2010 m. rugsėjo 11 d.
Tik trys valandos kelio autobusu ir mes jau čia. Na, tiesą sakant, taip paprastai viskas nebuvo: kėlėmės labai anksti, nes pasirinkome važiuoti 7 val. ryto autobusu. Prieš tai dar pirmą kartą išbandėme viešąjį transportą. Keista pasirodė, kad stotelėse nerašo, kada atvažiuos autobusas, tiesiog parašyta, kad kas 20 min. arba kas 10 min. važiuoja; tvarka, žinoma, europietiška - įlipi tik pro priekines duris, iškart nuskenuoji bilieto kortelę.
Beje, pažymėjus bilietą, per pirmąją valandą važiuojant su bet kuriuo autobusu ir vėl pažymint, pinigai nėra nuskaičiuojami - tad už 60 euro centų gali važinėti visą valandą su bet kuriuo Saragosos viešojo transporto autobusu.
Stotyje žmonių ne per daugiausiai, tačiau vykstančių į Tarragoną pilnas autobusas. Jau, prisimenant pirmą kelionę, nebestebina, kad nėra konkretaus autobuso, o pasiūlomi du išvykimo takeliai. Mūsų vairuotojas malonus - porą kartų paklausia, gal norime padėti lagaminus į bagažo skyrių.
Na, štai mes ir kelyje, kelionė tikrai neprailgo, nes pradžiai papliurpėm, tuomet pamiegojom ir, likus mažiau nei valandėlei, gaudėm vaizdus ("Žiūrėk, žiūrėk kaip gražu!!!") ir kirtom savo sumuštinius, kurių, pasirodo, nebuvo galima valgyti autobuse, nes autobuse apskritai draudžiama valgyti.
Atvykus į Tarragoną, pasitinka ramybė. Nors jau 10 val. ryto, tačiau miestas dar miegojo. Vieninteliai žmonės - spaudos kioskų darbuotojai ir mus nustebinę rusų turistai (iš kur jie čia?) Kadangi stotyje esantis informacijos centras nedirbo, pagal žemėlapį išsiaiškiname, kad kitas yra labai arti ir leidžiamės į miestą.
Reikia paminėti, kad Tarragona yra Tarragonos regiono sostinė, o šis regionas priklauso Katalonijai. Katalonija yra Ispanijoje, bet siekia savo nepriklausomybės. Suprasti, jog esi Katalonijoje, o ne Ispanijoje, manau, gali tik iš išdidžiai kabančių Katalonijos, o ne Ispanijos vėliavų ir kalbos. Taip, kalbos! Katalonijoje kalbama katalonų kalba. Tačiau tam tikrose vietose randama užrašų ir ispanų kalba.
Pavyzdžiui, McDonalde (taip, taip ir kaip taip galima, esi Ispanijoje, bet eini į Mcdonalds; bet norėjosi labai jau spurgos) viskas dviem kalbom. Kad esame Katalonijoje supratome tuomet, kai prie užrakintų informacijos centro durų buvo parašyta, kad rugsėjo 11 d. nedirbs, nes tai Nacionalinė Katalonijos diena. O ispanams nedirbti juk reiškia visiškai nedirbti (nei parduotuvės, nei muziejai). Tačiau pagrindinėje gatvėje randame dar vieną turizmo informacijos centrą, iš kurio eilutė tęsiasi ir lauke, o jame dirbantis vyrukas pasakoja apie lankytinas Tarragonos vietas vis kita kalba (rusų, vokiečių, ispanų ir anglų, bent tiek išgirdom, kol eilėje laukėm).
Sulaukus savo eilės, buvom pasveikintos su lietuvių krepšinio pergalėm (tą 2010 m. rugsėjo dieną dar nebuvom sužaidę su JAV), informuotos apie Katalonijos dienos šventę, gavome naudingų patarimų, ką verta pamatyti atostogaujant Tarragonoje tik vieną dieną ir kur papietauti. Pagailėjo, jog negalėsime pamatyti iš gyvų žmonių statomo bokšto (nes jau būsime išvykusios į Saragosą) ir buvome palydėtos sėkmės linkėjimais Lietuvos krepšinio rinktinei. Įdomus pastebėjimas: kuomet atsakiau, kad "Jums taip pat sėkmės", turizmo informacijos centro darbuotojas pasakė, kad jiems jos neprireiks, nes jie nežaidžia. Jis turėjo omenyje katalonus, nes ispanai juk vis dar žaidė dėl 5-8 vietų).
Nors mums nepavyko pamatyti iš gyvų žmonių pastatyto bokšto, tačiau turėjome puikią galimybę įsiamžinti prie tokios statulos. Tokios gyvų žmonių pilys buvo pradėtos statyti būtent šiame mieste jau nuo XVIII a. (vėliau išplito po visą Kataloniją).
Simbolizuoja žmonių ištvermę, pusiausvyrą, vertybes ir sumanumą - tai, kas juos padarė katalonais. Skirtinga žmonių stovėjimo kombinacija simbolizuoja skirtingus dalykus, kaip žmonių vienybė, ar jaudulys mažo vaiko, kuris iškeliamas į bokšto viršų ir gali pasiekti dangaus aukštį. Ar ne gražu? Fotografavomės ne tik mes, bet ir rusų porelė, kuri tiesiog įkišo savo fotoaparatą man į rankas ir pasakė žodį "foto". Draugei Ievai teko mandagesnės rusaitės: "Please, foto.." su stipriu rusišku akcentu... Galėjom įsidarbinti fotografėm!
Pagrindinė gatvė baigiasi milžinišku balkonu, iš kurio atsiveria neįtikėtinas vaizdas į Viduržemio jūrą. Iš vienos pusės pakrantė su smėlingu paplūdimiu ir vilomis ant kranto, o iš kitos pusės - jachtos ir pramoninis uostas.
Kitas objektas, kurį mes aplankėme, buvo iš Romos laikų išlikęs koliziejus. Tas, kas buvo pačiame Romos koliziejuje, šiuo galbūt nesistebėtų, bet man buvo labai įdomu ir smalsu pažiūrėti. Visada įsivaizdavau tai kaip apvalią areną, skirta kruvinoms kovoms, o pasirodo, pati scena išsidalina: arena, požeminiai perėjimai, bazilika ir net nekropolis.
Aplinkui sėdėti skirtos vietos skiriasi: vienoje pusėje dailiai tašytos sėdėjimo vietos, kitoje - iš uolos iškaltos. Išsiskiria valdžios platforma ir deivei Nemezidei skirta koplytėlė. Visas vaizdas užburia. Gal dėl to, kad pats koliziejus pradėtas statyti I a.pr.Kr pab. ir II a. pr. Kr. pradžioje, o už jo - tik Viduržemio jūros vandens žydrumas.
Belandžiojant specialiai turistams padarytais takeliais ir besipaveiksluojant po arkomis, sutikome vos keletą turistų (vis dėlto buvo ankstoka), tačiau mūsų nuostabai vidury arenos vienas iš turistų pasipiršo savo draugei. Gal ir visai romantiškai skamba: atostogų metu Ispanijoje, viename iš romėnų laikų amfiteatrų pasipiršo...
Nors jau perkant bilietus buvo siūloma nusipirkti universalų vieną, skirtą net keturiems muziejams, kuris galioja net dvi dienas, nusprendėme to nedaryti, nes per vieną sutrumpinto darbo dieną nespėsime visko apžiūrėti (juk Nacionalinė Katalonijos diena). Tačiau tai - puikus sprendimas, taip pat yra siūloma speciali kortelė, kuri galioja priklausomai nuo to, kelioms dienoms perki. Vienai dienai kortelė kainuoja 14 eurų, su ja į visus muziejus patenki nemokamai, taip pat nemokamai naudojiesi viešuoju transportu, nuolaidomis kavinėse, viešbučiuose ir kitomis pramogoms. Studentams taikomos 50% procentų nuolaidos, tad lankomi objektai mums kainavo tik 1,50 euro.
Paklaususios informacijos centre duotų patarimų, aplankėme ir romėnų bokštą (I a.), nuo kurio atsivėrė nuostabus visos Tarragonos vaizdas, o taip pat ir tunelį, kuris buvo skirtas arklių ir vežimų lenktynėms, o vėliau netgi tapęs kalėjimu.
Aplankiusios rekomenduotus objektus, patraukėme į paplūdimį, vingiuodamos mažytėmis Tarragonos ( apie 140 tūkst. gyv.) gatvelėmis. Pataikėme į Katalonijos dienos šurmulį, kur buvo mokami šokti maži ir dideli, pardavinėjami rankdarbiai ir kt. Daug spalvų, vėliavų ir nesuvaidinto jaukumo. Gatvelės siauros, mažytės, visos baigiasi į pagrindinę Ramblos gatvę.
Ženklų, vedančių į paplūdimį, ne vienas, bet mes pasirinkome artimiausią. Nustebino du dalykai: pirma, niekur nebuvo persirengimo kabinų (tad teko persirengi tualete) ir antra, jokio ženklo, kad tai nudistų paplūdimys. Tačiau kur ne kur buvo moterų, maniusių, kad tai būtent toks paplūdimys.
Žmonių gausa tikrai negalėčiau skųstis. Buvo pats tas. Beliko tik mėgautis žydru ir šiltu vandeniu, ir malonia saule. Na, bent jau tada taip atrodė. O vakaro pabaigoje supratome, kad abi įdegėme ir ganėtinai ryškiai. Tai išdavė ir paraudusi mano nosis. Savo kelionę užbaigėme vienoje iš kavinukių (beje, užsisakant apelsinų sulčių, visuomet atnešama ir cukraus), o jau keliaujant į autobusų stotį, susistabdė mus vyrų kompanija, šventusi bernvakarį.
Jaunikis buvo apsitaisęs gladiatoriaus kostiumu ir klausė, gal viena iš mūsų būtų jo Elena. Nieko vulgaraus ar negražaus, tiesą sakant, labai miela. O sakydama vyrų kompanija tikrai nesuklydau, jiems mažiausiai po 35 metus turėjo būti. (Kaip ispanų kalbos mokytoja pasakojo, tai būdingas amžius vestuvėms, čia juk niekas neskuba!)
Grįžom namo pavargusios, bet patenkintos. Daug pamatėm ir tuo pačiu prie jūros pabuvom. Nuliūdino žinia apie Lietuvos krepšinio pralaimėtas varžybas, bet pasidžiaugėme, kad mūsų krepšininkai vis tiek šaunuoliai... Suvalgėm dar po dubenėlį šviežių vaisių (nes čia jie labai skanūs ir pigūs) su jogurtu ir nuėjome miegoti, nors turbūt visa Ispanija tik buvo pradėjusi šėlti...
Sandra
*********
Šis rašinys - konkurso „Mano Ispanija“ dalis. Dalyvauk ir tu!
