Įspūdžiai iš savarankiškos kelionės: stebina iraniečių požiūris į vaikus

Irane yra atskirtos vyrų ir moterų erdvės. Pradžioje tai atrodo neįprasta - metro yra moterims atskiri vagonai, kuriuose jos važiuoja su vaikais. Moterys gali važiuoti ir bendruose, bet tai matėme retai. Vyrams lipti į moterų vagoną draudžiama.

Miesto autobusuose moterys sėdi gale, vyrai priekyje. Anksčiau salonai būdavo atitverti grotomis. Dabar grotų nebematėme, bet padalinimas išliko.

Tarpmiestiniuose autobusuose atskirų zonų nėra, tačiau vyras šalia moters gali sėdėti tik jei jie yra vedę. Kitu atveju sėdėti teks atskirai. Kai reikia susodinti keleivius, vairuotojai prižiūri, kad būtų laikomasi taisyklių.

Ant senesnių namų vartų kabo dviejų rūšių belstukai - vyriški ir moteriški. Beldžiant vyrui - atidaryti eina vyras, beldžiant moteriai - duris atveria moteris. Gatvėje bendrauti priešingos lyties atstovams, nesusietais santuokos ryšiais, taip pat negalima.

Jei mus kalbindavo - tai kalbindavo tik mane. Justė stovėdavo nuošalyje. Jei ji mėgindavo įsikišti į pokalbį, dažnai būdavo ignoruojama. Jei mus kalbindavo moterys, jos kalbindavo Justę, bet tai vykdavo rečiau. Tada jau aš turėdavau laukti šalia. Žinoma, niekas nedraudžia bendrauti moteriai parduotuvėje su kasininku, su autobuso vairuotoju, viešbutyje ar kitais atvejais, kai kitos galimybės nėra.

Iš pažiūros moterims galima beveik viskas - daug jų vairuoja automobilius, dirba parduotuvėse ir kitose įstaigose, tačiau joms griežtai privaloma laikytis aprangos taisyklių, taip pat draudžiama važiuoti dviračiu.

Nors šalyje egzistuoja dorovės policija, kuri prižiūri, kaip laikomasi šių taisyklių, dideliuose miestuose matyti, kad situacija laisvėja. Jei mažam konservatyviam miestelyje Justė gavo pastabą už keliais centimetrais nuo kaktos nuslinkusią skarą, tai didžiuosiuose miestuose teko matyti daug moterų, kurios susiriša kuodus ir simboliškai užsimeta ant jų skaras, atidengdamos tamsius gražius plaukus.

Situacija neišvengiamai keičiasi. Nors labiau išsilavinę ir pasaulio matę žmonės taip griežtai nebeskiria moteriškų ir vyriškų erdvių, o jaunimas skveruose vakaroja bendrai - vis dar yra tikimybė būti nubaustiems.

Iraniečių požiūris į vaikus

Taip, kaip mums gražūs tamsaus gymio iraniečių vaikai, taip ir iraniečiams gražūs mūsų šviesūs vaikai. Kaip žinia, šviesių plaukų žmonės Irane yra labai reti, tad pamatę mūsų mergaites daug kas prašydavo leisti jas nufotografuoti, kiti tiesiog fotografuodavo be jokio leidimo ar stengdavosi padaryti tai slapta. Dažniausiai tam neprieštaraudavome, o kartais tai netgi padėdavo susipažinti su žmonėmis.

Bet jeigu Irane prie moters gatvėje niekas nepristoja, tai prie vaikų kabinėjasi ir netgi labai smarkiai. Kartais gražiai ir neįkyriai, o kartais perlenkdami lazdą. Pasirodė, kad vaikas Irane vertinamas kaip kačiukas ar šuniukas, kuris neturi jokių teisių - teisių į savo norus ir savigarbą. Prie svetimo vaiko ten gali prieiti bet kas ir kartais atsiklaus, o kitą kartą ir ne: vaiką ims kilnoti, tampyti už žando, glostyti plaukus.

Labiausiai vaikus erzino iraniečių bandymas atkreipti vaikų dėmesį kvailai spragsint pirštais ir džiaugiantis, jei vaikas pakelia akis į juos. Atrodo, kad vyrauja manymas, kad trimetis vaikas yra dar be jokios savo nuomonės ir nieko nesupranta. Na, bet tokia ten tvarka, tokia visuomenė. Toleravome tokį elgesį kiek galėjome, neprasilenkiant su sveiku protu ir nepaminant vaikų orumo.

Bet jei eilinį kartą prašant nufotografuoti vaikus, vaikai to nenorėdavo, tai ir neleisdavome. Iraniečiai nelabai tai suprasdavo, nes pas juos vaikų tokioje situacijoje niekas neklausia. O kai Teherano metro vienu metu vaiko plaukus pradėjo glostyti kelios rankos, teko jau piktai jas nuiminėti. Ir šioje situacijoje nelabai likau suprastas.

Bus daugiau

Savarankiškai su mažamečiais vaikais Irane keliavę lietuviai: jis kitoks, nei manote

Dėkojame autoriui už kelionės aprašymą ir nuotraukas!