aA
Kol sėdi patogiai namuose, Japonija atrodo labai toli, egzistuojanti tik žemėlapyje ir beveik nepasiekiama. Apie ją dažniausiai negalvojama, o prisiminus, kažkuriame smegenų kamputyje atkrapštoma informacija apie Sony, kompiuterius, geišas ir arbatos ceremoniją.
Japonija, verdantys ežerai Beppu
© R.Žalynaitės nuotr.
Jau grįžusi klausiu savo draugų ir pažįstamų, kaip įsivaizduoja Tekančios saulės šalį, jie man pasakoja apie tai, kad moterys dėvi kimono, jos tarnauja vyrams, o vyrai valdo šalį, kad japonai daug mokosi, puikiai išmano kompiuterius, valgo žalią žuvį ir yra ilgaamžiai. Tiesos ir mitų mišinys.

Prieš pora metų laimėjusi studijų stipendiją į Japoniją, nei apsidžiaugiau, nei verkiau, tik pasižiūrėjau į žemėlapį, įsitikindama, kad šalis vis dar toje pačioje vietoje. Neskaičiau, nesidomėjau, nesimokiau kalbos ir visiems pasakojau, kad noriu važiuoti be jokių išankstinių nusistatymų, noriu būti atvira viskam, ką šalis gali pasiūlyti. Gal dėl to Japonija man buvo tolima ir užtruko nemažai laiko, kol ją prisijaukinau ir įsimylėjau.

Pirmas šokas ištiko vos tik nusileidus: apsidairiau ir pasijutau lyg ką tik gimęs kūdikis: aplinkui daug vienodų nedidukų, juodaplaukių žmonių, kurie zuja, bėga, lekia ir čiulba man visiškai nesuvokiama kalba, visur pripiešta piešinukų – hieroglifų, kavinėje irgi viskas surašyta keistais pagaliukais, kainos – milžiniškos (taip atrodė iš pradžių, nes jenos skaičiuojamos šimtais ir tūkstančiais). Aš negalėjau nieko perskaityti, nieko pasakyti ir nieko suprasti, norėjosi tik verkti.

Japonija, sakuros
© R.Žalynaitės nuotr.

Pradžia buvo sunki: nemokėjau apsipirkti parduotuvėje, nes nesupratau, kas per produktai sudėti į maišelius ir, apskritai, ar jų turinys valgomas, nemokėjau užsisakyti maisto restoranuose, kuriuose meniu surašytas hieroglifais, nesiorientavau gatvėje, nes eismas vyksta kita puse, nežinojau, kaip apmokėti kelionę autobusu, net valgyti nemokėjau su pagaliukais.

Viskas vyko pamažu. Universitete kaip pirmokučiai kartu su dėstytoja kartojome: “Ka ka ka; ki ki ki, ku ku ku...“ Po poros mėnesių pradėjau skaityti ir domėtis šalies kultūra, istorija, tradicijomis, pradėjau keliauti. Pamažu pamilau parduotuvėse irashaimase (liet. sveiki atvykę) šūkaujančias pardavėjas, „kalbančius“ eskalatorius, nuolat besilankstančius, bet nelabai lanksčiai mąstančius įmonių darbuotojus. Lietuvoje girdėti mitai apie Japoniją išgaravo taip pat greitai.

Japonija – nuostabios gamtos ir kalnų šalis. Iš šiaurės į pietus nutįsusi daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, šalis žavi keliautojus ledo skulptūromis šiaurinėje Hokaido saloje ir nuolatos žaliuojančiomis palmėmis bei žydrais paplūdimiais pietinėje Okinavoje.

Patys gražiausi periodai: hanami ir momidžigari

Japonija, Kyoto sodai
© R.Žalynaitės nuotr.

Hanami – sakurų žydėjimas pagrindinėje šalies dalyje, būna dvi pirmąsias balandžio savaites, tačiau Okinavoje japoniškos vyšnaitės pražysta jau vasarį. Žydėjimas pamažu keliauja per visą šalį.

Rudenį prasideda kita gamtos kelionė, šįkart iš šiaurės į pietus ir vadinasi momidžigari – kai medžių lapai keičia spalvas. Japoniškų klevų raudomis Hokaido saloje kelionę pradeda jau rugsėjo mėnesį. Tuo laikotarpiu net uoliausi kompanijų darbuotojai prisimena, kad savaitgalį į darbą eiti nebūtina, ir vietoj ankstyvų pusryčių, grumdymosi perpildytuose rytmetiniuose traukiniuose ar kelių valandų miego ant ofiso sofutės, ramiai krauna į krepšius priešpiečių dėžutes, pakuoja gėrimus, lanksto kilimėlius ir ruošiasi su šeima ar draugais pasidžiaugti gamta.

Japonai dirba daug

Japonija, amerikietiškoji Odaiba
© R.Žalynaitės nuotr.

Net labai daug ir dar giriasi, kiek viršvalandžių išdirba. Oficialiai šalyje galima dirbti net 900 valandų viršvalandžių! Dėl ilgų darbo valandų vakarais žmonės atsipalaiduoti renkasi į barus. Karts nuo karto organizuojamas enkai (liet. išgertuvių vakarėlis), kuriame ir dalyvauti, ir prisigerti ir būtina, ir galima, ir leistina. Girtam Japonijoje daug kas atleidžiama, tačiau ne vairavimas išgėrus. Didžiulė bauda skiriama ne tik vairuotojui, tačiau ir su juo važiuojantiems keleiviams, nes jie žino, kad vairuotojas yra neblaivus.

Japonai - taisyklių tauta

Japonija, samurajus
© R.Žalynaitės nuotr.

Iš pradžių tai piktino, o vėliau pamačiau, kiek privalumų suteikia ir kaip palengvina gyvenimą taisyklių laikymasis. Pirmiausia - šalyje yra saugu. Aš, iškvietusi santechniką ar kokį kitą remontininką, galėdavau nebijodama palikti jį namuose vieną. Žinojau, kad darbas bus atliktas kokybiškai, ant stalo paliktas raštelis, kas buvo padaryta, bei sąskaita, o mano asmeniniai daiktai net nepaliesti. Antra, nėra net minties, kad kažkas bandys tave apgauti, ką nors nusukti ar kitaip sau naudą iš kito pasidaryti. Trečia, japonai – žodžio žmonės: jei ką pažadėjo, būtinai padarys.

Kartais atrodo, kad laikydamiesi taisyklių japonai perlenkia lazdą. 2005-ųjų lapkritis Japonijoje pasitaikė labai šaltas. Temperatūra naktimis nukrisdavo iki nulio. O namai nešildomi. Universitetas - irgi. Mums paskaitos vykdavo nuo dešimtos valandos ryto iki penktos po pietų. Kaip išsėdėti visą dieną, kai šaltis smelkiasi iki pat kaulų?

Visi įsisupę į paltus, apsivynioję šalikais, tailandiečiai - net kelias kepures užsidėję, pirštinėtose rankose spaudžiam pieštukus. Vaizdelis juokingas.

Goto – sensei nužvelgė mūsų klasę ir ramiu tonu pareiškė:

- Šildytuvą įjungsime nuo gruodžio pirmos dienos.
- Bet, dėstytoja, šalta tai dabar.
- Nesvarbu. Tokios taisyklės.

Japonija žmones išmoko paklusti taisyklėms. Kartais savo draugams juokdavausi, kad lietuvius reikia grupėmis profilaktiškai į Tekančios saulės šalį pusmečiui vežti.

Japonai - uždara tauta?

Japonija, Hiroshima
© R.Žalynaitės nuotr.

Manau, tai tik mitas. Žinoma, priklauso nuo kiekvieno žmogaus atskirai. Mano sutikti draugai japonai teigė, kad jie labai nori susipažinti ir susidraugauti su užsieniečiais, tiesiog šiek tiek trukdo kalbos barjeras bei savotiška baimė.

Pirmiausia apie kalbą. Man teko sutikti tiek pat puikiai angliškai kalbančių, tiek pat nė žodžio nepralemenančių, bet labai norinčių bendrauti japoniukų. Atrodo, kad kartais mes patys esame nekantrūs keistai japoniškai tarčiai ar iškraipomiems angliškiems žodžiams.

Turėjau draugę – septintos klasės mokinukę Kanon, kurios galėdavau paklausti, ką ji valgė pietums arba kiek pamokų vakar buvo. Tačiau ji buvo puiki manga – japoniškų komiksų – piešėja. Ji kalbėdavo piešiniais. Mane globojusi moteris Džiunko – san dažniau kalbėjosi su manimi nuoširdžia šypsena nei žodžiais ir kantriai mokė arbatos ceremonijos paslapčių.

Dabar apie baimes. Tai baimė, kylanti iš pagarbos ir susijusi su šalies istorija. Antrąjį Pasaulinį karą japonai pralaimėjo, o amerikiečiai laimėjo. Vadinasi, japonų supratimu, amerikiečiai yra geresni už juos, juos reikia gerbti, jais reikia sekti, iš jų reikia mokytis. Į kiekvieną baltaodį užsienietį šalyje vis dar žvelgiama su pagarbia baime.

Tekančios saulės šalies gyventojai labai paslaugūs. Jie pasistenks dėl atvykėlio padaryti visa, kas geriausia. Jeigu užsienietis nuoširdžiai domisi Japonijos kultūta ir tradicijomis, jam bus atskleisti didžiuliai lobiai.

Japonai rūpinasi savimi ir kitais

Japonija, karšto smėlio vonios
© R.Žalynaitės nuotr.

Japonas niekada nepasakys „ne“. Jau greičiau išgirsi tabun (liet. galbūt) arba jie pakreips galvą ir, nutaisę nelaimingą veido išraišką, pralemens: - Chotto... Eeee....Tabun....

Tai greičiausiai reiškia „ne“, bet griežtai atsakyti pašnekovui japonas vengia, nenorėdamas jo įžeisti.

Prie kiekvienos parduotuvės galima rasti didžiulį puodą, prikimštą skėčių. Kieno jie? Kažkieno ir tuo pačiu niekieno. Arba visų. Skėčiai čia pigūs. Žmonės, įeidami į parduotuvę, juos palieka lauke. Taip irgi rūpinamasi kitais: kad nereikėtų papildomai valyti grindų, kad nesušlapintų kilimėlių, kad nepriglaustų prie kito pirkėjo šlapio skėčio, kad, galų gale, pačiam būtų patogiau. Išėję, jeigu šviečia saulė, lietsargio ir nebeima. Jo prireiks kažkam kitam, kuris išeis iš parduotuvės tuo metu, kai pliaups lietus.

Ech...Neturiu skėčio... Ko čia apgailestauti! Rinkis bet kurį ir pirmyn. Tu palikai savo skėtį kažkur kitur, o čia tau paliko kitas.

Didžiausios laisvės pojūtis

Japonija, harajuku, jaunimas
© R.Žalynaitės nuotr.

Čia niekam neįdomu, kaip tu rengiesi, kur atostogauji ar kokios įstrižainės tavo televizorius. Studijos universitete - tai laikotarpis, kai gali elgtis ir rengtis kaip tik nori. Tik išlipę iš privalomų mokyklinių uniformų, ir, žinodami, kad tą dieną, kai taps kompanijų darbuotojais, privalės dėvėti nuobodžius, dažniausiai juodus klasikinius kostiumus, studijų metai jaunimas stengiasi kiek įmanoma save išreikšti.

Ant nutrintų, per plačių ar per trumpų džinsų žiemos vidury užtempiamas vasarinis sijonukas, ant megztinio – palaikė bliuzelė, puošta raukinukais, rožytėmis ar marginta kačiukais, šuniukais, meškučiais. Tada dar užmetamas kažkoks palaikis apdaras – lyg trečdalis megztinio, atlapota striukė ar paltukas, ilgas, žemę šluojantis, šalikas, kepurė su bumbulu ir nukleivoti batukai. Visa tai – spalvų ir stilių maišalynė.

Tikrąjį paradą galima išvysti Tokijo Shibuya (Šibuja) ar Harajuku (Haradžuku) rajonuose, kur jaunimo „mados“ pasižiūrėti traukia ir vietiniai, ir užsieniečiai. Studijų metais japonai sau leidžia laikinai virsti barbėmis, kalėdinais elniais, tarnaitėmis, prostitutėmis, rokeriais, elviais ar dar kokiais kitais trokštamais personažais.

Japonija, geiša
© R.Žalynaitės nuotr.

Japonijoje viskas susipynę: modernumas su istorija ir tradicijomis, japoniškas kuklumas ir rėkaujančios paauglės, nuolankumas, paslaugumas ir visiškas nelankstumas kai kuriose situacijose, santūrumas ir įžūlumas. Smagu stebėti tradiciniu kimono apsirengusią, pasidariusią specialią šukuoseną bei makiažą, įsispyrusią į zori (liet. japoniškas šlepetes) moterį, kažką greitakalbe beriančią į moderniausią mobilųjį telefoną ir mažais žingsniukais skubančią link naujausio modelio Hondos ar Toyotos.

Smagu klajoti po Odaibos rajoną Tokijuje, kur puikuojasi amerikietiškoji Laisvės statula, per upę šauna Rainbow bridge (liet. Vaivorykštės tiltas), stiebiasi Manheteno dvyniai, o po kelių minučių greituoju Tokijo metro išlipti japoniškame sodelyje, grožėtis senoviškomis šventyklomis, džiaugtis tyla.

Atrodo, kad tik Japonijoje įmanoma taip viską sumaišyti, viską įsileisti ir viskas kažkaip savotiškai pritampa.

Pora metų Tekančios saulės šalyje išmokė mane paklusti taisyklėms be murmėjimo, atlaidžiai žiūrėti į keistenybes ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Išmokė būti, o ne bėgti. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir pernai japonai rinko metų hieroglifą. 2006 – uosius ženklina inochi (liet. gyvenimas). Man tai buvimo čia ir dabar ženklas.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Japonija – mitai ir realybė
Japonija, žydėjimas Kyote
Japonija, tūkstančių gervelių girliandos
Japonija, šventė
Japonija, geišos
Japonija, plaukiantys Itsukushima šventyklos vartai
Japonija, Maiko koopori (klumpės)
Japonija, Maiko
Japonija, klevų raudonis, Miyajimos sala
Japonija, Kiyomizu šventykla
Japonija, Yokohama
Japonija, jaunosios japoniukės
Japonija, jaunimas

„Ryanair“ skraidins iš Vilniaus į Lvovą (4)

Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ nuo kitos vasaros skraidins keleivius iš Vilniaus...

Reikšmingas pokytis nelaikantiems savęs nei vyrais, nei moterimis – oro linijų bendrovės naikina kreipinį „ponios ir ponai“ (74)

Oro linijų bendrovė „Air Canda“ panaikins kreipinį „ponios ir ponai“ iš savo pranešimų...

Latvijos oro linijų bendrovė stiprina susisiekimą su Vilniaus oro uostu (5)

Latvijos oro linijų bendrovė „airBaltic“ nuo 2020 m. vasaros sezono padidins skrydžių iš...

Daugiau nei pusę amžiaus skaičiuojantis garlaivis gabeno paštą ir kalinius: dabar vykdo pramoginę ir mokslinę misiją (2)

Daugiau nei prieš pusę amžiaus pastatytas ekspedicijų garlaiv is „ Nordstjernen “, kuriuo...

Prabangus viešbutis Vilniuje siūlo pasaulyje populiarėjantį poilsį: už porą dienų teks pakloti visą vidutinį darbo užmokestį (174)

Turizmo specialistai neabejoja – ateityje visas pasaulio turizmas bus sveikatinimosi turizmas, nes...

Top naujienos

Balsavimas dėl Seimo vadovo Pranckiečio atstatydinimo žlugo nuolat pildoma (324)

Seimas antradienio vakarą per neeilinį posėdį balsavo dėl galimybės Viktorui Pranckiečiui...

Venckienės laukiantis „Drąsos kelias“ ruošiasi Seimo rinkimams: parduoda turtą, kad turėtų tam lėšų (126)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Aukščiausiajam Teismui atmetus Neringos Venckienės advokatų...

Gabrielius Landsbergis – apie Pranckiečio procesą: tai labai keistas precedentas (27)

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis...

Gyvai / Europos taurės dvikova Vilniuje: „Rytas“ – „Partizan“ (24)

Vilniaus „Ryto“ (1-1) krepšininkai antradienį namie trečio rato dvikovą žaidžia su Belgrado...

Karbauskis nesijaučia pralaimėtoju: šiandien keli dalykai tapo aiškūs (106)

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis antradienio situacijos,...

Šunų trenerė paaiškino, kas yra geras šuns šeimininkas: kai kuriems apie šunis geriau nė nesvajoti

Šuo žmogui yra tik gyvenimo dalis, o žmogus šuniui – visas gyvenimas. Dažnas, girdėjęs šį...

Austėja Landsbergienė ir Ilja Laursas pasidalijo taisyklėmis, kaip kasdien rasti laiko tobulėjimui (3)

Sėkmingi Lietuvos ar net pasaulio lyderiai pasakytų: jokios paslapties čia nėra – tik daug...

Gamtos grožybės pralenkusios visus lūkesčius – Gruzijos kalnai, vynuogynai ir chinkaliai

Mūsų tautietis, tarpukario farmacininkas, muziejininkas ir rašytojas Antanas Vienuolis, po savo...

Tautvydas Marčiulaitis. Norėjot nemokamos gerovės? Nebūna (15)

Nuo pat gerovės valstybės diskusijos pradžių buvo itin smalsu, kas bus, kai pradėsim kurti tą...