Didžioji Ugniaus Didžioko kelionė po pasaulį truko nei daug, nei mažai – 32 metus. Pirmą kartą Lietuvos sieną jis kirto būdamas 14 metų, kai su močiute vyko į Baltarusiją, o būdamas 46 metų įžengė į San Tomė ir Prinsipės Demokratinę Respubliką – dviejų salų valstybę Gvinėjos įlankoje. Lapkričio 17 dieną, kai šios Afrikos šalies viza pažymėjo Ugniaus pasą, jis prisijungė prie pasaulinio 193 klubo, dar vadinamo JT meistrų sąrašu. Aistringus keliautojus vienijančios organizacijos „NomadMania“ puslapyje, kuri atsakingai fiksuoja viso pasaulio keliautojų kelionių pagrįstumą, pasirodė ir Lietuvos vėliava. Tiesa, aplankytų šalių vyro sąskaitoje kur kas daugiau nei 193. Iš viso jis yra viešėjęs 223 šalyse, bet čia svarbu paminėti, kad visos valstybės yra šalys, bet ne visos šalys – valstybės. Mat valstybės būna tik nepriklausomos, o šalys gali būti ir kolonijos.
„Kodėl nieko nebuvau girdėjusi apie tiek pasaulio mačiusį lietuvį?“ – įsitikinusi fakto tikrumu klausiau savęs. Esu kalbinusi aibę keliautojų ir buvau įsitikinusi, kad puikiai žinau visus daugiausia šalių aplankiusius tautiečius. Visus perspjovęs Ugnius tarsi iš dangaus nukrito.
Susisiekusi su atokiame Islandijos kaime gyvenančiu lietuviu ir sutarusi interviu laiką, pasiruošiau daugybę klausimų. Paskambinusi sutartu laiku ir pradėjusi pokalbį supratau, kad daugelio mano klausimų net ir neprireiks. Jie tik trukdytų ir pertrauktų pašnekovo istorijas. O jų jis turi daug. Tikiuosi, skaitydami šį interviu pajusite bent kruopelę jo žodžiuose skambėjusios šilumos, nuostabos ir pilnatvės. Septinmyliais žingsniais apskrieję visą pasaulį, išgyvenę jo kelionėse tvyrojusią įtampą bei kartu pasidžiaugę sėkme, susimastysite, kas iš tikrųjų gyvenime turi reikšmę, o kas neturi jokios prasmės.
– Ugniau, kelionę po pasaulį pradėkime nuo antraisiais jūsų namais tapusios valstybės – Islandijos. Kaip jūs ten atsidūrėte?
– Kai aš išvykau į Islandiją, man buvo 23 metai. Vykau ten, kur buvo galima vykti, – tais laikais viskas buvo kur kas sunkiau. Turėjai turėti tikslą, ambicijų. Kaip ir daugelis, gavau darbą žuvų pramonėje, vėliau jį pakeičiau ir pradėjau studijuoti Islandijos universitete. Pradėjau nuo teologijos, tuomet studijas pakeičiau ir pasirinkau islandų filologiją, vėliau studijavau prancūzų kalbą. Tada mane sudomino Afrikos plėtros studijos. Gavęs šiuos diplomus nesustojau ir pasirinkau antropologijos magistro studijas. Visus dešimt metų, kol mokiausi, kartu ir dirbau. Nenorėjau imti paskolos ir vėliau ją atidavinėti valstybei. Iki šiol šiuo sprendimu labai džiaugiuosi.
– Kelionės užima daug laiko, ypač toks jų kiekis. Kaip jums pavyksta šią aistrą suderinti su darbu?
– Anksčiau dirbau valstybinėje įstaigoje – kaimelio, kuriame gyvenu, savivaldybėje. Tai buvo paprastas darbas nuo 9 iki 18 val., visi savaitgaliai laisvi ir atostogų per metus gaudavau maždaug mėnesį. Nors tai buvo geras, saugus darbas, man jis pradėjo trukdyti. Pradėjau galvoti apie lankstesnį ir prisiminiau, jog vos tik atvykęs gyventi į šią vietovę dirbau viešbučio restorane. Labai gerai pažinojau to viešbučio savininką, tad susisiekiau su juo ir mes susitarėme, jog aš išeisiu iš darbo savivaldybėje, pereisiu dirbti į viešbutį ir būsiu jo dešinioji ranka. Bet dirbsiu tik 8–9 mėnesius per metus, o 3–4 mėnesius keliausiu. Šis susitarimas davė man tai, apie ką svajojau. Aš nenorėjau tiesiog dirbti tik tam, kad dirbčiau. Arba pirkti tam, kad pirkčiau. Aš norėjau keliauti.
– Skaitantiems šį interviu apie visą pasaulį apkeliavusį lietuvį turbūt vienas pirmųjų klausimų kils apie pinigus. Iš kur tiek pinigų kelionėms?
– Aš esu paprastas žmogus, dirbu kaip visi. Tiesiog kitaip leidžiu pinigus. Neseniai buvau Vilniuje, gatvėse mačiau labai daug „Porche“ automobilių ir stebėjausi, iš kur žmonės gauna tiek daug pinigų. Gal uždirba, o jų tikslas – nusipirkti brangesnę mašiną, galbūt pasirodyti, statusą pademonstruoti, aš nežinau. Man viso šito nereikia. Aš tiesiog dirbu, neleidžiu pinigų, gyvenu kalnuose esančiame kaime, šalia avių fermos. Neleidžiu pinigų daiktams, o skiriu juos kelionėms.
– Kada ir kaip gimė jūsų noras keliauti?
– Aktyvesnis keliavimo etapas prasidėjo prieš maždaug 15 metų. Pamenu, pirma labai rimta kelionė vyko 2006-aisiais, tuomet aš buvau studentas ir svajojau ratu apvažiuoti pasaulį. Keliauti tuo metu buvo labai brangu. O ir sudėtingiau, ne taip, kaip dabar – paimi ir važiuoji ar skrendi. Tais laikais net skrydžių bilietai dar buvo kitokie – gaudavai bilietų knygutę, iš kurios originalą išsiplėšdavo oro linijos, o tau likdavo kopija.
Nepamiršiu momento, kai svajonių kelionę užsisakiau per studentams skirtą agentūrą Stokholme (tuo metu Islandijoje nebuvo jokių padalinių). Iš Švedijos mums buvo išsiųsta didelė kartoninė dėžė, pilna kelionei reikalingų bilietų, kelionės aprašymų. Tos dėžės vertė buvo apie milijonas kronų [šiuo metu tai atitinka maždaug 6700 eurų, – aut. past.]! Anais laikais tai buvo labai dideli pinigai – norint uždirbti milijoną kronų reikėdavo labai daug pastangų ir noro. Dėžei paštu atkeliavus į kaimą, kuriame aš gyvenu, paštininkė neįtarė jos vertės, todėl pastatė siuntinį lauke, nors pliaupė lietus. Milijono verta dėžė stovėjo lietuje, kol aš grįžau iš darbo ir ją radau [juokiasi].
Išsvajotąją kelionę pradėjome iš Islandijos skrisdami į vakarus, pirmiausia – į Los Andželą, San Fransiską, tuomet keliavome į Aziją ir ten leidomės į 43 dienų kelionę nuo Hanojaus iki Singapūro, vėliau skridome į Australiją. Galiausiai „Trans-Siberian“ traukiniu per visą Sibirą vykome iki Sankt Peterburgo, o keturis mėnesius trukusią kelionę pabaigėme Vilniuje.
Ši kelionė suteikė tiek energijos ir įkvėpimo, jog vėliau nebegalėjau sustoti. Nuolat žvalgydavausi į žemėlapį. Aš manau, kad kelionės yra kaip narkotikai. Tie, kurie pradeda, nebegali sustoti.
– Jūs tikrai nestabdėte – esate apkeliavęs 223 šalis, šiemet aplankėte visas 193 JT valstybes. Ar turėjote tikslą apkeliauti jas visas?
– Neturėjau tikslo apkeliauti visų valstybių, nes nemaniau, kad tai įmanoma paprastam žmogui. Nesu koks nors verslininkas. Tikslo nukonkuruoti pasaulį ir pasakyti, kad aš buvau pirmas lietuvis, tai padaręs, nebuvo. Tikėjimas, kad galiu apkeliauti visas valstybes, atsirado gana neseniai, kai mano sąskaitoje jau buvo 170–180 aplankytų valstybių.
Turiu mokytoją, kuri man padėjo mokytis islandų kalbos. Ji vieną kartą pasakė: „Aš manau, kad tau reikėtų apkeliauti pasaulį. Tau labai mažai liko aplankyti ir tu tikrai gali tai padaryti. Ir daryk tai dabar, kol esi gana jaunas.“ Aš vis prieštaravau, teigiau, kad tai neįmanoma, juk man buvo likusios tikrai sudėtingos šalys. Nigeris, Pietų Sudanas, Libija, ši buvo visiškai uždaryta, Saudo Arabija ir kitos. Bet tie mokytojos žodžiai įsirėžė, ir nejučia ėmiau vis dažniau apie tai galvoti. Tuomet pradėjau daugiau domėtis tuo klausimu – gūglinau, kur kas važiavo, kaip keliavo. Susipažinau su kitais keliautojais, kurie yra apkeliavę visą pasaulį.
– Ir čia padėjo pažintys?..
– Susipažinau su viena vengre, dirbančia stiuardese. Mes niekada vienas kito nebuvome matę, bet bendraujant atrodė, kad pažįstame vienas kitą labai seniai. Tuo metu man reikėjo važiuoti į Nauru – salą ir valstybę Ramiajame vandenyne, tai buvo viena iš sunkiau pasiekiamų šalių. Prieš tai šalyje apsilankę Australijos žurnalistai aprašė pabėgėlių gyvenimą, kuriuos ta pati Australija už tam tikrą sumą pinigų siunčia į Nauru. Australija moka Nauru, kad juos priimtų, nes pati jų nenori. Nauru po tų straipsnių įsižeidė ir labai sugriežtino vizos gavimo procedūrą – žurnalisto viza kainavo 8000 dolerių, o turistinės vizos gauti tapo beveik neįmanoma. Bet ta vengrė pažinojo Nauru imigracijos direktorių. Ji parašė jam laišką ir paprašė, kad jis padėtų gauti man vizą. Aš ją gavau. Tada pagalvojau, kad štai – reikia tik norėti ir viskas išeis.
Su Libija taip pat viskas buvo labai sudėtinga. Turizmo vizas jie suspendavo 2014 metais, nuo to laiko buvo galima gauti tik verslo vizas, kurios kainavo 800 eurų. Ir net ją gavęs turėjai sulaukti patvirtinimo iš dviejų šalies miestų vadovybių – Bengazio ir Tripolio. Jei gauni vienos, bet negauni iš kitos – tavęs neįleis. Vizas gavome, bet atvykus į oro uostą mus kamantinėjo 7 valandas. Išties įdomu – grupė kariškių buvo pasiruošusi mūsų neįleisti ir išsiųsti atgal namo.
Mano pase buvo lipdukas su Sirijos prezidento Bašaro al-Asado veidu. Jį nusipirkau viešėdamas Damaske. Ir jis labai nepatiko vienam Libijos kariškiui, šis man rėžė: „Tau patinka Asadas?“ Aš pasakiau, kad nenagrinėsiu savo santykių su Asadu čia ir dabar Libijoje, tiesiog tai suvenyrinis lipdukas, nusipirktas Sirijoje. Kitas kariškis pasakė: „Tau patinka Asadas, tik tu nenori pasakyti. Man irgi patinka Asadas. Sveiki atvykę į Libiją.“ Taip mes patekome į Libiją. Tai – absoliuti loterija, viskas galėjo apsisukti kitaip, situacija buvo labai įtempta. Visa tai vyko 2017 metais, šalyje buvo tikrai labai karšta.
Viena paskutinių aplankytų šalių buvo Madagaskaras, ten aš net nesiruošiau važiuoti, tiesiog taip susidėliojo aplinkybės. Man buvo likusios 6 valstybės ir aš svarsčiau – keliauti dabar ar po mėnesio, kai aprims pandemija. Labai gerai, kad nelaukiau to mėnesio, nes jei bučiau išvažiavęs mėnesiu vėliau, tai omikronas būtų suardęs visas mano keliones. Spalio viduryje išskridau į Johanesburgą, iš jo man reikėjo patekti į Lesotą, o iš ten – į Svazilandą (Esvatinis). Tuomet man buvo likęs Mauricijus, Seišeliai, Madagaskaras bei San Tomė ir Prinsipė. Madagaskaras tuo metu buvo uždarytas, bet man viešint Mauricijuje atvėrė sienas turistams iš trijų šalių ir viena jų buvo būtent Mauricijus. Na, būtų nesąmonė neskristi, jei jau taip aplinkybės susidėlioja, pagalvojau: gal jie vėl užsidarys dėl tos koronos. Ir aš nuskridau.
Lapkričio 17 dieną nuvykau į San Tomė ir Prinsipę, tai buvo paskutinė man likusi šalis iš 193.
– O kas toliau? Kartosite ratą iš naujo?
– Žmonės, kurie skaito apie keliones, galbūt jomis žavisi, gal kvailina tuos keliautojus, gal pavydi jiems. Bet daug kas nesupranta, jog keliauti yra labai didelis darbas, aš tikrai neturėsiu tiek jėgų padaryti dar vieną ratą, nors žinau 193 klubo narių, kurie keliauja antrą kartą. Mano tikslas buvo paliesti tas šalis, paragauti, pajusti.
– Ar yra tokių šalių, į kurias nenorėtumėte grįžti?
– Taip, yra šalių, į kurias sugrįžti būtų labai sunku, ir aš to nenorėčiau. Ten sugrįžti būtų pavojinga. Aš nieko nebijau, nes iš manęs nėra ką paimti, bet kai kam nors cigarečių pakelis svarbesnis už gyvybę...
Pavyzdžiui, Pietų Sudanas – labai sudėtinga šalis. Aš joje buvau, nors netikėjau, kad gausiu vizą, bet man pavyko. Mane vežiojęs taksistas buvo iš Kenijos, o kadangi aš jau buvau lankęsis jo tėvynėje, tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jis pavežiojo mane po sostinę Džubą. Ir aš labai džiaugiausi, kad buvau su juo, nes tikrai pats nebūčiau žinojęs, jog už vieną nuotrauką gali būti nušautas. Jeigu nebūčiau su juo susipažinęs ir jis nebūtų manęs vežiojęs, galbūt būčiau kur nors ėjęs vienas, bandęs ką nors įdomaus nufotografuoti ir mes dabar nebesikalbėtume. Aš labai dėkingas už jo kompaniją.
Antra tokia šalis būtų Haitis. Po žemės drebėjimo toje šalyje viskas siaubingai sunku. Viskas iš pamatų sugriauta, o tie pinigai, kurie buvo išsiųsti Haičiui atstatyti, dingo pakelėje ar kažkieno kišenėje, o gal daugelyje kišenių. Pinigų nėra, niekas neatstatyta, visa infrastruktūra sugriauta, nėra net vandentiekio sistemos. Epidemiologinė situacija siaubinga. Šalies sostinėje Port o Prense nežinojau, ar spėsiu pasukti už kampo. Galbūt pasiseks, o gal ir ne. Mane medžiojo daug akių ir stovėdamas gatvės pradžioje nežinojau, ar pasieksiu jos pabaigą. Nenorėčiau ten grįžti, nes tai kainavo daug energijos.
O trečia šalis būtų Centrinė Afrikos Respublika – jos sostinė Bangis yra labai pavojinga dėl joje siaučiančių gaujų. Pamenu, ėjau iki parduotuvės ir vienas libanietis, kuris gyveno tame pačiame viešbutyje, važiavo į darbą bei pasiūlė pavežti. Jis pavežė mane iki parduotuvės, ten nusipirkęs vandens gal už 300 metrų pamačiau kepyklėlę, kurioje panorau išgerti kavos. Kol aš ėjau iki jos, mane apsupo penki vaikinai, ir jiems net nereikėjo sakyti, ko nori, – aš jau žinojau, kad nori mano kuprinės, kurioje nieko nėra. Bet mane suėmė pyktis. Kodėl aš turiu jiems atiduoti savo kuprinę už nieką? Tą akimirką tiesiog šokau į gatvę, kurioje buvo labai daug mašinų. Jie to nesitikėjo. Spėjau nubėgti iki vaistinės, jos savininkas, supratęs situaciją, išgrūdo mane pro galinį išėjimą ir įstūmė į šalia buvusį taksi. Vairuotojas pajudėjo iš vietos man nė nespėjus uždaryti durų.
– Panašu, jog esate tikras klajoklis, kuriam „užsidėti varnelės“ nepakanka, ir šalims pažinti skiriate daug laiko, net jei tas pažinimas gali baigtis blogai.
– Man labai patinka vieno seno gero filmo pavadinimas – „As Good as It Gets“ (liet. „Kaip bus, taip gerai“). Kaip išeina, taip ir keliauji. Tu tiesiog turi prisiderinti. Keliaudamas Afrikos šalyse negali pasidaryti konkretaus plano – štai čia praleisiu dvi savaites, apžiūrėsiu tą, aną. Afrikoje tu turi prisiderinti, nes jie prie tavęs tikrai nesiderins.
Pamenu, po Afrikos žemyną kelionę pradėjome Maroke ir užbaigėme Egipte, vienur sustodavome ilgiau, kitur trumpiau, tai truko 10 mėnesių. Važiavome per žemyną keleiviniu sunkvežimiu, jame buvo virtuvė, o miegodavome palapinėse. Tai tikrai labai sunkus darbas – kiekvieną dieną 12 valandų praleidi važiuodamas, tuomet sustoji ir gamini valgyti ne tik sau, bet ir kitiems. Kai keliauji su svetimais žmonėmis, su kuriais tenka bendrauti kiekvieną dieną, visko būna – atsiranda trintis, tad visada turi būti labai lankstus. Tuo metu Vakarų Afrikoje buvo Ebolos protrūkis, – daug žmonių atšaukė savo keliones, todėl ir kitų turistų sutikome mažai.
Visa laimė, kad turėjome patyrusį, 30 metų dirbantį vairuotoją, kurio žinios ir pažintys labai pravertė. Jis paskambindavo pasienyje dirbančioms pažįstamoms ir užsakydavo mums vizas, kad nereikėtų ilgai laukti, gaišti pasienyje. Kai turėjome iš Nigerijos vykti į Angolą, buvome įstrigę pasienyje, nes tais laikais nebuvo elektroninių vizų, o atvykus savaitgalį mums pasakė, jog ne darbo dienomis vizos neišduodamos. Be to, jiems reikia susisiekti su Luanda, todėl vizų išdavimas užtruks apie savaitę. Tiesiog teko trintis po Kalabarą, kurioje veiklų – ne per daugiausia. Nuobodu, nebus ką veikti? Niekada taip nebūna. Kai taip keliauji, turi susigalvoti veiklų.
Vėliau važiavome iš Nigerijos į Kamerūną, bet dėl Ebolos siena buvo uždaryta. Tada visa mūsų grupė bandė savo ryšius: vieni skambino į Londoną, kiti – dar kažkur, ir mes visi bandėme tą sieną įveikti. Pasienyje nebuvo kur pasistatyti palapinių, todėl jas pastatėme tiesiog ant asfalto ir laukėme tris dienas. Tada kažkurie mūsų ryšiai suveikė – pareigūnai sulaukė skambučio ir jiems buvo pasakyta mus visus praleisti.
– 10 mėnesių miegoti palapinėje, laukinėje Afrikos gamtoje... Skamba ne tik sudėtingai, bet ir pavojingai. Jums nakvynės vieta visiškai nesvarbi?
– Man tas pats. Kai važiavau per visą Afriką, miegojome palapinėse, nes tai buvo pigiausias variantas. Jeigu tu nori tokiose šalyse gyventi viešbučiuose, reikia labai daug pinigų, o jų aš neturiu; net jei ir turėčiau, nenorėčiau leisti 5 žvaigždučių viešbučiui, kuriame gyvens tik PAR verslininkai. Aš geriau pasirinksiu paprastą viešbutį, kur sutiksiu paprastų, na, gal ne visai paprastų, bet pinigų turinčių afrikiečių, kurie bus vietiniai.
Pamenu, 5–7 dienoms apsistojome Malio sostinėje, nes laukėme, kol mums padarys Siera Leonės vizas. Dėl vietinės teroristinės grupuotės keliamų neramumų aš negalėjau nuvykti į Timbuktu miestą, bet visai netoli buvo kita šventykla, į kurią panorau nukakti. Ji taip pat buvo pavojingoje raudonojoje zonoje, tad nusprendžiau susirasti vietinį, kuris man padėtų pasiekti tikslą. Susiradęs tokį žmogų autobusu išvykau Dženės šventyklos link. Tiesa, Afrikoje autobusai nėra itin patikima transporto priemonė, todėl vietoj žadėtų 12 valandų mes važiavome 19. Pakeliui autobusas sulūžo, mūsų paimti atvažiavo kitas, pilnas vietinių su vištomis ir ožkomis. Kai jau buvome visai netoli Dženės, turėjome keltu įveikti upę, tačiau atvykus 3 valandą nakties tokių galimybių nebuvo. Mums reikėjo kur nors pernakvoti. Vienintelė tam tinkama vieta buvo kažin koks tvartas plūktomis grindimis. Ir kažkoks geros širdies žmogus man patiesė šiukšlių maišą, o tas vietinis, kuris mane lydėjo šioje kelionėje, apkabino, kad aš nesušalčiau. Jų gerumą visada atsiminsiu.
– Tiek pasaulio apkeliavus požiūris į turtus, gerovę pasikeitė iš esmės?
– Tikrai taip. Tu supranti, kas iš tikrųjų turi reikšmę, o kas neturi jokios. Vertybės labai persidėlioja. Supranti, kiek tos materialinės vertybės yra beprasmės, nieko neduodančios. Galiausiai supranti, kad tik maistas ir stogas tikrai turi reikšmę. Visa kita tu renkiesi – ar tau reikia, ar nereikia. Aš po tokių kelionių nustojau leisti pinigus dalykams, kurių man nereikia. Pamatai, kad tai – tik daiktai, kurie pūva spintose, lentynose. Leidi pinigus tik tam, kad juos leistum. Tiesiog nebebandau nusipirkti laimės, kurios visi ieško, bet neranda.
– Jūs jaučiatės radęs laimę?
– Man atrodo, laimės niekada niekas neranda, kol jos neranda savyje. Laimė turi būti viduje ir tave džiuginti vos nubudus. Aš atsikėlęs džiaugiuosi kavos puodeliu. Man tai yra laimė. Bet ji yra išmokta. Kai buvau Čade, visą mėnesį keliavau po atokiausias vietoves, kuriose nebuvo kavos. Kai po tiek laiko nuvykau į šalies sostinę Ndžameną, nuėjau į 5 žvaigždučių viešbutį, paprašiau espreso ir pamačiau, jog man neša tikrą kavos puodelį, ant kurio kažkas italų kalba užrašyta, – aš žinojau, kad tai bus tikra kava. Tas pirmas gurkšnis, tas kavos skonis po mėnesio pertraukos... Jis yra nepamirštamas.
– O kaip nuolatinės kelionės veikia jūsų asmeninį gyvenimą? Ar netrukdo?
– Aš turiu draugą, su kuriuo gyvenu 20 metų. Jis yra fermeris, tad jam ne visada išeina keliauti kartu, bet tikrai dažnai tai darome drauge. Kai jis aplankė 70–80 šalių, susitaikė su mintimi, kad nereikia apkeliauti daugiau, nei yra apkeliavęs, todėl vis dažniau išvykstu vienas.
Anksčiau ar vėliau ateina metas pasikalbėti: „Tai yra mano gyvenimas. Aš noriu šito, šito ir šito. Ko nori tu? Gerai, tu nori to ir to.“ Bet tie norai ne visada sutampa. Ir tada yra du pasirinkimai – arba turi taikstytis, prisiderinti, arba viską projektuoti iš naujo. Aš darau, ką noriu, jis daro, ką nori, bet vis tiek gyvename kartu bei branginame bendras akimirkas.
Gal čia toks šiaurės šalių požiūris, nes aš sulaukiau ne pasmerkimo, o palaikymo. Gyvenime žmogus turi daryti tai, ką jis nori, o ne atidėlioti ir daryti tai, ko iš jo nori kiti.
– Pusę gyvenimo praleidote Lietuvoje, kitą pusę gyvenote Islandijoje ir keliavote po platųjį pasaulį, bet į gimtinę vis tiek sugrįžtate. Kokie jausmai jus aplanko atvykus į tėvynę?
– Vilnius ir visa Lietuva yra labai pasikeitusi. Visai kita šalis nei ta, kurią aš palikau. Gerąja prasme. Na, bet Vilnius yra Vilnius, tai mano gimtasis miestas, į kurį visada malonu sugrįžti. Mes, lietuviai, esame baisūs patriotai. Man iki šiol stebuklas, kad Lietuva egzistuoja. Ir lietuviškas pasas man yra labai brangus, nes tai – patvirtinimas šalies, kuriai aš priklausau, šalies, kuri yra. Kai aš išvykau, buvo visai kiti laikai. Tada buvo sunku kur nors važiuoti, persikelti gyventi. Dabar kiekvienas gali keliauti ten, kur jis nori, be jokių problemų. Labai džiugu, kad Lietuva pasikeitusi į gerąją pusę ir yra tokia kaip kitos Europos šalys – su debatais, problemomis, kurios vis dar sprendžiamos. Bet ne čia esmė, svarbiausia, kad šalis yra ir kad ji statoma.
– Jūsų pasakojimų labai įdomu klausytis, turite puikią iškalbą ir dar puikesnių patirčių. Ar negalvojate savo kelionių patyrimų sudėti į knygą ar bent jau į tinklaraštį?
– Galvoju apie tai, galbūt ir padarysiu. Problema ta, kad nieko neatsimenu. Aš apkeliauju, ir tai kažkur nusėda, bet kai peržiūrinėju kelionių nuotraukas, mano kūnas pašiurpsta. Negaliu patikėti, kad aš buvau ten. Tačiau nuotraukos nemeluoja. Gal kada nors pabandysiu sudėlioti tas patirtis.
– Na, jūs gyvenate Islandijoje, – šioje šalyje turbūt sunku surasti žmogų, kuris nėra parašęs knygos.
– Labai teisingai pastebėta. Tikrai taip, čia labai mažai tokių žmonių, kurie nėra parašę knygos.
– Tikiu, jog yra ne vienas žmogus, svajojantis apkeliauti visą pasaulį, o jūsų patirtis tik įrodo, jog tai įmanoma. Ko palinkėtumėte norintiems į tą 193 klubą?
Niekada nebijoti ir nedėti savo svajonių, norų į lentyną. Neverta galvoti, kad kai pasensiu, išeisiu į pensiją, turėsiu daug pinigų, tada galėsiu keliauti. Mes neturime visi gyventi pagal kažkokias nustatytas normas. Tų normų dabar išvis likę labai nedaug, jei palygintume, kiek jų buvo mano vaikystėje. Tuomet tau pasakydavo, ką tu gali ir ko negali. Dabar gali rinktis. Vienus džiugina tradicinės šeimyninės vertybės, kitus – namo statymas ar naujas automobilis, bet neprivalo visų žmonių džiuginti tas pats. Jeigu nori pamatyti, įsiurbti, pajusti pasaulį, turi to siekti, nes tai įmanoma. Jei tavo galvoje yra gimusi tokia idėja, rasi kelią tikslui pasiekti. Momento, kol įjungs žalią šviesą, laukti neverta, nes tas laikas gali ir neateiti. Yra šiandien, rytojaus nėra.
