Taip pat skaitykite: Unikalus suakmenėjęs miškas Arizonoje - baigiamas išgrobstyti turistų
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Jau 10 metų Čikagoje su šeima gyvenanti Ilona Dovidaitienė (40 m.) sako visai nesigailinti palikusi Lietuvą ir jau dabar svajoja senatvę praleisti Havajuose.
– Papasakokite, kaip kilo idėja, kad reikia emigruoti?
Vienas pažįstamas buvo laimėjęs žalią kortą ir juokaudami, kai jis lankėsi Lietuvoje, nutarėme irgi sužaisti. Netyčia laimėjome ir taip nutarėme pabandyti laimę.
– Koks jausmas buvo, kai sužinojote, kad turite leidimą išvykti – žaliąją kortą?
Negalėjome patikėti! Tai buvo keistas jausmas, tačiau iš karto norėjosi savęs klausti „ar mes pasiruošę viską palikti ir pradėti nuo nulio?“ Buvome jauni, todėl nebijojome jokių sunkumų. Aš buvau tokios nuomonės, kad visgi pabandyti verta, nes grįžti atgal visada spėsime. Tad nepabijojome surizikuoti ir jau 10 metų gyvename Čikagoje.
– Kodėl išvykote būtent į Čikagą?
Kaip sako Čikagoje „ten kur tave atveža pirmą kartą, ten dažniausiai ir apsistoji.“ Įsikurti mums padėjo pažįstamas draugas, kuris pats gyveno šiame mieste. Kaip bebūtų, patys nieko nepažinojome, tad ir rinktis nebuvo iš ko. Dabar jau turime pažįstamų bei draugų, kurie keliauja po JAV iš vienos valstijos į kitą. Manau, kad senatvėje norėčiau gyventi Floridoje, arba Havajuose, nes ten šilta ir gera.
– Ar buvo sunku įsitvirtinti naujoje šalyje?
Pirmasis pusmetis buvo sunkiausias. Buvo neramu dėl menkai temokamos kalbos, dėl darbo, nes dirbau išties daug. Lietuvoje, prieš išvykstant, dirbau buhaltere, tačiau Čikagoje ėmiausi valymo ir slaugos darbų. Su vyru Mariumi dirbome be laisvadienių ir guodėme save tik tuo, kad visą gyvenimą taip negyvensime, nes JAV yra galimybių šalis. Kiek vėliau Marius pradėjo dirbti statybose, kuriose tebedirba iki šiol, tačiau dabar jau turi įkūręs savo įmonę.
– O kuo užsiimate dabar?
Abu su vyru turime įkūrę savo įmones. Aš išsilaikiau licenziją ir galiu dirbti JAV Mokesčių inspekcijoje, bet nutariau atsidaryti ir savo įmonę. Šiuo metu dar dirbu Medicinos ofise buhaltere. Taip pat esu ir manau liksiu amžina studentė.
Šį rudenį baigsiu studijas DePaul‘o universitete, o ką veiksiu toliau dar neapsisprendžiau. Planuose yra ir stojimas į teisės mokyklą, tačiau kol kas tai tik planai.
Ir ką sau manote?! Ruošiausi labai ilgai, tačiau spalio 12-ąją mano svajonė išsipildė. Tai buvo ilgas, 42 kilometrų bėgimas, tačiau man pavyko! Aišku tik tai, kad kai labai ko nors nori, visada gali to pasiekti. Labai džiaugiuosi, kad visa mano šeima mane labai palaikė ir padėjo jam ruoštis.
– Ar buvo laikas, kai gailėjotės emigravę ir norėjosi apsisukti, ir grįžti atgal?
Tikrai ne. Kartais per šventes pagalvoji, kad gal būtų smagu susitikti su giminėmis, tačiau tai tik trumputė akimirka.
– Ar čikagiečiai draugiški ir šilti žmonės?
Čikagoje gyvena 8 milijonai žmonių, tad pasakyti labai sunku, bet žmonių, kaip ir visur, yra visokių. Visgi, mano nuomone, patys amerikiečiai yra labai draugiški, beveik visada šypsosi. Žinoma, Amerikoje yra viena auksinė taisyklė „tavo problema lieka tavo, nes aš ir pats turiu bėdų.“
Tiesa, mes stengiamės bendrauti ir su lietuviais, lietuvių bendruomenėje. Čia pokalbiai labai paprasti: kas kuo apsirengęs, kur ir kiek buvo išgerta, kam kaip sekasi.
– Čikaga – 3 pagal dydį miestas JAV. Teko girdėti, kad kartais jis vadinamas „cemento džiunglėmis“ arba „vėjų miestu“. Ar pritariate šiems pasakymams?
Tai tikrų tikriausias vėjų miestas! Net turime posakį „išeik laukan, o jei lyja, palauk 30 minučių ir oras bus visiškai kitoks“. Tikra tiesa, lauke gali lyti, už pusvalandžio jau šviesti saulė.
Dėl cemento džiunglių nesutinku jokiu būdu. Čikagoje labai daug parkų, golfo aikštynų, daug augalijos. Teko pabuvoti ir Niujorke, štai ten tai tikrai cemento džiunglės.
– Ar tiesa, kad artėjant Kalėdų laikotarpiui Čikaga virsta tikru Kalėdų miestu?
– Ar pasiilgstate tradicinio lietuviško maisto? Gal Čikagoje taip pat galima rasti cepelinų?
Pasakysiu tiesą, gyvendama čia jau 10 metų cepelinus gaminau gal tik 4 – 5 kartus. Pirmiausia, tai labai gaila laiko, antra, cepelinai yra labai sunkus maistas. Kai užsimanome cepelinų, važiuojame į lietuvišką kavinę ir kaip reikiant prisikemšame pilvus. Ten visko yra: ir cepelinų, ir kūgelio, ir vėdarų.
– Ar, nepaisant visų stereotipų, amerikiečiai gali pasigirti savo tradiciniais patiekalais?
Kaip visi žino, tikrų tikriausias amerikiečių patiekalas yra burgeris. Čia jų turime beprotiškai skanių, žinoma, nekalbu apie „McDonalds“ ar „Burger King“ greito maisto restoranus. Jei norite išties skanių burgerių patariu apsilankyti kavinėje pavadinimu „Portilla“, ten jie pasakiški.
– Ar pastebėjote esminių kultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir Amerikos?
Čia, Amerikoje, šeima yra šventas dalykas ir visi mūsų sekmadieniai yra leidžiami drauge. Tai diena, skirta pabuvimui kartu, pramogoms. Atsimenant mūsų sekmadienius Lietuvoje, tai būdavo tiesiog turgaus dienos.
O dabar sekmadieniais mes einame į kiną, boulingą, botanikos sodus, pasiklausyti Čikagos simfoninio orkestro, pasižvalgyti į meno muziejaus eksponatus. Tiesiog čia galimybės neribotos ir kainos atrodo juokingos. Iš tiesų, mes labai suartėjome čia kaip šeima. Tam įtakos turėjo ir tai, kad nieko aplinkui nėra ir vienas kitą turime palaikyti, paremti.
– Jūsų nuomone, keletas dalykų, kuriuos turėtų padaryti ar pamatyti kiekvienas atvykęs į Čikagą. Ar turite ką rekomenduoti?
Ko gero pats svarbiausias lankytinas objektas čia yra meno muziejus, kuris pripažintas geriausiu pasaulyje. Nepatikėsite kaip miestas rūpinasi savo gyventojais. Kiekvieną ketvirtadienį nuo 16 val. visi vietiniai miesto gyventojai gali lankytis šiame muziejuje nemokamai. Ar galite patikėti, kad Lietuvoje būtų kas nors nemokamo? Čia jaučiama, kad tavimi yra rūpinamasi.
– Ar galima sakyti, kad „žalioji korta“ pakeitė Jūsų gyvenimą iš esmės?
Visu šimtu procentų! Niekada netikėjau, kad taip laisvai kalbėsiu angliškai, kad mano vaikai kalbės šia kalba, kad turėsiu DePaul‘o universiteto išsilavinimą. Esu dėkinga likimui, kad būtent mes laimėjome žaliąją kortą.
– Ar kyla minčių grįžti gyventi į tėvynę?
Negaliu sakyti, kad niekada negrįšiu. Nežinau kaip pasisuks gyvenimas, bet čia jau turiu užsitikrinusi pensiją. Manau, kad jeigu likimas ir iškrėstų pokštą, ir reikėtų grįžti – neprapultumėme.
Bet grįžti nesinorėtų dėl klimato, dėl žmonių šaltumo, dėl gyvenimo smulkmenų bei valstybes požiūrio į žmones. Kaip bebūtų senatvėje noriu būti ten, kur mano vaikai, anūkai ir ten kur šilta.