Šiek tiek pagalvojęs nusprendžiau, kad važiuoju kartu. Be didesnių nuotykių pervažiavę visą Lenkiją pasiekiame Ukrainos sieną, o ten – didžiausia eilė, kokią esu matęs prie valstybės sienos. Pervažiavę Ukrainos sieną pastebime, jog viskas yra šiek tiek kitaip nei mūsų akys įpratusios matyti. Kas antras automobilis - „Žigulys“, pakelėse pilna šiukšlių.
Pasiekiame viešbutį Lvove, kurį užsisakė Ričardas su Jūrate ir išsiskiriame. Aš Lvove apsistojau pas Katią, kuri sutiko mane priimti dėka CouchSurfing'o. Susitinkame su ja šalia Lvovo operos ir keliaujame pasivaikščioti po vakarinį Lvovą.
Susipažįstu su įvairiomis teminėmis kavinėmis, kurios labai populiarios Lvove ir priklauso vienam savininkui, aplankau Digger Pub’ą, apie kurį skaičiau prieš išvykdamas. Po trumpo pasivaikščiojimo po vakarinį-naktinį Lvovą patraukiame link autobusų stotelės, kur įlipame į mikroautobusą kainuojantį 65 lietuviškus centus ir judame link Katios buto, kuriame kaip vėliau paaiškėjo yra „gyvūnėlių“ – tarakonų, kuriuos ji maitina specialiais nuodais.
Kitą dieną praleidžiu tyrinėdamas Lvovą – užeinu į kelias bažnyčias, aplankau kalną, nuo kurio matosi visas miestas, surandu kelis geocaching lobius, nusiperku vietinę SIM kortelę, kuri su internetu mėnesiui (50 mb/diena) kainavo vos 8 litus. Iš viso per dieną vaikščiodamas po miestą nuėjau apie 18 kilometrų.
Grįžtu namo, kelias valandas pasinaudoju internetu ir sulaukiu Katios su 2 naujais svečiais – Matteo iš Slovakijos (nors jis įrodinėjo, kad yra vengras, jo mama vengrė, jis nuo vaikystės kalba vengriškai, tik jis gimė Slovakijos dalyje, kuri yra buvus Vengrijos dalis) ir vaikinu, kurio vardo nežinau iš Ukrainos, visi kartu iki 2 nakties kalbėjomės pačiomis įvairiausiomis temomis, valgėme Katios pagamintus makaronus.
Rekonstruojami pastatai uždengti gražiais piešiniais. Nuotrauka: juozapas.lt
Anksti ryte vaikinas iš Ukrainos turėjo išvykti, jo tikslas – autostopu pasiekti Vokietiją. Matteo laiko irgi negaišo, į miestą išėjo pakankamai anksti. O aš pakankamai išsimiegojęs patraukiau į traukinių stotį ir padavęs lapelį (kas gan prajuokino kasininkę), kurį parašė Katia nusipirkau traukinio bilietą į Vorohtą ( daugiau nei 240 kilometrų nuo Lvovo) ir sumokėjau už jį vos 3,6 lito. Tačiau netikėtai iš Juozapo tapau Jnozaru, dėka kasininkės, kuriai sunkiai sekėsi ne kirilicą parašyti mano vardą.
Toliau dienos įvykiai nustebino net ir mane. Gavęs iš žinomo Vilniaus digerio Mindaugo tankų remonto gamyklos koordinates nusprendžiau patikrinti ir savomis akimis pamatyti juos. Maždaug 5 kilometrai ratais vaikštant ir nerandant normalaus patekimo, permirkę batai einant per neaiškios kilmės pelkę, tvoros perlipimas, spygliuotos vielos apėjimas ir patekimas į teritoriją, kelių nuotraukų padarymas ir bėgimas nuo apsaugos nesidairant atgal per garažų stogus.
Grįžus namo ir papasakojus istoriją Katia su Matteo nustebo, kur aš galėjau bėgti nuo apsaugos, o paradžius tankų nuotraukas išpūstom akimis paklausė kur aš juos radau Lvove. Kitą dieną patraukiau į Karpatus, o apie tai skaitykite kitoje mano pasakojimo dalyje.
Savo kelionės įspūdžiais ir nuotraukomis Juozapas gyvai dalinasi čia.