Nedidelių Žemės krustelėjimų jau anksčiau pajusti teko ne kartą. Kai prieš keletą metų sėdint Vilniaus Britų centro bibliotekoje kažkas stipriai dunkstelėjo ir lyg trinktelėjo per sėdynę, visi skaitytojai nusijuokė: „Negi čia žemė dreba?“ Priėmėme tai kaip pokštą, bet vakaro žinios patvirtino: taip, drebėjo žemė. Kartais toks pats jausmas kildavo vaikštinėjant po Tokijų – po didžiojo kovo mėnesio žemės drebėjimo požeminiai smūgiai buvo lyg kasdieninė duona.
Užsifiksuodavau tikslų vos juntamo smūgio laiką ir vėliau suvestinėse pasitikrindavau. Dažniausiai tai ir būdavo požeminis smūgis, o ne pravažiuojančio tiltu traukinio ar statybos mechanizmų dundesys.
Kai jau daugiau kaip mėnuo buvo praėjęs nuo devynių balų žemės drebėjimo ir aprimo sproginėjimai pažeistoje Fukušimos elektrinėje, išsiruošiau aplankyti Nikko. Įspūdingas šventyklų kompleksas, įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, daug amžių žavėjo ir stebino lankytojus. Turistiniai bukletai vien balsu tvirtino, kad neaplankyti Nikko neįmanoma – tai viena įspūdingiausių šalies vietų. Tiesa, dabar turistams skirta informacija buvo visiškai priešinga – vykti į šiaurę nuo Tokijo kategoriškai nepatartina, nes nesaugu – Fukušima vis dar buvo nekontroliuojama ir nenuspėjama.
Apie neseniai įvykusią nelaimę nuolat primindavo ir aukų rinkėjai – grupės uniformuotų įvairių organizacijų atstovų gatvėse, aikštėse, stotyse skardžiais balsais choru skandavo prašymus prisidėti prie šalies nelaimės padarinių likvidavimo. Lyg sužeistos gervės klyksmas skardėjo maldaujantys mokinukių balsai, joms atitardavo sodrūs vyrų bosai.
Kai ankstų rytą geležinkelio stotyje į Utsunomyios traukinį keleivių prisigrūdo tiek, kad net kvėpuoti buvo sunku, pagalvojau, kad visi traukia ten pat, kur ir aš – į Nikko. Būtent taip tvirtindavo turistiniai žinynai, patariantys keliauti iš vakaro, nes minios suvažiavusių keliautojų užgožia šventyklas ir trukdo jomis grožėtis. Bet po valandos skriejimo greitaeigiu Šinkansenu Utsunomyioje visi keleiviai išskirstė, ir, kai persėdau į Nikko link važiuojantį vietinės reikšmės traukinį, jame sėdėjo vos keletas į mokyklą važiuojančių mokinukų, kurie pakeliui išlipo.
Nikko pasiekiau visai viena. Išėjusi iš stoties į gatvę, irgi nepamačiau nė gyvos dvasios. Nesimatė nė į šventyklų kompleksą vežiojančio autobuso. Patraukiau pėsčiomis. Miestelis buvo toks tuščias, kad priminė fantastinį filmą. Niekur nė vieno žmogaus.
Atvirose parduotuvių erdvėse nesimatė ne tik pirkėjų, bet ir pardavėjų. Lygiai taip pat tuščios buvo įvairios įstaigos, žiojėjo tuščios kavinukės, nebuvo net pakelės suvenyrų pardavėjų.
Nikko šventyklos pasitiko beveik spengiančia tyla. Ji buvo kažkokia labai keista – nors supo vešlus miškas, nesigirdėjo jokio paukštelio balso, atrodė, kad sustingo net šimtamečiai galingi medžiai.
Tik kažkur toli skambėjo šventiko mušamas būgnas ir į bespalvį dangų kilo magiški maldos garsai.
Priartėjo japonų šeima. Angliškai kalbantis vyras pasišovė pabūti mano gidu. Japonų svetingumą ir paslaugumą jutau visur ir visada – jiems pamatyti europietišką veidą nelaimių krečiamoje Japonijoje tuo metu buvo gana retas ir stebinantis dalykas.
Staiga kažkas lyg milžinišku kūju trenkė iš po žemės. Didžiulė šimtmečių negandas pergyvenusi šventykla krūptelėjo visu savo tamsaus medžio kūnu.
- Oho! – išsprūdo šalia stovinčiai japonei. Na, jeigu jau visko mačiusiai japonei atrodo, kad smūgis „oho“, tai jis, turbūt, ir yra „oho“ . Nespėjau nė gerai apsidairyti, kai prasidėjo... Žemė pradėjo slidinėti po kojomis. Kairėn-dešinėn, kairėn-dešinėn… Laukiau, kad ji prasivers ir mane praris, ir niekas niekada nesužinos, kur ir kaip tai įvyko. Nenorėdama klausytis visai teisėtų priekaištų ir pamokslavimų dėl planuojamos išvykos, niekam nebuvau pasakiusi, kad važiuoju į Nikko ar bent jau į šiaurę nuo Tokijo.
Įspūdis toks, lyg žemė būtų drebėjusi visą amžinybę. Aplink įsisiūbavo neapglėbiami medžių kamienai. Šventykla drebėjo ir skambėjo tūkstančiais varpelių. Atrodė, kad net ant jos sienų spalvingi iš medžio išdrožti paukščiai ir fantastiniai gyvūnai pradėjo raitytis, rangytis, plakti sparnais... Iš dangaus pradėjo kažkas kristi – lyg šiukšlės, lyg kažkokios atplaišos. Tik vėliau supratau, kad tai buvo išdraskyti paukščių lizdai.
Viskas nurimo taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Spengianti tyla sprogo – miškas nuskardėjo tūkstančiais paukščių balsų. Jie ne čiulbėjo ir ne giedojo – jie skausmingai klykė. Paukščiai ieškojo ir neberado savo lizdų...
Pradėjo kristi stambūs lietaus lašai. Na, tik to dar ir betrūko! Juk visai šalia, beveik ranka pasiekiama, šnopuoja radiaciją skleidžianti Fukušimos elektrinė. Iš kurios pusės pučia vėjas? Susipynusios medžių šakos paslapties neišdavė. Įlindau į šventyklą ir pralaukiau, kol lietus baigsis.
Už poros valandų patraukiau stoties link. Pakeliui miestelyje eismą buvo sustabdžiusi policija. Dešimtys gaisrinių mašinų gesino kilusius gaisrus. Ekskavatoriai baigė tvarkyti ką tik sugriuvusių pastatų likučius. Dar keletas valandų, ir vėl bus švaru ir ramu, nė žymės apie praūžusią stichiją.
Veltui vėliau ieškojau platesnės informacijos spaudoje ar TV laidose apie šį drebėjimą, gaisrus ir sugriovimus. Japonai tylėjo. Pasaulio seismologai užfiksavo, kad tuo metu įvykusio 5,9 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimo epicentras buvo visai netoli Nikko.
Vietinis traukinukas Utsunomyios stotį pasiekė be sutrikimų. Tik greitojo Šinkanseno teko laukti tuščioje stotyje net keletą valandų – buvo tikrinama, ar nepažeistos geležinkelio sistemos.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
