sūs da­ly­kai. To­je Ti­be­to da­ly­je, ku­rio­je bu­vo­me, po­že­mi­niai smū­giai jau­tė­si, bet au­to­bu­se gal­būt ga­lė­jo­me jų ir ne­pa­ste­bė­ti. Dėl že­mės dre­bė­ji­mo daug gal­vos skaus­mo ki­lo ir mū­sų ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­riams. Pa­gal su­tar­tį ne­pri­va­lė­jo­me pa­pil­do­mai mo­kė­ti, ta­čiau pa­gal ga­li­my­bes tai pa­da­rė­me. Rei­kia su­pras­ti, kad yra mums ne­pa­val­džių da­ly­kų, tai tam­pa ypač aiš­ku Ti­be­te.

– Bet tik­rai su­ži­no­jo­te apie že­mės dre­bė­ji­mą ta­da, kai su Ju­mis su­si­sie­kė ra­di­jo sto­tis „FM99“, o dau­ge­lis aly­tiš­kių, ku­rie ži­no­jo šios ke­lio­nės marš­ru­tą, bent min­ti­mis siun­tė lin­kė­ji­mus ge­ros klo­ties…

– Ar­ti­mie­siems iš­kart „pri­si­da­vė­me“, kad esa­me gy­vi ir svei­ki, su­si­siek­ti pa­vy­ko te­le­fo­nu. So­cia­li­nis tin­klas „Fa­ce­bo­ok“, kaip ir di­de­lė da­lis in­ter­ne­to, Ki­ni­jo­je cen­zū­ruo­ja­ma, bet vei­kia „Sky­pe“, te­le­fo­no ry­šys. Iš tik­rų­jų su­si­da­rė įspū­dis, kad eu­ro­pie­čiai dėl že­mės dre­bė­ji­mo Ne­pa­le pa­ni­ka­vo la­biau ir su­vo­kė tai kaip di­des­nę tra­ge­di­ją ne­gu vie­ti­niai gy­ven­to­jai, ku­rie tie­siog spren­dė šią pro­ble­mą, ne­da­ry­da­mi iš jos dar vie­nos. Jiems tai gam­tos dės­nis – kaž­kas su­pyk­dė bū­ty­bes.

Ti­kė­ji­mas yra jų gy­ve­ni­mo da­lis, bet ne to­dėl, kad jie bū­tų la­bai re­li­gin­gi, o to­dėl, kad nė­ra ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ne­ti­kė­si, ne­pri­im­si to kaip sa­vai­me su­pran­ta­mo da­ly­ko – ne­iš­gy­ven­si, iš­pro­tė­si. Ži­no­ma, te­ko ma­ty­ti va­žiuo­jan­čias di­de­les gel­bė­to­jų ko­lo­nas, už­da­ro­mus ke­lius, mo­bi­lias li­go­ni­nes. Vi­sur seis­mi­nė zo­na, o gy­ven­to­jai ra­mūs. Tas kar­tais net šo­ki­ruo­ja, nes mums ne­su­pran­ta­ma.

Taip yra tik iš pra­džių, kol ban­dai „pri­temp­ti“ tai, ką ma­tai, prie sa­vo „tei­sin­go“ eu­ro­pie­tiš­ko su­pra­ti­mo. Pas­kui su­vo­ki, kad pats esi at­vy­kė­lis, o tai, ką ma­tai, vyks­ta jau tūks­tan­čius me­tų. Ir dar tūks­tan­čius taip bus, Eu­ro­pa su­by­rės, o kal­nai sto­vės sa­vo vie­to­je. Tie­siog tu­ri ei­ti at­vi­ra sie­la, nes nie­ko ne­pa­kei­si ir nie­kas prie ta­vęs ne­si­de­rins. Ti­be­tie­čiai gal­būt ir ban­do tai da­ry­ti, bet jiems „krei­vai“ iš­ei­na, net smul­kme­no­se. Pa­gal­vo­ji, kad ver­čiau jau jie ne­ban­dy­tų.

– Te­ko lan­ky­tis ne tik Ti­be­te, bet ir Bu­ta­ne, lie­tu­viams dar ma­žiau pa­žįs­ta­mo­je eg­zo­tiš­ko­je ma­žo­je ša­ly­je. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ją.

– Bu­ta­nas yra la­bai ma­ža, bet gra­ži ir tur­tin­gą kul­tū­rą tu­rin­ti, nuo Ti­be­to at­si­sky­ru­si ne­pri­klau­so­ma ša­lis. San­tvar­ka ji kar­tais pri­me­na so­cia­liz­mą, nors vei­kiau yra tam tik­ras hib­ri­das. Ša­lis įsi­lei­džia tik tiek tu­ris­tų, kiek ga­li ap­tar­nau­ti. Tai – pir­ma Azi­jos ša­lis, ku­rio­je jau­ti, kad yra tu­ris­tų ap­tar­na­vi­mo stan­dar­tas, ku­rio la­bai griež­tai lai­ko­ma­si.

Dau­gu­ma bu­ta­nie­čių ge­rai kal­ba an­gliš­kai, šios kal­bos vai­kai mo­ko­si mo­kyk­lo­je. Bu­ta­ne žmo­nės dė­vi tau­ti­nius rū­bus, nes šios ša­lies įsta­ty­me nu­ma­ty­ta, ka­da ir kur jie tai pri­va­lo da­ry­ti. Ypač įspū­din­gas Bu­ta­no oro uos­tas, iš ku­rio ke­lei­vi­niai lėk­tu­vai ky­la ir lei­džia­si kaip nai­kin­tu­vai ope­ra­ci­jos „Aud­ra dy­ku­mo­je“ me­tu. Sil­pnes­nių ner­vų ke­lei­viams to ver­čiau ne­ma­ty­ti.

Bu­ta­no oro uos­tas pa­ten­ka į pa­vo­jin­giau­sių pa­sau­lio oro uos­tų sa­ra­šą, jis įsi­kū­ręs slė­ny­je tarp kal­nų, ne­ra­si ly­gios vie­tos. Ir jei kas nors kaip aš ka­dai­se gal­vo­ja, kad jau ma­tė ser­pan­ti­nų Juod­kal­ni­jo­je ar Ka­na­ruo­se, tai ga­li­te ne­abe­jo­ti, jog tik Bu­ta­ne su­pra­si­te, kas tai yra. Bet kai 3 ki­lo­met­rų aukš­ty­je iš po au­to­bu­so ra­tų by­ra ak­me­nys, vai­ruo­to­jas dėl to vi­siš­kai ne­si­jau­di­na.

Kad išmoktum vertinti, ką turi, tenka nuvykti net į Tibetą
© Shutterstock nuotr.

– O ko­kie at­ra­di­mai Jū­sų lau­kė pa­čio­je Ki­ni­jo­je?

– Ki­ni­jo­je aš at­ra­dau ar­ba­tą. Pa­ga­liau su­pra­tau, ko­dėl už ki­log­ra­mą ar­bat­žo­lių ver­ta mo­kė­ti tūks­tan­tį eu­rų. Tik­ra ki­niš­ka ar­ba­ta ge­ria­ma iš ma­žų puo­de­lių, o ši ce­re­mo­ni­ja už­trun­ka ke­lias va­lan­das. Ar­ba­ti­nės Ki­ni­jo­je pa­na­šios į mu­zie­jus ir skir­tos tik­rai ne tu­ris­tams. Ta­čiau kai par­duo­tu­vė­je ta­ve ge­rai pa­vai­ši­na, ar­ba­tos nu­per­ki ge­ro­kai dau­giau, nei pla­na­vai (juo­kia­si).

Ki­ni­jo­je kal­ba­ma, kad daug nau­jų­jų ru­sų, gy­ve­ni­me iš­ban­džiu­sių vis­ką, nuo al­ko­ho­lio iki nar­ko­ti­kų, per­ei­na prie ki­niš­kos ar­ba­tos. Jos po­vei­kio nu­pa­sa­ko­ti ne­įma­no­ma – rei­kia pa­ra­gau­ti. Gal­vo­je at­si­ran­da min­čių šva­ru­mas. Ki­nai taip ir da­ro – jei bet ku­rio­je veik­lo­je iš­sen­ka min­tys, jie sė­da ger­ti ar­ba­tos. Ir tai tik­rai pa­de­da. Dar sa­ko, kad tik­rą ki­niš­ką ar­ba­tą ger­ti la­bai svei­ka.

– Ar na­muo­se Aly­tu­je jau spė­jo­te su­reng­ti ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­ją?

– Ne, nes dar ne­bu­vo lai­ko. Bet pa­gal­vo­ju ir apie tai, kad bū­tų ga­li­ma ka­da pa­kvies­ti į Aly­tų gi­dę Ie­vą Ru­tę, ku­ri su­reng­tų ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­ją ir pa­pa­sa­ko­tų apie Ti­be­tą di­des­niam bū­riui aly­tiš­kių.

– Sa­ko­ma, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo sti­chi­ją: vie­niems tai dan­gus, ki­tiems – kal­nai, tre­tiems – jū­ra. Pats esa­te bu­riuo­to­jas. Ar iš­kei­si­te jū­rą į vir­šu­kal­nes? Nes, kaip su­pran­tu, ši ke­lio­nė bu­vo tik pa­žin­tis su Hi­ma­la­jais – di­de­liais kal­nais.

– Di­des­nių jau ne­la­bai ir yra. Kal­nuo­se sly­pi vi­sa Ti­be­to mis­ti­ka. Kas­dien ma­tai gam­tos di­dy­bę, 7–8 ki­lo­met­rų aukš­čio vir­šu­kal­nes. Kai „Bo­eing“ skren­da, Eve­res­tas yra prie jo spar­no – la­bai keis­tas jaus­mas. Nė­ra nie­ko, tik kal­nas virš de­be­sų, ir tu su­pran­ti, kad tai di­de­li da­ly­kai. Ki­tas klau­si­mas, ar mums, ly­gu­mų gy­ven­to­jams, įma­no­ma pri­pras­ti prie kal­nų. Tur­būt ne.

Ar no­rė­čiau grįž­ti į kal­nus ir lip­ti į vir­šu­kal­nes? Ne­ži­nau, gal­būt ma­no sti­chi­ja vis dėl­to yra van­duo. Ma­nau, kad žmo­gus „ne­pri­tai­ky­tas“ bū­ti to­kia­me aukš­ty­je, nes tie­siog fi­ziš­kai jau­ti, kaip stip­riai ta­vo or­ga­niz­mas į jį re­a­guo­ja. Ži­no­ma, vi­sa­da at­si­ras tų, ku­rie kops į Eve­res­tą, kaip ir plauks van­de­ny­nais, nes tai yra iš­ėji­mas iš sa­vo kom­for­to zo­nos. Ir taip, kaip jū­ro­je iš­moks­ti džiaug­tis smul­kme­no­mis (pa­vyz­džiui, pra­skren­dan­čiu al­bat­ro­su, ku­rio ste­bė­ji­mas yra sa­vai­tės įvy­kis), kal­nuo­se su­pran­ti, koks ma­žas ir be­jė­gis tu esi prieš gam­tą. Skir­tu­mas tas, kad plauk­da­mas jach­ta ga­li kvė­puo­ti. Kal­nuo­se įver­ti­ni, koks svar­bus da­ly­kas yra oras.

– Te­ko gir­dė­ti, kad al­pi­nis­to ba­tus ne­tru­kus vėl kei­si­te į liet­striu­kę?

– Taip, iš­plau­kia­me bir­že­lio 15 die­ną. Bus sma­gu sa­vai­tei su­grįž­ti į le­gen­di­nę jach­tą „Am­ber­sail“ ir su­si­tik­ti su ka­pi­to­nu Li­nu Lin­ku­mi, ku­ris yra vie­nin­te­lis žmo­gus, plau­kęs vi­sus „Tūks­tant­me­čio odi­sė­jos“ eta­pus. Gal­vo­ju, kad po šio iš­ban­dy­mo gal­būt rei­kės už­si­im­ti že­miš­kes­niais da­ly­kais.

– Be­je, jei jau pra­kal­bo­me apie že­miš­kus da­ly­kus – esa­te dau­ge­lio ren­gi­nių ir ini­cia­ty­vų rė­mė­jas. Kaip ši­ta lab­da­rin­ga veik­la su­si­ju­si su Jū­sų gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja?

– Ne­tu­riu ver­slo nei Aly­tu­je, nei Lie­tu­vo­je, bet esu įsi­ti­ki­nęs, kad pri­va­lau pa­lik­ti sa­vo in­dė­lį to­je ben­druo­me­nė­je, ku­rio­je gy­ve­nu. To­dėl kiek­vie­ną mė­ne­sį sten­giuo­si pa­ste­bė­ti ke­lias ge­ras ini­cia­ty­vas ir jas bent sim­bo­liš­kai pa­rem­ti. Skai­ty­da­mas pa­skai­tas sa­vo vie­tos gy­ve­ni­me ieš­kan­tiems jau­niems žmo­nėms vi­sai at­vi­rai sa­kau: vi­sa tai da­rau iš egois­ti­nių pa­ska­tų, nes kai duo­di, tai ir gau­ni.

Kai pra­de­di tai su­vok­ti, at­si­ran­da in­tui­ci­ja. Rei­kia vie­nos mi­nu­tės ap­si­spręs­ti: duo­si ar ne­duo­si. Kai gy­ve­ni pa­gal ben­druo­me­nės rit­mą, pa­dė­da­mas ki­tiems, Die­vas su­ve­da ta­ve su to­kiais žmo­nė­mis, ku­riais rei­kia. Ne­di­de­li pi­ni­gai, bet jie la­bai pa­lai­ko ma­žai ben­druo­me­nei svar­bias idė­jas.

Ma­no pra­šy­mas vi­sa­da yra ne­vie­šin­ti ma­nęs kaip rė­mė­jo. Tai, ką da­rau, nė­ra ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo kom­plek­sas, kad rei­kė­tų vie­šo pa­dė­ko­ji­mo. Pa­žįs­tu ke­lis ver­sli­nin­kus, ku­rie ne­ša į baž­ny­čią, aš pa­si­tel­kiu tru­pu­tį fan­ta­zi­jos. Štai lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Gi­ri­nu­kas“ ne­se­niai įren­gė­me tau­ti­nės sim­bo­li­kos kam­pe­lį, di­de­lė­mis rai­dė­mis, kad vai­kai su­pras­tų. Kai kas spė­jo, kad tai prieš rin­ki­mus, bet iš tik­rų­jų iš vi­siš­kai egois­ti­nių pa­ska­tų. Nes aš ne­no­riu, kad ma­no vai­kas, ku­ris lan­ko ši­tą dar­že­lį, iš­kart po jo bū­tų emig­ran­tas. Bū­tent toks jis ir bus, jei ne­ži­nos, kas yra Aly­taus mies­to her­bas, „Tau­tiš­ka gies­mė“, Vy­tis. Ne­ga­liu do­va­no­ti vie­nai gru­pei – įren­gė­me vi­sa­me dar­že­ly­je. Yra min­tis šią ini­cia­ty­vą įgy­ven­din­ti vi­suo­se Aly­taus dar­že­liuo­se.

Ly­giai taip pat ir su ke­lio­nė­mis.

– Ką tu­ri­te ome­ny­je?

– Mie­lai ben­drau­ju su žur­na­lis­tais ir pa­sa­ko­ju apie ke­lio­nes. Bet ne to­dėl, kad no­rė­čiau pa­si­gir­ti. Vei­kiau ma­no tiks­las yra pri­min­ti, kad ga­li­ma nu­va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti, nes šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis at­ve­ria daug ga­li­my­bių. Grįž­tu prie Ti­be­to – ma­nau, kiek­vie­nam žmo­gui bent kar­tą gy­ve­ni­me bū­ti­na jį pa­ma­ty­ti.

Kaip ir vi­sai Eu­ro­pai, ku­ri iš­gy­ve­na di­de­lį są­stin­gį, bū­ti­na at­ras­ti Ti­be­tą. Tik ten bū­da­mas su­pra­si, ko­kia pa­sa­kų ša­lis yra Lie­tu­va, dėl ku­rios tu­rė­tų vyk­ti ka­rai. Tu­ri­me grun­ti­nį van­de­nį, tu­ri­me šva­rų orą, gra­žią gam­tą. Ir Aly­tus yra pa­sa­kų mies­tas. Su to­kiais gam­tos re­sur­sais ir kli­ma­tu pas mus dar tiek at­va­žiuos, kad ne­bus kur dė­ti gy­ven­to­jų! Štai kal­bu su drau­gais iš Iz­ra­e­lio.

Sa­kau, ge­rai, kai pas jus šil­ta, o aš, ži­not, kiek žie­mą už šil­dy­mą mo­ku? O jie man: tu pa­gal­vok, kiek mes už kon­di­cio­nie­rių mo­ka­me, bet ne tris mė­ne­sius – iš­ti­sus me­tus! Keis­ta, bet tam, kad iš­mok­tum ver­tin­ti tai, ką tu­ri kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą, ten­ka nu­vyk­ti net į Ti­be­tą. Va­žiuo­ti rei­kia at­vi­ra šir­di­mi, aiš­kin­da­mas, kas ten ne­ge­rai, at­ro­dy­si ma­žų ma­žiau­siai juo­kin­gas. „Jei esi Ro­mo­je, kaip ro­mė­nas ir el­kis.“

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvoje pagimdė rekordiškai jauna mergaitė (346)

Šiais metais sausio mėnesį Lietuvoje naujagimio susilaukė vos 12 metų sulaukusi mergaitė. Tai...

Tikroji išdykėlė kratosi senojo pseudonimo ir išgyvena aukso amžių ne tik scenoje, bet ir asmeniniame gyvenime (12)

Nors pastaruoju metu Aušrinę Gerikienę televizijos ekranuose ar naujienų portaluose matome...

Bus dar šalčiau: temperatūra kris iki 26 laipsnių ir pūs negailestingi vėjai (11)

Ateinančios savaitės pirmoje pusėje sulauksime dar didesnio atšalimo – temperatūra naktį gali...

Užkalnis virš pakelės prekybcentrio: pagaliau tobulas Kaukazas (117)

Aš gyvenime nebūčiau pagalvojęs ieškoti restorano tokioje Vilniaus vietoje. Ne tik virš...

Ukrainos kario žmona: Amerikos gydytojai netikėjo, kad gali pagyti tokius siaubingus sužeidimus patyręs žmogus

Leidykla „Tyto alba“ pristato naują Aušros Mažonės knygą „Nežinios fronto linijos“,...

Pabėgėlių iš Rusijos šeima papasakojo apie kraupius „Šiaurės brolijos“ žaidimus: buvo maždaug 9 lygiai (315)

Po paskutinio apsilankymo prekybos centre „Avosjka“ Julija Bašinova su Benjaminu Dmitroškinu...

Parama būstui įsigyti: daugelis net nežino, kad jau dabar gali ją gauti (172)

Viena iš trijų Idėjų Lietuvai – padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Vyriausybės...

Išklojo, ką karalienė Elizabeth II nešioja savo rankinėje (1)

Jos Didenybė Jungtinės Karalystės (JK) karalienė Elžbieta II kiekvieną rytą valgo...

Gyvai / Pjongčange – žiemos olimpinių žaidynių uždarymo fiesta (9)

Sekmadienį Pjongčange baigiasi XXIII žiemos olimpinės žaidynės, nuo 13 val. prasidėjo...

Pratęsimą išplėšę rusai tapo olimpiniais ledo ritulio čempionais nuo triumfo vokiečius skyrė minutė (1557)

Olimpiniame ledo ritulio turnyre vokiečių pasaka galėjo suspindėti olimpiniu auksu ir juos nuo...