Čia mes pripratome prie Irano klimato, susiorientavome kainose, nusipirkome telefono kortelę. Miesto centre yra restauruoti senoviniai rūmai, kurių kiemuose malonu pasivaikščioti pavakare.

Iš Kašano nuvažiavome į už keliasdešimt kilometrų esantį mažą Abyaneh kaimelį kalnuose. Kadangi buvo penktadienis, o tai yra antra Iranietiško savaitgalio diena, kaimelyje vaikštinėjo daug vietinių turistų. Su keliais jų susipažinome.

Visame kaimelyje senoviniai moliniai namai su senoviniais persiškais vartais. Gatvelės siauros, tinkamos tik žmonėms ir asilams. Pusdienį praleidę ten, grįžome atgal į Kašaną. Kitą dieną taksi važiavome į vadinamą druskos ežerą ir dykumą, kurioje prasideda smėlio kopos.
Bekraštėje kaip jūra dykumoje sutikome kupranugarių kaimenę, kurią piemuo ant motociklo ginė į girdyklą. Stabtelėjome prie jo. Piemuo mus pasitiko geranoriškai, matyti, kad nedažnai ten užklysta svetimšaliai. Piemenys, prižiūrintys kupranugarius, keičiasi kas parą ir gyvena mažame namelyje dykumoje.

Įdomus gamtos darinys yra druskos ežeras dykumoje. Vandens jame nėra, saulė kaitina labai smarkiai, o pasislėpti nuo jos kaitros nėra kur. Ežero ribų nesimato, jis baigiasi kažkur anapus horizonto. Pasilikti ten nepasiruošus dienos metu būtų pražūtinga. Pakeliui stabtelėjome prie sustumtos druskos krūvos, kur taksistas prisikrovė maišą druskos savo šeimai.

Kai grįžome į Kašaną, prašomas nuvežti į geležinkelio stotį, vairuotojas pasuka į savo namus. Sako - mes greitai, susipažinsim su mano žmona ir važiuosime toliau. Susipažįstame su žmona, apžiūrime jo namus, pagiriame, kad jie jaukūs ir gražūs ir patenkintas vairuotojas mus veža toliau.

Dykumos miestas Jazdas

Tai daug saulės, molinių namų ir mėlynų šiitų mečečių turintis miestas. Dieną saulė įsiplieskia taip smarkiai, kad sunkiai įmanoma tverti lauke tiek mums, tiek vietiniams. Parduotuvės ir kitos įstaigos užsidaro ir atsidaro tik pavakary, tada vėl pradeda šurmuliuoti gyvenimas.

Senoji labirintinė miesto dalis labai paini, joje neįmanoma nepaklysti. Klaidžios siauros gatvės, kurias juosia storos molinės sienos už kurių stūkso moliniai namai. Matyti, kad šie namai nelabai pakito per paskutinį tūkstantmetį. Teigiama, kad dar Markas Polas, keliaudamas po Persiją, minėjo Jazdą kaip patrauklų miestą dykumoje.
Jazde yra nedidelis vandens muziejus, kuriame rodoma, kaip tiekiamas vanduo iš kalnų į dykumos miestus. Šimtmečiais buvo kasami požeminiai tuneliai - kanatai, kuriais vanduo tekėdavo po žeme į didžiules vandens saugyklas mieste. Kanatų tinklas ilgainiui išsiraizgė po visu miestu, o gyventi virš jų galėjo sau leisti tik pasiturintis sluoksnis.
Turtingieji, dienos metu nusileidę iš savo namo iki kanato, vėsindavosi, kai tuo metu viršuje tvyrodavo karštis. Taip pat virš kanato kabindavo lopšį, kad kūdikis galėtų ramiau miegoti, nekamuojamas karščio. 
Mieste išlikę ir naudojami senovės persų išradimai patalpoms vėsinti, vadinami badgyrais, tai aukšti bokštai su plyšiais viršuje, per kuriuos vėjas patenka į patalpą su vandeniu ir veikia kaip kondicionierius.

Dar Jazde stebėjome senovinį Zurkhaneh sportą, kuris vyksta virš pagrindinės miesto vandens saugyklos ir kur sportuoja išskirtinai vyrai. Tai įdomus jėgos, koncentracijos, ritmo ir šokio derinys.

Karštasis Persijos įlankos miestas Bandar Abbas

Visi, ką sutikome Irane anksčiau, atkalbinėjo mus nuo kelionės į Bandar Abbas ir visi, ką sutikome vėliau, irgi sunkiai tikėjo, kad mes ten buvome. Priežastis ten nevykti paprasta - didžiulis karštis ir drėgmė šiame pietiniame Irano pakraštyje ant Persijos įlankos kranto.

Kuo daugiau mus atkalbinėjo ten važiuot, tuo labiau didėjo ryžtas nepasiduoti atkalbinėjimams. Priežastys aplankyti Bandar Abbas buvo kelios. Iranas - didžiulė šalis ir visi regionai yra skirtingi. Norėjosi pamatyti, koks gi yra pietinis regionas.

Kita priežastis - pamatyti Persijos įlanką ir tuo pačiu visiškai kirsti šalį iš Šiaurės į Pietus - beveik nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos; toks buvo nusistatymas, kad nenuvažiavus iki jos, širdyje būtų likęs kelionės neišbaigtumas.

Na, ir paskutinė priežastis buvo ta, kad mus atkalbinėjo. Jei jau vietiniai sakė nevažiuoti, reiškia tikrai ten turėjo būti labai karšta ir keliauti į Bandar Abbas šiuo metų laiku buvo dar vienas iššūkis. O juk kaip ir visur - nėra blogo oro, yra tik netinkamas pasiruošimas.

Ir tikrai nepralošėme atvažiavę į pietus. Nors išlipus iš naktinio traukinio pusę penkių ryte plūstelejo karšto ir drėgno oro gūsis - jis mūsų nebenustebino - juk buvome tam nusiteikę.

Tik prašvitus mieste užverda gyvenimas. Vis tik gyvena ten žmonės, nors ir labai karšta - vadinasi, išgyvensime ir mes.

Tikriausiai visame Irane egzistuoja nusistatymas, kad vasarą nevalia važiuoti į pietus ir niekas net nesusimąsto, kodėl. Nors ir buvo karšta, tas karštis nealino, nesiskundė ir vaikai. Dienos metu buvo kiek virš 40 laipsnių, bet padėtį sunkino drėgmė nuo garuojančios įlankos šalia miesto. Persijos įlankos vandens temperatūra juk irgi netoli 40 laipsnių!

Pačiame mieste labai žiūrėti nebuvo ką. Aplankėme vietinį kraštotyros muziejų, o kitą laiką vaikščiojom po turgelius, kurių ten yra keletas: du žuvies ir vienas bendras.

Turgus - tai ta vieta, kur galima pamatyti visą vietinių žmonių margumą. Margumą tiesiogine prasme, moterys čia nesusisukusios juodai, o išsikovojusios teisę vilkėti savo tradicinius įvairiaspalvius apdangalus.

Dažna jų su burka - spalvota kauke, dengiančia viršutinę veido dalį. Kaukės spalva ir forma priklauso nuo apylinkės kaimelio kuriame ji gyvena. Tokias burkas ir jų spalvas galima pamatyti tik šiame Irano regione. Taigi mūsų apsilankymas Bandar Abbas pasiteisino - pamatėme visai kitokį Iraną, nei tą, kuriame buvome prieš tai ir kuriame būsime vėliau.

Pavakare ėjome maudytis į įlanką. Besimaudančių žmonių beveik nebuvo. Moterys ten maudytis gali tik visiškai apsirengusios, nepažeisdamos aprangos taisyklių viešumoje - pridengtais plaukais ir ilgomis rankovėmis. Matėme tokių keletą.

Vyrams nusirengti galima. Kadangi vandens temperatūra aukštesnė už kūno temperatūrą - apie atsigaivinimą po karštos dienos nebuvo nė kalbos. Jausmas lyg įlipus į vonią su vaizdu į jūrą.

Miestą mums aprodė ir pas save pietų pakvietė moteris, užsiimanti nekilnojamo turto verslu. Namuose ji turi patarnautoją Saidą - trylikos metų berniuką, pabėgėlį iš Afganistano. Ji viena iš nedaugelio atvirai mums papasakojusi apie gyvenimą po priespauda Irane ir sakė, kad laisvai šioje šalyje galima jaustis tik namuose.

Dievu ji netiki ir sakė, kad svarbiausia yra gerbti kitus žmones, tada nereikės jokių religijų. Dėl tokių savo pažiūrų smarkiai nukentėjo - prarado darbą mokykloje, kai atsisakė viešai prieš auditoriją pakviesti studentus maldai.

Vakare, kai autobusų stotyje žmonių paklausėme, kuris autobusas važiuoja į Širazą, pastarieji mus pavaišino arbata, nupirko riešutų ir palydėjo į autobusą. Jau nebestebino. Tai Iranas.

Nepadaręs įspūdžio Širazas ir garsusis Persepolis

Seniai žinojome, kad išankstinis nusistatymas dažnai būna klaidingas. Širazas - vienas labiausiai išgirtų miestų Irane mums įspūdžio nepaliko. Gal ne itin daug ten pamatėme, gal per daug tikėjomės, bet tai buvo paprastas didelis miestas su centrine gatve, turgumi ir aikšte šalia pilies.

Joana pusdienį jautėsi prastai - atpylinėjo išvakarėse prisiragauto iš laimės jūros vandens. Po pietų ji atgavo jėgas ir į medikus kreiptis nebuvo reikalo.

Kitą dieną važiavome aplankyti uoloje iškaltų Persijos karalių kapaviečių ir Irano kultūrinio pasididžiavimo - istorinio miesto Persepolio, kurį dar Aleksandras Makedonietis sugriovė savo kelionių į Persiją metu.

Panašiai ir nujautėme, kad Persepoliu teks nusivilti. Tai iraniečių turistų traukos centras su griežtai saugomomis išlikusiomis vertybėmis - didžiuliais akmeniniais miesto fragmentų luitais ir kolonų liekanomis. Saugoma taip smarkiai, kad į teritoriją negalima įeiti su didesne kuprine, kad išeidamas neįsidėtum akmeninės skeveldros ar kito nelegalaus suvenyro.

Tačiau ir įsidėti galimybės nėra, nes vaikščioti galima tik aptvertais takeliais, o visos akmeninės detalės, prie kurių galima būtų prisiliesti - aptvertos stiklu. Tai visiškai nepriminė Sirijos dykumos miesto - Palmyros, kuriame viskas likę taip, kaip ir atrasta, kur nėra jokių takų, o vaikščioti, žiūrėti ir įsivaizduoti senų civilizacijų didybę galima visur. Čia tikėjomės kažko panašaus, deja, lūkesčiai nepasiteisino.

Žaliasis didmiestis Isfahanas

Kadangi Širazas nepaliko įspūdžio, nieko nesitikėjome ir iš Esfahano - kito Irano didmiesčio, bet dar kartą išankstinis nusistatymas suklaidino. Isfahanas - tai miestas, iš visų pusių apsuptas dykumos, tačiau yra žalias ir turintis daug augmenijos, panašiai kaip Vilnius.
Galima įsivaizduoti, kiek ištobulinta laistymo sistema tai žalumai palaikyti tokioje sausoje šalyje. Miestą kerta didelė upė, tiksliau, buvusi upė, o dabar likusi sausa vaga. Vandens tekėjimas uždarytas, vanduo tiekiamas miestelėnų reikmėms, kurių čia per tris milijonus. Tačiau tiltai per vagą stovi seni, akmeniniai.

Esfahane yra didžiausia aikštė Irane, iš visų pusių apsupta prekybos paviljonų. Aikštėje taip pat daug žalumos, kurių pavėsyje jau dienos metu pradeda būriuotis žmonės. Tikriausiai šią aikštę aplanko visi turistai, tad čia vienintelė vieta, kur aptikome parduodamus kičinius suvenyrus ir net magnetukus su užrašu IRAN.

Vakarėjant žmonių aikštėje daugėja - vieni piknikauja didelėmis grupėmis, verda arbatą, kiti šnekučiuojasi. Temstant žmonių prisirenka pilna aikštė. Vakarojame ir mes. Atmosfera kerinti. Iš čia nesinori išeiti. Bendraujame su vietiniais, fotografuojamės. Fotografuojami ir mūsų vaikai kaip beždžionėlės prie Palangos tilto.

Bet turime judėti. Turime pamatyti kuo daugiau miesto, kuriame verda naktinis gyvenimas. Išėjome iš aikštės vėlai, tačiau ir už jos ribų gera atmosfera nesibaigė. Ir mažuose skveruose, ir tiltų prieigose vyko vakaronės. Prie vieno iš tiltų duetas traukė senovines dainas. Eilinį kartą vaikai atrado žaidimų aikštelę.
Čia mūsų ekskursija ir baigėsi. Strigome ten ilgam. Iraniečių šeima mus vaišino arbata, stebėjome žaidžiančius savo ir vietinius vaikus. Kai vaikai ant rankų užmigo, vietoje taksi mums sustojo vyrukas, kuris nemokamai parvežė iki Ahmedo namų, pas kurį buvome apsistoję.

Khuras - mes vėl dykumoje

Sutaupę dar vieną dieną, ilgai nesvarstėme kur ją praleisti, o priėmėme pasiūlymą atvykti į svečių namus mažame dykumos miestelyje Khure. Čia svetingas iranietis pinigų už nakvynę neėmė, o susimokėti turėjome tik už maistą, kurį valgėme kelis kartus per dieną su jo šeima.
Iš Khuro surengėme kelias ekskursijas. Viena jų - atokus ir apleistas kaimelis dykumoje - Bayazeh. Kažkada jame gyveno keli tūkstančiai žmonių, dabar belikę keli šimtai. Kaimelis stovi tuščias su lėtai griūnančiais moliniais senosios Persijos namų labirintais.

Pavaikščiojome po tuos namus, nusileidome iki kanato, pasižvalgėme nuo stogų. Kai kuriose patalpose buvo likę baldai, menantys kaimelio klestėjimo laikus. Pavakare dar kartą aplankėme smėlio kopas, kur vaikai vėl galėjo žaisti smėlyje, palydėjome saulę. Grįždami į Khurą stabtelėjome ir stebėjome žvaigždėtą dangų.

Bus daugiau

Dėkojame autoriui už kelionės aprašymą ir nuotraukas!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (28)