aA
Neseniai iš pirmojo oro balionų renginio Irane grįžę Lietuvos ir kelių kitų šalių oreiviai vienintelį savo skrydį prisimins ilgam. Turėję į krepšį pasiimti po kareivį, pilotai daugiausiai suko galvą ne kaip suteikti žmonėms gražų reginį, pasiekti geresnį rezultatą ar įamžinti apačioje matomus vaizdus. Kaip skristi ten, kur rodo uniformuotas keleivis, o ne kur vėjas neša, kaip saugotis nuo nepageidautinos jo pagalbos (kartais tiesiog trankant per ranką ar net įkandant), kaip išvengti „kieto nusileidimo“ ten, kur užsimanė angliškai nekalbantis iranietis, ar, priešingai, leistis su vėjeliu – tokias dilemas buvo priversti spręsti svečiai. Vienas pilotas nusileido tiesiog ant namo stogo, jo kolegei pakilti į orą sutrukdė alaus reklama ant kupolo. Būtent tai, anot jos, ir išgelbėjo nuo neprognozuojamo skrydžio.
Skrydis oro balionu Irane. J.Turaitės nuotr.

Gegužę Širazo mieste vykusioje fiestoje iš viso dalyvavo 14 oro balionų iš Lietuvos, Lenkijos, Austrijos ir Šveicarijos. Mūsų šaliai atstovavo Oreivystės centro pilotai Aurimas Vengrys, Romualdas Bakanauskas, Jolanta Tūraitė ir vienas labiausiai tituluotų jaunųjų mūsų šalies pilotų marijampolietis Rokas Kostiuškevičius su savo komanda.

Į pabaigą nemokamas maistas išseko

Istorinę fiestą organizavo lenkai Marekas Michalecas ir Elzbieta Nowicka. Renginiui ruoštasi daugiau nei 2 metus, jis buvo dukart atšauktas, bet galiausiai staigiai nuspręsta važiuoti. Lietuvių pilotai savo sprendimą turėjo priimti per pusvalandį, o išvažiuoti iš Vilniaus – per 16 valandų. Kol jie suko galvas, Širaze vyko „Šilko kelio” ir Irano merų forumai, o svečiams atvykus, Irano sostinėje Teherane ir kituose miestuose jau puikavosi oro balionų fiestos reklama (renginys oficialiai jau buvo prasidėjęs).

Iraną lietuviai pasiekė per 48 valandas: pirmą naktį mašinomis keliavo iki Krokuvos, antrą naktį skrido lėktuvais. Prieš pasiekdami galutinį kelionės tikslą jie kurį laiką praleido sostinėje, o ir vėliau, jau įsikūrę Širaze, turėjo laiko dairytis po apylinkes, aplankyti istorines įžymybes, mat atskirai keliavusių balionų teko laukti savaitę.

Širaze atvykėlius pasitiko kaip aukšto lygio svečius: prie lėktuvo laukė savivaldybės ir Kultūros ministerijos atstovai, nusivedė į labai svarbių asmenų priėmimo salę, kur skambėjo dainos ir kalbos, kiekvienas gavo po rožę. A. Vengrio teigimu, jungtinė organizatorių komanda – lenkai ir Širazo savivaldybės atstovai puikiai padirbėjo: surinko balionus, visus nugabeno į Iraną, apgyvendino prabangiame viešbutyje, maitino 2 kartus per dieną, kasdien organizuodavo ekskursijas.


„Kai važiavome į priekį, buvo didelis palaikymas, – DELFI pasakojo pilotas. – Irano vizas gavome per 15 min., nors kai kurie žmonės laukia po kelias dienas. Pavežiojo po Teheraną, buvo suorganizuotas lėktuvas į Širazą. Bet į pabaigą pradėjome jausti, kad, kaip sakė mūsų kolegos po renginio Baltarusijoje: „Končilas' bezplatnaja eda“ (rus. „Baigėsi nemokamas maistas“). Kažkas panašaus buvo ir Irane. Žiūrime, kad paskutines dvi dienas ir valgyti nebeduoda, ar duos, ar neduos, niekas nežino. Dujų gal bus, gal nebus. Pasai palikti viešbutyje, bet viešbutis neatiduoda, nes organizatoriai dar nesumokėjo. Pradėjo eiti nelabai malonios žinios. Norėtųsi ir namo važiuoti, bet pasų neturime, valgyti negauname... Į Teheraną mus turėjo parskraidinti lėktuvu, tačiau planai pasikeitė – lėktuvo nebus, bus autobusas. Nors iš principo, kaip pirmam kartui, viskas buvo suorganizuota neblogai, esu dėkingas organizatoriams, kurie nuoširdžiai dirbo, kad renginys įvyktų.“

Pasak A. Vengrio, tai buvo brangiausias skrydis, kuriame jam teko dalyvauti. Organizatoriai užsiminė, esą visas renginys – balionų ir žmonių atgabenimas, apgyvendinimas ir kita – kainavo apie 200 tūkst. dolerių.

Balionai atkeliavo tik po savaitės, dar porą dienų užtruko muitinės procedūros ir dujų pildymas, taigi laiko liko tik naktiniam paradui ir vienam rytiniam skrydžiui. Naktinis paradas praejo sklandžiai: pilotai futbolo stadione pakėlė visus 14 balionų. Tiesa, žiūrovų buvo ne itin daug – gal kokie 200 (daugiausiai savivaldybės atstovai su šeimomis ir, kaip vėliau svečiai suprato, saugumo tarnybų atstovai). Organizatoriai esą buvo tiek išsekę, kad nebesivargino paskelbti informacijos apie šį renginį.

Kareivis turėjo parodyti, kur ir kaip skristi

„Buvo labai gaila, kad balionai atvyko tik devintą dieną, – pasakojo A. Vengrys. – Vienas mažas atskrido su mumis lėktuvu. Siūlėme organizatoriams pakelti tą balioną, kad žmonės pamatytų, nufotografuoti. Organizatoriai pareiškė: ne – arba visi, arba nė vieno, nes labai sudėtinga viską suorganizuoti. Nesupratome, kaip gali būti sudėtinga pakelti virš miesto vieną balioną, bet po to istorinio skrydžio supratome, ką tai reiškia. Tiek kareivių ir policininkų suvežti į miestą, sustatyti ant kiekvieno kalno, kiekvienos sankryžos, kiekvienam duoti po automatą – išties dėl vieno baliono neapsimoka.“

Po naktinio parado balionai liko stadione – tai buvo patogu, nes nereikėjo tąsyti įrangos, liko tik pripūsti kupolus ir skristi, o teritorija saugoma. „Tik gaila, kad mūsų mašinos, kurios atvežė balionus, dingo kaip į vandenį. O mes mašinoje buvome palikę Lietuvos vėliavą, prisirišimo virves. Ne bėda, iš ryto atvažiavo kitos mašinos. Koks skirtumas, kokia mašina, kad tik važiuotų… Tiesa, vairuotojai kalbėjo tik persiškai, žemėlapių neturėjome, o radijo stočių daug kas nesivežė. Entuziastingai susikrovėme balionus į atvirus pikapus ir nedidele kolona pajudėjome į kitą stadioną. Vėjas buvo ramus, vos 2-5 km/h, tad laukė puikus skrydis.“


Dar po naktinio parado pilotai sužinojo, kad ryte kiekviename balione skris po saugumo atstovą („Mus tai nebuvo naujiena, jau buvome patyrę Rusijoje“) ir nebus galima fotografuoti. KItos taisyklės: oro uostas – draudžiama zona, skristi iki 300 m aukštyje, jokiu būdu neskristi per kalnus (aplink Širazą stūkso kalnai, aptverti ir saugomi karių su ginklais), o jei kam reikės įskristi į oro uosto teritoriją, susisiekti su dispečeriu.

Į Iraną dauguma pilotų atsigabeno fiestoms, o ne sportui skirtus oro balionus – jie yra didesni, mažiau manevringi. Tačiau jau per pirmą susirinkimą oreiviai gavo taisykles, panašias į Tarptautinės aeronautikos federacijos, su užduotimis – lyg čempionatuose. Tiesa, vėliau organizatoriai pranešė, kad vyks tik varžybinio pobūdžio fiesta. Buvo paimtos ruletės atstumui iki taikinio matuoti, tik, kaip juokavo A. Vengrys, nežinia iki kur būtų matavę – ar iki pakilimo vietos, ar iki stadiono, kur reikėjo nuskristi.

„Džiugu buvo matyti, kaip organizatoriai iraniečiai pasirūpino mūsų saugumu: gatvėse buvo daug policijos, o ir kariškių, ginkluotų automatais, atsirado (turbūt buvome labai svarbūs, nes iki tol nei policijos, nei kariškių neteko tiek daug matyti…). Stadione taip pat pasitiko būrys policininkų ir kareivių. Pradėjome pūsti balionus, o kai pripūtėme, prie kiekvieno baliono prisistatė po kareivį ir pareiškė, kad skris su mumis. Na, lyg ir žadėjo, kad bus po saugumietį, tai koks skirtumas, ką skraidinti – saugumietį ar kareivį. Bėda tik, kad organizatoriai atvedė dar pulką rėmėjų ir pareiškė, kad reikia paskraidinti. Dar iki skrydžio paskaičiavome, kad savo balionu galime paimti tik 150-200 kg „gyvo“ svorio, įskaitant pilotą, o Rokas balionu gali skristi tik vienas. Bet jei reikia, tai reikia.

Kareivis, kaip priklauso, kalba tik persiškai. Atlikome instruktažą. Supraskite teisingai – ne aš padariau instruktažą, o man padarė: skrisime i kitą stadioną, o kareivis man parodys, kuria kryptimi reikia skristi, kada pakilti, pažemėti ir nusileisti (gerai, kad komandoje turejome vietinį vaikiną, kuris man viską išvertė). Sakau: viskas gerai, tik va balionas skrenda ten, kur pučia vėjas, tad nelabai pavairuosiu. O dėl nusileidimo – kadangi esu atsakingas už visus, esančius krepšyje, net ir kareivius, nesileisiu, jei matysiu, kad tai nesaugu. Kareivis šaltu veidu atsako, kad yra drąsus ir nebijo jokių iššūkių (šmaikštuolis, pamaniau…) Na, galvoju, tada paprasta: turiu gyvą navigatorių su aviacine stotimi (žemėlapio vis tiek neturiu), kuris parodys, kur skristi, tai bus lengviau – beliks tik pilotuoti…“

Draudė skristi su navigacine sistema

„Startavome sėkmingai priešais gražų kalną, kurio viršūnėje – mečetė ar šiaip šventa vieta. Vietos žmonės virtinėmis lipa į kalną, mojuoja, įkalnėje stovi automatais ginkluoti kariai (ir vėl rūpinasi mūsų saugumu), mes skrendame, visiems mojuojame – gražu… Iki kalno lekiame 16 km/h greičiu, pasiekę kalno viršūnę sustojame (0 km/h) ir stovime. Netrukus gaunu pirmą komandą iš kareivio: reikia skristi, o ne stovėti. Sakau: gerai, tik vėjo nėra. Jis man: „OK, OK“ ir rodo, kad turime skristi, o jei neskrisiu, turėsiu tūpti. Būtų truputį gaila tūpti po 5 minučių, tad reikia skristi. Šiaip ne taip radau kažkokį vėją, pajudėjome iš vietos.

Netrukus gaunu antrą komandą – reikia skristi dešiniau. Sakau: gerai, bet vėjas ne į tą pusę pučia. Jis man: „OK, OK“ ir atkakliai rodo dešiniau arba tūpti. OK, sakau, skrisime dešiniau. Pavyko pagauti dešinėn pučiantį vėją, vėl viskas gerai… Netrukus naujas nurodymas – skristi kairiau išilgai kalno. Ir vėl ta pati istorija: sakau, kad priklausau nuo vėjo, o jis man: kairiau arba tūpti…


Ilgainiui pradėjome suprasti vienas kitą: sakau, kad balionas visiškai priklauso nuo vėjo, man atsako „OK, OK“ ir atkakliai reikalauja laikytis jo nubrėžtos krypties arba bus blogai, aš į tai atsakau tuo pačiu „OK, OK“ ir skrendu, kaip pavyksta… Taip išsilaikėme ore net 40 minučių. Tiesa, po kokių 20 minučių kareivis pareikalavo, kad išjungciau savo GPS (jo naudoti skrydžio metu negalima, vėliau sužinojau, kad iš kai kurių pilotų buvo paimti GPS, racijos ir telefonai). OK, nėra problemų, galiu skristi ir be GPS… Tuo metu Rokas kabo virš kalno keteros ir klausia, kokį vėją pagavau. Išsitraukiu GPS, atsakau. Žiūri kareivis į mane kaip Leninas į buržuaziją… Sakau: čia for safety reasons (angl. „dėl saugumo“). Jis man: „OK, OK, bet GPS naudoti negalima“. Jau nekalbant apie fotografavimą. Turėjau pagundą išsitraukti fotoaparatą, bet kareivio veidas neatrodė labai draugiškas, tad nutariau papildomų nuotykių neieškoti…
 
Netrukus kareivis pareiškė, kad vienas balionas skrenda per aukštai ir turi tūpti. Sakau: „OK, OK“. Kitas balionas skrenda ne į tą pusę. Aš: „OK, OK“. Man kareivis aktyviai rankų mostais rodo kryptį, kurlink reikia skristi. O ir aukštį pareguliuoja, kad namą perskrisčiau, ir kad per aukštai nepakilčiau…

Man intuicija pakuždėjo, kad reikia leistis, nes kareivio pageidavimai ir mano galimybės gali nebesutapti. Alacho padedamas priskridau išdžiūvusią upę, kur manęs laukė ištikima komanda Romas, Jolanta ir vietos vaikinas Ehsanas. Numečiau virvę, komanda mane pagavo, buvo sustabdytas eismas gatvėje, balionas nusileido gražioje ir lengvai privažiuojamoje vietoje. Tik kol leidomės, kareivis vis klausinėjo, kodėl mes leidžiamės. Sakau: „OK, OK, nebėra dujų“. Viso skrydžio metu slėgis balionuose buvo tik po 4 atmosferas, kartais ir mažiau (paprastai būna po 6 – DELFI), o dujos pagal kvapą – tikrai ne propano butano)“.

Gal po minutės prisistatė 3 motociklai su gaisrininkais, 1 motociklas su mediku ir dar greitosios medicinos pagalbos mašina, neskaitant 6-7 savivarčių, kuriems užtvėrėme kelią (puiku, galvoju, bus kas balioną supakuoja). Kareivis net nusišypsojo, pasakė „ačiū“ ir dar sykį paklausė, kodėl nusileidome, juk mūsų tikslas – stadionas – dar toli, o mes taip gerai skridome (kiti, mat, nenaudėliai skrido arba per aukštai, arba ne į tą pusę). Tai jau tikrai, atsakau…

Beje, viso skrydžio metu kareivio racija nebuvo nutilusi: kareiviškai balsais ėjo ataskaitos viena po kitos apie balionų poziciją, pilotu veiksmus, kažkokio generolo įsakymai ir atitinkami kareivių veiksmai…“

Išgelbėjo alaus reklama ant baliono

Nusileidęs A. Vengrys per raciją išgirdo kolegos lietuvio prašymą skubiai skambinti organizatoriams, nes jo kareivis „išprotėjo ir reikalauja leistis į mišką ar krūmus“. Patarė sakyti „OK, OK“ ir skristi toliau”. Rokas ėmė šaukti, kad kareivis įsikibo į vožtuvo, kuris dengia angą kupolo viršyje, virvę ir laiko ją. A. Vengrys susuko iraniečiams, bet šie neatsiliepė, tada ne itin švelniai pasiteiravo savo kareivio, kas čia dedasi. Šis buvo „ramus kaip uola, jokio atsako“, todėl įspėjo R. Kostiuškevičių, kad niekuo nebegali padėti. Galiausiai jis sėkmingai nusileido parke tarp krūmų. Akimirksniu prisistatė gaisrininkų ir medikų komanda, nukirpta vartų spyna ir pilotas „sėkmingai evakuotas“. Kareivis padėkojo už gražų skrydį, o pats R. Kostiuškevičius vėliau esą pasidžiaugė, kad šis savo pistoletą parodė tik nusileidus.

Kitiems renginio dalyviams, pasak A. Vengrio, pasisekė ne taip gerai. Pavyzdžiui, lenkė Beata Choma prieš pat skrydį išgirdo, kad nekils, mat jos balioną puošė alaus reklama. „Pasirodo, saugumiečiai nesnaudė – per naktinį paradą nufotografavo visus balionus ir išsiaiškino, ką reiškia jų logotipai! Alų vartoti ir reklamuoti Irane nevalia... Vėliau Beata sakė, kad alus ją išgelbėjo“, – prisiminė pašnekovas.

Dar vienas lenkas, jau prisipūtęs balioną, nusprendė nebeskristi, nes visą naktį pildė dujų balionus: 1,5 valandos laukė, kol kas nors atrakins vartus, valandą pildė, po to laukė, kol bus užrakinti vartai. Kareiviai buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę.

Ivanas Trifonovas iš Austrijos, kuris vienintelis pasaulyje skraidė balionu 5 žemynuose ir Šiaurės bei Pietų ašigaliuose, turėjo likti ant žemės, nes negalėjo paimti kareivio. Mat jis atsivežė cloud hopper'į – vienvietį balioną be krepšio). Pilotui tai nepasirodė didelė problema – jis pasisiūlė paimti smulkaus sudėjimo kareivį ir prisikabinti. Deja, I. Trifonovas nenumatė, jog vidury skrydžio kareivis pradės reikalauti, kad jis leistųsi, o kai nepakluso, pradėjo išjunginėti specialų degiklį. Pilotui teko gintis daužant kareiviui per ranką ir galų gale nusileisti brūzgynuose…

Šveicaras Peteris Blaseris, kuris yra skraidęs Kinijoje, Indijoje, Birmoje ir panašiose egzotiškose šalyse, o kelias dienas Širaze vaikščiojo lyg žemę pardavęs, nes niekaip negalėjo sulaukti skrydžio, jį baigė ant keturaukščio namo stogo. Prieš tai jo kareivis spėjo tris kartus patempti virvę ir atidaryti vožtuvą. Trečią kartą tempiant virvę, pilotas jam įkando į ranką, nes kitos priemonės nepadėjo. Kadangi ir P. Blaseri lydėjo gaisrininkų bei medikų komanda, pilotas su balionu buvo greitai nukelti nuo stogo. Daug filmukų apie skrydžius sukūręs P. Blaseris, vėliau paklaustas, ar įamžins ir patirtį Irane ir ar grįš į šią šalį skraidyti, esą ilgai krapštę galvą. O atsisveikinimo metu jis atsisakė priimti suvenyra iš mero. Sako: daug gyvenime mačiau, bet tokio skrydžio dar neturėjau…

Nusprendė parodyti, kas yra „tikras“ nusileidimas

Kur kas prasčiau baigėsi dviem lenkams. Su vienu iš jų skridęs kareivis, patraukęs virvę, atidarė ne paprastą vožtuvą, o vadinamąjį smart – greito oro išleidimo sistemos. Pirmą kartą pilotui pavyko vožtuvą uždaryti, antrą kartą jis įkrito į kupolą, o balionas tvojosi į žemę taip, kad nulaužė tris medžius, lenkas susibraižė šoną, o kareivis išsirideno iš krepšio. Pilotas galvojo skristi toliau, bet prisiminė apsaugą su automatais, tad nusprendė nerizikuoti. Kitas lenkas po intensyvių kareivio raginimų leistis, norėdamas parodyti, kas tai yra, įsibėgėjo iki 3-4 m/s greičio ir kalė į žemę. Vėliau jis esą sarkastiškai apgailestavo, kad pasitaikė krūmas, kuris sušvelnino smūgį. Trečias lenkas išskraidino ne tą kareivį – ant žemės liko svarbesnis, tad teko leistis ir apkeisti keleivius.

Vėliau paaiškėjo, kad savivaldybės atstovai ir kiti organizatoriai iraniečiai apie šią kareivių invaziją nieko nežinojo. Jiems beliko tik atsiprašyti ir gūžčioti pečiais. Pasirodė, kad organizatoriai viską suderino su maždaug 20 skirtingų institucijų, bet, kaip juokavo A. Vengrys, pamiršo 21-ą.

Po skrydžio oreiviai juokavo, kad reikėtų atsivežti tokį kareivį į Lietuvą ir įdarbinti jį skrydžių egzaminuotoju, o skrydžio vykdymo vadovą papildyti instrukcijomis, kaip elgtis prasidėjus diversijai iš vidaus.

„Apibendrinę visų Irane skraidžiusių pilotų patirtį, galime sureitinguoti priemones, kurios gali būti naudojamos, kai krepšyje yra Irano kareivis: 6 vieta – garsus keikimasis lenkų, anglų ar vokiečių kalbomis (praktiškai nepadeda), 5 vieta – daužymas kareiviui per ranką (naudojo I. Trifonovas – praktiškai nepadeda), 4 vieta – įkandimas į ranka (trumpam padeda), 3 vieta – kietas nusileidimas (kuriam laikui padeda), 2 vieta – kareivio smaugimas/smaugimo imitacija (to ėmėsi vienas pilotas iš Lenkijos – sako, padeda), 1 vieta – elektrošokas (dar neišbandėme, bet, bendra nuomone, turėtų padėti)“, – juokdamasis vardino A. Vengrys.


Kalbėdamas su DELFI jis tikino nejautęs baimės, nes niekas negalvojo, kad kareiviai gali bandyti perimti baliono valdymą: „Esu skraidęs Rusijoje, nusileidęs prie karinio aerodromo Kaliningrado srityje, buvo ir automatus į mane atsukę, ir pasiūlę pasilikti porai savaičių. Bet viskas vyko civilizuotai. Kur beskraidytum, svarbiausia yra bendravimas. Išsiaiškini pozicijas, patikrina fotoaparatus, ištrina nuotraukas, jei kažkas ne taip, bet viską padarai ant žemės, kai turi pagrindą po kojomis. Irane santykius reikėjo aiškintis ore, kas oreiviams nepriimtina.“

Paklaustas, ar istorinį renginį ėmęsi organizuoti iraniečiai apskritai supranta, kas yra balionai, A. Vengrys gūžtelėjo pečiais – esą jie tikriausiai per daug nesigilino. Svarbiausia buvo atvežti, apgyvendinti ir pamaitinti dalyvius, o ne tai, ko reikia, kad balionai skristų. O kareiviai turbūt nė nenorėjo gilintis. Aš gal 12 kartų bandžiau aiškinti angliškai, lietuviškai ir kitomis kalbomis, kurias žinau, kad esame priklausomi nuo vėjo ir skrendame ten, kur pučia vėjas. Net po to mano kareivis sakė: „Viskas gerai, aš tau parodysiu, kur reikia skristi“, ir šaltu veidu rodydavo, kad reikia dešiniau, kairiau, aukščiau, žemiau, o tu vairuok.

Beje, skrydis buvo neįprastas ir dėl oro sąlygų. Per 10 dienų pilotai pastebėjo, kad rytais oras Širaze idealus: saulėta, gražu, ramus vėjas, puikus matomumas, todėl buvo galima kilti kiekvieną dieną. Vidurdienį vėjas pradeda stiprėti, o vakare medžiai net linksta. Bet tai įprasta Pietų šalyse – net Ispanijoje, Italijoje, Egipte ar Turkijoje vasaromis balionai skraido tik rytais. Širaze naktimis ir rytais būdavo apie 20 laipsnių šilumos, o dieną ir vakare pasiekdavo 36–40 laipsnių. Šis miestas įsikūręs 1,5 km aukštyje. Pilotai paskaičiavo, kad tokiomis sąlygomis gali pakilti tik patys, bet kitų žmonių. A. Vengrio balionas buvo kiek didesnis, Lietuvoje juo galima skristi keturiese. Irane pilotas galėjo paimti vieną, daugiausiai du nedidelius keleivius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Gintaras Kudaba: telefonu fiksuoju tik viešbučio pavadinimą, kad nepamesčiau kelio

Pirmiau nei televizija į televizijos režisieriaus Gintaro Kudabos gyvenimą atėjo fotografija....

JAV priklausančioje saloje populiarėja gimdymo turizmas: saloje gimdo daugiau atvykėlių nei vietinių moterų (3)

25 m. Japonijos pilietė Midori Nishida registravosi skrydžiui į Saipaną – JAV...

„Wizz Air“ skraidins iš Vilniaus į Sankt Peterburgą (42)

„Wizz Air“ šiandien paskelbė, kad pradės vykdyti 4 naujus skrydžius.

Vilniečių šeima skaudžiai pamokė „Ryanair“, tačiau tokios patirties net priešui nelinkėtų (124)

Didžiausia pigių skrydžių oro bendrovė „ Ryanair “ gavo skaudžią pamoką – teismas...

Kaip užsienio žiniasklaida pristato Lietuvą keliautojams?

2019 m. apie Lietuvą kaip kelionių kryptį rašė milijonines auditorijas turintys leidiniai TIME,...

Top naujienos

Specialistai „depresyviausią pirmadienį“ sumalė į miltus: geriau savijautą įsivertinkite pagal Burnso skalę (67)

Trečiasis sausio pirmadienis nuo 2004-ųjų metų vadinamas depresyviausia metų diena, šiemet tai...

Pirmasis pralaimėjimas: Lordų Rūmai atmetė Johnsono planą dėl ES piliečių teisių po „Brexit“ (25)

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pirmadienį patyrė pirmą...

Ekspertai piešia optimistinį ateities scenarijų: dirbsime ilgiau ir gyvensime solidžiau (16)

Penktadienio, kaip išvadavimo nuo ilgos savaitės darbo kančių, įvaizdis puikiai suprantamas...

Jūratė Tuzinaitė

Stiprios moters stiprybė – būti silpnai (2)

Prasidėjo 2020, nauji metai, vilties kupinu žvilgsniu mes moterys tikimės, kad dabar tai jau viskas...

Tomaševkis prabilo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams: grįžome 30 metų atgal (121)

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ( LLRA-KŠS ) pirmininkas...

Jei vairuojate kažkurį iš šių automobilių, pasirūpinkite jo apsauga nuo vagių (109)

Automobilių detalių vagysčių Lietuvoje nuosekliai mažėja, tačiau vagių padaroma žala auga....

Nustebino statybų tvarka: vienas po kito „viešbučiai“ tampa daugiabučiais (49)

Po to, kai Klaipėdos miesto tarybos narys Arūnas Tuma kreipėsi į miesto savivaldybę dėl...

75-iems itin pavojingiems kaliniams leista tiesiog išeiti iš kalėjimo, gyventojai paralyžiuoti baimės (6)

Sekmadienį, sausio 19 dieną, iš Paragvajaus kalėjimo pabėgo 75 itin pavojingi nusikaltėliai,...

Gripo sergamumo piką galime pasiekti netikėčiausiu metu: šie metai gerokai skiriasi nuo praėjusių (1)

Lietuvoje praėjusią savaitę toliau daugėjo sergančiųjų gripu . Nacionalinio visuomenės...