Čia mes pripratome prie Irano klimato, susiorientavome kainose, nusipirkome telefono kortelę. Miesto centre yra restauruoti senoviniai rūmai, kurių kiemuose malonu pasivaikščioti pavakare.
Iš Kašano nuvažiavome į už keliasdešimt kilometrų esantį mažą Abyaneh kaimelį kalnuose. Kadangi buvo penktadienis, o tai yra antra Iranietiško savaitgalio diena, kaimelyje vaikštinėjo daug vietinių turistų. Su keliais jų susipažinome.
Įdomus gamtos darinys yra druskos ežeras dykumoje. Vandens jame nėra, saulė kaitina labai smarkiai, o pasislėpti nuo jos kaitros nėra kur. Ežero ribų nesimato, jis baigiasi kažkur anapus horizonto. Pasilikti ten nepasiruošus dienos metu būtų pražūtinga. Pakeliui stabtelėjome prie sustumtos druskos krūvos, kur taksistas prisikrovė maišą druskos savo šeimai.
Dykumos miestas Jazdas
Tai daug saulės, molinių namų ir mėlynų šiitų mečečių turintis miestas. Dieną saulė įsiplieskia taip smarkiai, kad sunkiai įmanoma tverti lauke tiek mums, tiek vietiniams. Parduotuvės ir kitos įstaigos užsidaro ir atsidaro tik pavakary, tada vėl pradeda šurmuliuoti gyvenimas.
Dar Jazde stebėjome senovinį Zurkhaneh sportą, kuris vyksta virš pagrindinės miesto vandens saugyklos ir kur sportuoja išskirtinai vyrai. Tai įdomus jėgos, koncentracijos, ritmo ir šokio derinys.
Karštasis Persijos įlankos miestas Bandar Abbas
Visi, ką sutikome Irane anksčiau, atkalbinėjo mus nuo kelionės į Bandar Abbas ir visi, ką sutikome vėliau, irgi sunkiai tikėjo, kad mes ten buvome. Priežastis ten nevykti paprasta - didžiulis karštis ir drėgmė šiame pietiniame Irano pakraštyje ant Persijos įlankos kranto.
Kuo daugiau mus atkalbinėjo ten važiuot, tuo labiau didėjo ryžtas nepasiduoti atkalbinėjimams. Priežastys aplankyti Bandar Abbas buvo kelios. Iranas - didžiulė šalis ir visi regionai yra skirtingi. Norėjosi pamatyti, koks gi yra pietinis regionas.
Kita priežastis - pamatyti Persijos įlanką ir tuo pačiu visiškai kirsti šalį iš Šiaurės į Pietus - beveik nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos; toks buvo nusistatymas, kad nenuvažiavus iki jos, širdyje būtų likęs kelionės neišbaigtumas.
Na, ir paskutinė priežastis buvo ta, kad mus atkalbinėjo. Jei jau vietiniai sakė nevažiuoti, reiškia tikrai ten turėjo būti labai karšta ir keliauti į Bandar Abbas šiuo metų laiku buvo dar vienas iššūkis. O juk kaip ir visur - nėra blogo oro, yra tik netinkamas pasiruošimas.
Ir tikrai nepralošėme atvažiavę į pietus. Nors išlipus iš naktinio traukinio pusę penkių ryte plūstelejo karšto ir drėgno oro gūsis - jis mūsų nebenustebino - juk buvome tam nusiteikę.
Tik prašvitus mieste užverda gyvenimas. Vis tik gyvena ten žmonės, nors ir labai karšta - vadinasi, išgyvensime ir mes.
Pačiame mieste labai žiūrėti nebuvo ką. Aplankėme vietinį kraštotyros muziejų, o kitą laiką vaikščiojom po turgelius, kurių ten yra keletas: du žuvies ir vienas bendras.
Turgus - tai ta vieta, kur galima pamatyti visą vietinių žmonių margumą. Margumą tiesiogine prasme, moterys čia nesusisukusios juodai, o išsikovojusios teisę vilkėti savo tradicinius įvairiaspalvius apdangalus.
Dažna jų su burka - spalvota kauke, dengiančia viršutinę veido dalį. Kaukės spalva ir forma priklauso nuo apylinkės kaimelio kuriame ji gyvena. Tokias burkas ir jų spalvas galima pamatyti tik šiame Irano regione. Taigi mūsų apsilankymas Bandar Abbas pasiteisino - pamatėme visai kitokį Iraną, nei tą, kuriame buvome prieš tai ir kuriame būsime vėliau.
Pavakare ėjome maudytis į įlanką. Besimaudančių žmonių beveik nebuvo. Moterys ten maudytis gali tik visiškai apsirengusios, nepažeisdamos aprangos taisyklių viešumoje - pridengtais plaukais ir ilgomis rankovėmis. Matėme tokių keletą.
Miestą mums aprodė ir pas save pietų pakvietė moteris, užsiimanti nekilnojamo turto verslu. Namuose ji turi patarnautoją Saidą - trylikos metų berniuką, pabėgėlį iš Afganistano. Ji viena iš nedaugelio atvirai mums papasakojusi apie gyvenimą po priespauda Irane ir sakė, kad laisvai šioje šalyje galima jaustis tik namuose.
Dievu ji netiki ir sakė, kad svarbiausia yra gerbti kitus žmones, tada nereikės jokių religijų. Dėl tokių savo pažiūrų smarkiai nukentėjo - prarado darbą mokykloje, kai atsisakė viešai prieš auditoriją pakviesti studentus maldai.
Vakare, kai autobusų stotyje žmonių paklausėme, kuris autobusas važiuoja į Širazą, pastarieji mus pavaišino arbata, nupirko riešutų ir palydėjo į autobusą. Jau nebestebino. Tai Iranas.
Nepadaręs įspūdžio Širazas ir garsusis Persepolis
Joana pusdienį jautėsi prastai - atpylinėjo išvakarėse prisiragauto iš laimės jūros vandens. Po pietų ji atgavo jėgas ir į medikus kreiptis nebuvo reikalo.
Panašiai ir nujautėme, kad Persepoliu teks nusivilti. Tai iraniečių turistų traukos centras su griežtai saugomomis išlikusiomis vertybėmis - didžiuliais akmeniniais miesto fragmentų luitais ir kolonų liekanomis. Saugoma taip smarkiai, kad į teritoriją negalima įeiti su didesne kuprine, kad išeidamas neįsidėtum akmeninės skeveldros ar kito nelegalaus suvenyro.
Tačiau ir įsidėti galimybės nėra, nes vaikščioti galima tik aptvertais takeliais, o visos akmeninės detalės, prie kurių galima būtų prisiliesti - aptvertos stiklu. Tai visiškai nepriminė Sirijos dykumos miesto - Palmyros, kuriame viskas likę taip, kaip ir atrasta, kur nėra jokių takų, o vaikščioti, žiūrėti ir įsivaizduoti senų civilizacijų didybę galima visur. Čia tikėjomės kažko panašaus, deja, lūkesčiai nepasiteisino.
Žaliasis didmiestis Isfahanas
Esfahane yra didžiausia aikštė Irane, iš visų pusių apsupta prekybos paviljonų. Aikštėje taip pat daug žalumos, kurių pavėsyje jau dienos metu pradeda būriuotis žmonės. Tikriausiai šią aikštę aplanko visi turistai, tad čia vienintelė vieta, kur aptikome parduodamus kičinius suvenyrus ir net magnetukus su užrašu IRAN.
Vakarėjant žmonių aikštėje daugėja - vieni piknikauja didelėmis grupėmis, verda arbatą, kiti šnekučiuojasi. Temstant žmonių prisirenka pilna aikštė. Vakarojame ir mes. Atmosfera kerinti. Iš čia nesinori išeiti. Bendraujame su vietiniais, fotografuojamės. Fotografuojami ir mūsų vaikai kaip beždžionėlės prie Palangos tilto.
Khuras - mes vėl dykumoje
Pavaikščiojome po tuos namus, nusileidome iki kanato, pasižvalgėme nuo stogų. Kai kuriose patalpose buvo likę baldai, menantys kaimelio klestėjimo laikus. Pavakare dar kartą aplankėme smėlio kopas, kur vaikai vėl galėjo žaisti smėlyje, palydėjome saulę. Grįždami į Khurą stabtelėjome ir stebėjome žvaigždėtą dangų.
Bus daugiau
Dėkojame autoriui už kelionės aprašymą ir nuotraukas!