Ir iš tiesų neapsirikau – šilti ir svetingi žmonės, daug šypsenų, saulė, žydras dangus, smėlis, dulkės, ore tvyrantis, nežinia iš kur sklindantis salstelėjęs kvapas. Viskas kitaip nei esame įpratę. Ir tai be proto džiugino!
Pagal savo norus planuota kelionė patenkino lūkesčius su kaupu. Pirmosios išvykos tikslas buvo nuvažiuoti iki Nebo kalno, nuo kurio Mozė žvelgė į Pažadėtąją žemę, ir pasigrožėti Negyvosios jūros panorama.
Pakeliui į Nebo kalną, kraštovaizdis vertė aikčioti, statūs serpantinai vertė ranka įsikibti į mašinos dureles, pakilimai į kalnus užgulė ausis.
Kalnuose matyti beduinų gyvenvietės, tingiai vaikštinėjantys asiliukai, kupranugariai ir avys. O Negyvosios jūros panorama – vaizdai, verti milijono, svaiginantis aukštis, smarkus vėjas ir neapsakomas laisvės pojūtis. Stovi rankas ištiesus ir gėriesi akimirka.
Jordanijos pasididžiavimas – Petra, istorinis nabatėjų miestas, iškaltas uolose. Ši vieta daugeliui pažįstama iš interneto, atvirukų, prezentacijų apie šalį, galbūt kai kam iš filmų apie Indianą Džounsą.
Kad ir kaip buvau nusiteikusi pamatyti kažką įstabaus ir didingo, tačiau vis tiek likau apstulbusi. Saulei kylant ir leidžiantis keitėsi uolų spalvos ir pasijaučiau tartum mažytis pilkos masės vienetas toje spalvų įvairovėje.
Iždinė, link kurios reikia eiti ilgu tarpekliu, iš už uolų atsiveria tik po truputį, tuomet išsprūsta aibė ištiktukų ir retorinis klausimas: „Kaip jie šitaip sugebėjo?..“
1000 laiptukų link Petros „kulminacijos“ – vienuolyno - pareikalauja labai daug jėgų, tačiau kai toks vaizdas išnyra prieš akis, netenku žado ir be žodžių spragsiu fotoaparatu.
Viršuje įrengta kavinukė, vietoj mūsų akims įprastų staliukų ir kėdžių - pritiesta gultų (kas, kad ir smėlėtų), bet ragaudama beprotiškai saldžios tradicinės arbatos ir įsitaisius juose, įsiliejau į jų pasaulį. Netoliese patogiai, tarp iškaltų vienuolyno durų, įsitaisęs vaikinukas groja arabišką muziką, vėjas neša smėlio dulkes. Tiesiog guli ir apie nieką negalvoji.
Wadi Rum dykuma – dar vienas objektas, kurį siūlyčiau aplankyti kiekvienam.
Visą laiką šalia buvo beduinas, kuris lydėjo per visą išvyką. Tokio laimingo, švytinčiomis akimis, rūpestingo žmogaus reikėtų paieškoti! Dykumą visada įsivaizdavau maždaug taip: neaprėpiamos platybės smėlio, kopos, suneštos bangelėmis, galbūt kažkur yra oazė su palmėmis ir vandeniu.
Labai greitai mano įsivaizduojamas dalykas buvo paneigtas - ten, dykumoje, violetine spalva žydi mažytės gėlytės, kažkur tolumoje matyti avys ir keli kupranugariai, o mes vis važiuojam.
Aplink didžiulės uolos ir smėlis, kurio pasikeitusios spalvos matyti ruožais: vos gelsvas ruožas, ryškiai oranžinis ruožas, raudonas, šviesiai geltonas, rudas. Panašiai kaip būna jūroje: kur negilu, vandens ruožas žydras, kur gilu - tamsiai mėlynas. Beprotiškai gražu! 5 minutes lipam į Raudonąją kopą, žemyn nubėgam per 5 sekundes. Natūraliai susiformavęs uolinis grybas, 18 m aukščio tiltas - visa tai pritrenkia.
Renkantis išvyką į dykumą, vienas svarbiausių dalykų buvo nakvynė joje. Ir tikrai žmonės nemeluoja sakydami, kad dykumoje žvaigždžių nesuskaičiuojama galybė, o jos tokios ryškios ir didelės. Spengianti tyla, mėnulio apšviestos uolų viršūnės, jų šonai atrodo lyg būtų apsnigti, ir saldus miegas.
Tai viso labo keli aplankyti objektai nuostabioje šalyje, tačiau sukėlę daugiausiai jausmų. Jei tik galėčiau sugrįžti...