aA
Kaip gali neerzinti ilgos eilės parduotuvėse, kada kasininkė paplepa su kiekvienu klientu („O, šitie sausainiukai mano mėgstamiausi!”), nors mato, kad už jo laukia kone dešimt žmonių? Kaip gali nesunervinti vidury siauros, vienpusio eismo gatvelės sustojusi mašina, kurios vairuotojas „trumpam“ nubėgo namo, nes paliko darbo raktus? O kur dar antrą valandą nakties gitara brazdinantys ir flamenko imantys dainuoti, o gal ir šokti, vyrukai, neleidžiantys tau miegoti?
Šokėja
© Shutterstock nuotr.

Nepažįstami žmonės, autobuso stotelėje bandantys iškvosti visą tavo gyvenimo istoriją? Tris savaites vėluojanti paprastutė, popierinė bibliotekos kortelė? Siestos metas, kada visos parduotuves vidury dienos užsidaro ir nusipirkti kad ir tą nelemtą pašto ženklą tampa žygdarbiu? O taip. Tokia jau ta Ispanija. Su visais savo trūkumais, kurie dabar, grįžus po metų, praleistų šioje Jose‘iu ir Carmen‘u šalyje, atrodo tokie žavūs, tokie juokingi. Su visais savo trūkumais, kuriuos, keista, jau imu idealizuoti.

Pavyzdžiui, tą jų įprotį švęsti iš visos širdies. Vadinamąją Šventąją Savaitę (lietuviškas atitikmuo – Šv. Velykos) jie, kaip jau suprantama iš pavadinimo, švenčia visą savaitę. Po keliolikos dienų ir vėl šventė – kokia nors mugė (isp. Feria), kada ir vėl viskas uždaryta, kada ir vėl visiems dirbti nereikia.

Jei tavo mieste šį savaitgalį nevyksta jokia fiesta – ne bėda, važiuokim į kitą šalia esantį miestelį, kur jau tikrai organizuojamas koks nors renginys. Baliai, festivaliai čia, rodos, nesibaigia. Švęsti pirmadienį? Kodėl gi ne?

Žodis „fiesta“ galėtų tapti Ispanijos sinonimu. Dvi savaites trunkantys karnavalai, kada bene visi žmonės persirengia kvailiausiais kostiumais, kilometrinės eisenos, kurių dalyviai visokiausiais būdais bando nustebinti žiūrovus, tradicinės šventės, o dar ir kelios kitos, pasiskolintos iš kitų šalių. Na, ispanams progų pašėlti tikrai netrūksta, o jei jų ir pasigendama, visad atsiranda kokio Šventojo Chuan‘o, Pedro ar Izabelės diena... Taip, taip, dalis ispanų nė nenutuokia, kas jie tokie. Bet ar tai svarbiausia?

Karnavalas

Autorės nuotraukos

O tai kaipgi švenčiama? Taip, kaip ir visame pasaulyje – su šokiais ir dainomis. Bet jau tokiais šokiais! Žiūrėdama į vos kelerių metų mergaitę, plojančią rankytėm, šokančią flamenko ritmu ir būrelį jos draugių, palaikančiai šaukiančių „Bailaaaa, bailaaa! (liet. Šok, šok!)“ klausiu kito ispano: „Oho, tai kur ji viso to išmoko?“ Vyrukas nusijuokia ir paprastai atsako: „Gatvėj.“

Didžiausias įspūdis, kurį ir paliko Ispanijos kultūra, - šokiai. Užtenka nueiti į paprasčiausią klubą ir pamatyti minią žmonių, vienodai judančią pagal tam tikrą dainą. Pamatyti poras, aistringai šokančias salsą ar baccatą tiesiog vidury gatvės. Pamatyti senukus kokiam festivaly pasitikinčiai pakėlusius galvą į dangų, pasitempusius ir tvirtai pagal muziką trepsinčius kojomis. Žmonės, vat ten tai šokiai!

Gyvenime niekas taip nesužavėjo, kaip ispanų meilė muzikai, jų gebėjimas judėti taip, kaip neišmokstama nė vienoje brangiausioje šokių mokykloje. Ir kaip nesmagu būdavo, kai mano šešerių metų mergaitė (Ispanijoje dirbau au-pair) bandydavo mane išmokyti šokti kokį nors ispanišką šokį, deja, iškart tapdavo aišku, kad užsieniečiams tai - misija neįmanoma. Ir dar muzika!

Gyvenau Andalūzijos regione, kur labai gilios flamenko tradicijos. Čia gatvėse žmonės dainuoja čigoniško stiliaus dainas, kurios neįsivaizduojamos be pritariamojo rankų plojimo. Teko dalyvauti viename šeimos susibūrime, kur apie dvidešimt žmonių ėmė traukti tradicines andalūziškas dainas, vėliau iš kažkur atsirado būgneliai, dar visokie barškučiai ir, žinoma, prasidėjo šokiai...

Aprašyti neįmanoma to reginio, kada matai moteris, raudonomis lūpomis, juodais garbanotais plaukais, ilgais sijonais besisukančias ratu, vyrus, kurių ugningas žvilgsnis, tvirtas stotas ir sodrus balsas, rėkiantis kažką ispaniškai, kelia susižavėjimą... Kada vaikai, senukai stojasi ir pasiduoda muzikai, truputį graudulingai, bet tuo pačiu ugningai, užvedančiai. Ir šoka, šoka, šoka...

Flamenko šokėja

Iki ryto! Kartais pamanydavau, kad Ispanijoj žmonės painioja dieną su naktimi. Mano aplinkoje buvę ispanai gyveno visiškai skirtingu ritmu nei buvau pratusi. Dirbti pradeda apie 9 val. ryto, nuo maždaug pirmos iki keturių turi pertraukėlę, kada grįžta namo papietauti ir, žinoma, pasnausti. Tuomet ir vėl kimba į darbą, kuris baigiamas apie 8-9 valaną vakaro. O vėliau prasideda tikras gyvenimas!

Kada jau ne taip karšta, gatvės prisipildo žmonių, visos kavinės būna pilnutėlės, nes čia pavasarį, vasarą ir rudenį gyvenimas persikelia į gatvę, perpildytą garsiai besišnekučiuojančių ispanų. 9-10 valanda – sočios vakarienės, kuri gali trukti ir iki pirmos valandos nakties, metas. Sveiko gyvenimo būdo parodija. Ir kodėl ispanės vis tik yra tokios smulkutės? Beje, būtent šitoje šalyje mane juokais skatino pradėti krepšininkės karjerą. Būdama metro šešiasdešimt devynių centimetrų tikrai daug pasiekčiau šioje mažų žmogiukų šalyje...

Na, bet ne apie krepšinį čia mes. Vėliau žmonės renkasi į barus, kur laukia trečios valandos, kada atidaromi naktiniai klubai. Taip, trečios valandos! Man, užsienietei, pripratusiai namo po šokių grįžti apie ketvirtą - penktą ryto, laukti taip ilgai iki linksmybių pradžios nebūdavo itin lengva. Juo labiau prašokti iki nakties pabaigos. 7-8 valandą ryto klubai uždaromi, o kas vyksta po to – priklauso jau nuo žmogaus. Kam į darbą, o kam ir į paplūdimį. Ir tai vyksta ne tik savaitgaliais. Tad ilgainiui ėmiau suprasti, kad siesta sugalvota ne tik dėl varginančio karščio. Pamiegoti pietų miegelio darbo dieną, matyt, nori nemažai ispanų, praeitą naktį prašokusių ar tiesiog praplepėjusių su draugais iki aušros.

Merginos, pasipuošusios flamenko suknelėmis miesto mugės metu

Ispanai, rodos, niekada nepavargsta nuo kalbų. Ir visai nesvarbu, kad žmonių, su kuriais tauškia, jie visai nepažįsta. Jau pripratau, kad ką tik gatvėje sutiktas žmogus ima klausinėti asmeninių dalykų ir pasakoti savuosius, kai kaimynai išplepa viso rajono gandus bei kiekvienos šeimos paslaptis. Čia – visi savi, visi vieni kitus pažįsta.

Ispanijoj bendruomeniškumo jausmas itin svarbus. Pamenu, pirmą kartą atvykus į šią šalį taip sužavėjo gatvėje pamatytas vaizdas. Kaimynai, išsinešę kėdes ir stalus, visi kartu susėdę su alaus stikline rankoje, tiesiog gatvėje aptarinėja tos dienos aktualijas. Ką šie šneka, išgirsti visai nesunku - ispanai kalba pakankamai garsiai. O ir šeimyniniai barniai čia - jokia paslaptis. Vyras išdavė, namo grįžo girtas, pamiršo pasveikinti su gimtadieniu? Tai sužino ir visi aplinkiniai.

Juokas imdavo matant tokius kivirčus vidury gatvės. Įsiaudrinę žmonės, iš muilo operų girdėtos ispaniškos frazės: tokia situacija kartais priversdavo kikenti. Meksikietiškus serialus Ispanijoj primena ne tik audringi barniai... Paklausdama žmogaus jo vardo, čia išgirsdavau kartais net tris. Ispanijoj įprasta turėti du ar daugiau vardų, vėliau seka dvi pavardės: viena tėvo, kita - motinos. Įdomiausia, kad žmonės prisistato ne vienu vardu, bet didžiuodamiesi greitakalbe pasako iškart visus:

-Sveikas, kuo tu vardu?

- Miguel Angel Mario. O tu?

-Raquel Blanca.

Gerai, kad nepradeda berti pavardžių, nors kartais ir tai pasitaiko. Neretais atvejais dukros pavadinamos motinų vardais, sūnūs – tėvų. Tad, kai šaukdavau savo prižiūrimą mergaitę, vis turėdavau pridėti – „mažoji“, nes kitaip atsiliepdavo tiek vaikas, tiek jo mama. Štai, vieno kaimyno šeimoje visų vyrų: sūnaus, tėvo, senelio, prosenelio ir t.t. - vardas vienodas – Fernando. Ir kaip jie nesusipainioja? Bet tokia tradicija visai nestebindavo, juk ispanai taip didžiuojasi savo giminės šaknimis.

Šventoji Savaitė

Apskritai, jiems be galo svarbi šeima. Sekmadieniais susirenka visi drauge ir dieną praleidžia kartu: seneliai, vaikai, anūkai, dėdės, tetos. Vis pavydėdavau jiems tokios gražios tradicijos. Stebėdavausi, kiek čia daug tobulų šeimų, kartu iškylaujančių, dieną su vaikais ir keliais šunimis leidžiančių besivaikščiojant paplūdimiu. Pasirodo, ne viskas taip idealu, kaip atrodo.

Kaip ir pridera, ispanų šeimose verda tikros serialų aistros. Meilužės, joms perkami namai, dvigubi gyvenimai, slaptos skyrybos – štai kas slepiasi už šitų pavyzdinių šeimų durų. Na, bet kadangi tokios svetimos intrigos manęs nedomindavo, su šypsena nulydėdavau gatvėse pamažėle einančias susikibusias senukų poreles, kurios Ispanijoj - ne išimtis, o labiau – kaip taisyklė.

O ir tie senukai visai kitokie! Visad pasitempę, pasipuošę, damų lūpos padažytos, nagai nulakuoti, šukuosenos padarytos, galvos iškeltos. Štai kur charakteris! Vynelį kartu susėdę gurkšnoja, cigarus vyriškiai traukia, o suskambus patinkančiai dainai, ima šokti. Ir jokių bambėjimų, kad jau nedaug liko gyventi. Vis galvodavau: „Na, ir pasisekė jiems, pavydėtina senatvė. Vaikšto sau palmių alėjomis, jokių nervų, jokio streso.“ Šioje šalyje senukams vietos tikrai yra.

Čigonai, gatvėje grojantys flamenko muziką

Galbūt todėl retkarčiais pasirodydavo, kad Ispanija kai kuriais atvejais šiek tiek senamadiška, atsilikusi šalis. Na, žinoma, nekalbu apie didmiesčius, kurie smarkiai, oj kaip smarkiai, aplenkę mūsų Vilnių ar Kauną. Bet pavyzdžiui, mieste, kuriame gyvenau aš, viešojo transporto sistema visiškai nesutvarkyta. Na ir kas, kad autobuso stotelėj pakabintas tvarkaraštis. Stebuklu įvardydavau atvejus, kai autobusas, kuriuo važinėja tik senoliai, atvažiuodavo laiku.

Dešimt, dvidešimt minučių – tai dar nieko. Kartą pamaniau, kad pakabintas pasenęs ar klaidingas tvarkaraštis, ir tikrojo ėmiau ieškoti internete. Kur tokiam? Autobuso tvarkaraščių čia nė su žiburiu nerasi. Ne veltui visur vaikščiodavau pėsčiomis, bent būdavau tikra, kad niekur nepavėluosiu. Nors ir tai ilgainiui ši yda neaplenkė ir manęs.

Dar vienas keistas dalykas, primenantis senesnius laikus: vykstant šeimos šventei, čia prikviečiama begalė žmonių, žymiai per daug. Vieno berniuko pirmosios komunijos šventėje dalyvavo šimtas dvidešimt penki žmonės, į draugo vestuves prikviesta taip pat virš šimto svečių. Na, bet čia, matyt, vėl skirtingos tradicijos.

Tokiais atvejais ir vėl prisimindavau, kiek daug ispanui reiškia šeima. Tiek daug, kad visai nemažai jaunuolių tebegyvena su savo tėvais, nors jau yra virš trisdešimties. Niekad nepamiršiu, kaip vienas į ketvirtą dešimtį įkopęs ispanas gal penkiolika minučių savo draugei užsienietei įrodinėjo, kad tikrai gyvena su savo gimdytojais ir seneliais. Mergina netikėjo ir galvojo, kad tai - tik juokas.

Kartais prireikdavo daugiau nei penkiolikos minučių suprasti, kad Ispanija – visiškai skirtinga šalis nei Lietuva, perprasti jų man keistai atrodančias tradicijas. O ispanai jausdavosi taip pat kaip aš, kai jiems pasakodavau apie lietuviškus papročius. Mieste, kuriame gyvenau, turistų būdavo ne per daugiausiai, todėl būdavo malonu, kai ispanai domėdavosi mano šalimi, jos gyventojais. Tačiau taip stebindavo jų visiškas atitrūkimas nuo pasaulio. Kas ta Lietuva, kur ji yra, niekas nė nebuvo girdėjęs. Na, tai nieko tokio, prie šito jau esu pripratus. Bet visiškas anglų kalbos nemokėjimas, svarbių istorinių faktų nežinojimas...

Būdavo taip juokinga, kai ispanai, nubraukę visiškai ispaniško žodžio galūnę ir truputį pakeisdami tarimą, manydavo, kad jau kalba angliškai. Pavyzdžiui, ispaniškai bolso reiškia krepšį. Vienas mano mokinys vis sakydavo: „Where is my bols?“

Tačiau ne geografinės ar filologinės žinios svarbiausios, todėl net ir tokie bandymai šnekėti mane nuteikdavo teigiamai – vis mėgina. Nors anglų ir ispanų kalbose yra pakankamai panašių žodžių, ispanai sakydavo, kad išmokti šią užsienio kalbą jiems trukdo bloga švietimo sistema. Kita vertus, ispanų kalba man be galo graži, todėl tik trindavau rankomis, gavus progą pakalbėti ispaniškai.

Ir paskanauti ispaniško maisto! Ir paragauti ispaniškų vynų! Niekada nebuvau pastarųjų žinovė, todėl mane taip žavėdavo, kai matydavau žmones, be galo susidomėjusius visa vyno istorija, žinančius skirtumus tarp vieno ar kito vyno, atmintinai mokančius kone visus pavadinimus, gėrimų amžių, kiekvieno miesto vyno rūsio privalumus bei trūkumus. Ir kaip taip įmanoma?

Magija – taip įvardinčiau visa, kas susiję su vynais. Svarbiausia, kad tokių „magų“, žinančių bene viską apie šį gėrimą, buvo ne vienas ir ne du. Net gatvėje sraiges pardavinėjantis diedukas, rodos, nusimanydavo daugiau nei mano draugas, vadinantis save vynu žinovu. O jau patiekalai!

Man taip pasisekė, kad gyvenau ispanų šeimoje, todėl turėjau galimybę ispanų virtuvę pamatyti, užuosti iš arti. Vaisiai, daržovės, jūros gėrybės, kurių daugiau nei pusės gyvenime nebuvau ragavus... Ech, kone kiekvieną dieną vis kitas patiekalas. Ir iš kur jų tiek daug? O kur dar desertai? Ispanijoj nei pietūs, nei vakarienė neįsivaizduojama be kokio nors skanėsto. O čia jau ne kas, nes ir dabar, nors esu jau Lietuvoje, nebegaliu gyventi be desertų. Ir apelsinų!

Niekaip nesuprasdavau, kodėl vietiniai juos perka iš parduotuvių, kai gatvėje gali rasti begalę apelsinmedžių. Ne tik gatvėje, bet ir savo namo kieme. Tokie vaizdeliai primindavo atvirutes turistams.

Iš tikro kone viskas, ką ten mačiau, atrodydavo lyg iš atvirutės. Atsikeli ryte, pažiūri pro langą, o ten - mėlynas, mėlynas Atlanto vandenynas. Už mažiau nei valandą trunkančios kelionės – jau kalnai ir ežerėliai. Vėliau miškai, miniatiūrinė dykuma, uolos. Ispanijoje gali rasti viską! Ir būdavo taip gera žinoti, kad ir aš bet kada galiu leistis į tuos ieškojimus. Kad viską, ką matau, nėra vien tobuli vaizdeliai iš atostogų, kurios baigiasi visuomet per greitai. Viską, ką ten mačiau, buvo mano naujas gyvenimas Ispanijoj, mano svajonių šaly.

Todėl dabar keista, kai skaitydama suvokiu, kad čia prirašiau tiek daug šios šalies minusų. Bet juk jie ir išskiria Ispaniją iš kitų šalių. Net ir tie apgriuvę pastatai, kurių ten apstu, ar šiukšlės gatvėje man nekelia jokių neigiamų emocijų. Atvirkščiai, dabar, kai žiūriu visas fotografijas, nerandu jose nė vieno nufotografuoto senovinio, dailaus, smulkiais raštais dekoruoto namo.

Mano dėmesį ten patraukdavo lūšnelės, aptrupėjusiomis sienomis, nudažytos ryškių spalvų dažais ir išklijuotos margomis plytelėmis. Jau taip gražu, taip miela! Ir tos senos, palūžusios durys, šalia kurių būtinai stovi kėdė – dabar šeimininkė prigulusi pietų miegui, bet vakare, apie penktą, vėl išlįs, įsitaisys savo nuolatinėje vietoje ir lauks kitų kaimynų.

Nežinau, kiek laiko reikia, kad priprasčiau prie tokio gyvenimo būdo, kad nebekreipčiau dėmesio į visus keistumus, kad nebešokinėčiau kaip kokia kvailelė iš laimės, pamačiusi bet kokią kasdienę mielą smulkmeną. Kartais prigaudavau save, tiesiog einančią ir besišypsančią. O ko liūdėt? Čia ir krizė, čia ir darbų nėra, o tiek daug žmonių eina sau išsišiepę, daineles traukia. Tai ir aš! Saulė šviečia, gruodį prie Kalėdų eglės fotografuojamės su šortais, kikenam. O ko liūdėt? Iš ispanų išmokau pozityvumo, atsipalaidavimo, visko atidėjimo paskutinei minutei, vėlavimo. Ir žinote ką? Gyventi tikrai lengviau. Linksmiau. O ko liūdėt?

Ispanija man – tobula šalis. Žinau, kad ten dabar gyvenimas ne rožėmis klotas, bet visur juk yra tų problemų. Todėl geriausia nuo jų atsiriboti ir lengvabūdiškai stengtis įžvelgti tik privalumus. Ką ir dariau visus metus. Kaip matau, pavyko. Tad tuomet, kai naktį prižadindavo lauke koncertą surengusių vyrukų dainos, jei mokėdavau žodžius, tyliai dainuodavau ir aš. Jei žinodavau, kad kas nors pavėluos, ilgiau pamiegodavau ir pavėluodavau pati. Jei nesulaukdavau autobuso, ėjimą pėstute įsivaizduodavau kaip puikią sporto rūšį, padėsiančią man numesti čia nuo ispaniškų desertų priaugtus kilogramus.

Na, o jei užnervindavo ta visad šviečianti saulė, draugiški ir šilti žmonės, jei suerzindavo tas vandenyno bangų mūšos garsas, jei nebegalėdavau žiūrėti į tuos gamtos stebuklus, užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad visa tai – tik sapnas, nes niekaip negalėdavau patikėti, kad toks jau tas mano realus gyvenimas. Ispaniškas gyvenimas. Tegyvuoja Ispanija.

Monika

*********

Šis rašinys - konkurso „Mano Ispanija“ dalis. Dalyvauk ir tu!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vaikai dėl to niekada nesipyksta, bet trys ketvirtadaliai pasaulio konfliktų kyla būtent dėl šios priežasties (15)

Šią savaitę, lapkričio 16-ąją, minėsime Tarptautinę tolerancijos dieną. Pakantumas kitam ir...

Tūkstančius sekėjų turinti tinklaraštininkė Mahila apie sudėtingiausią gyvenimo kelionę ir tai, kodėl ji visada slepia savo veidą (1)

Tinklaraštis, kurį seka beveik 40 tūkstančių žmonių bei už jo pasislėpusi mergina Mahilos...

Nelegali storo katino kelionė užrūstino Rusijos oro linijas (11)

Rusijos oro vežėjas „ Aeroflot “ nutarė pamokyti taisyklių pažeidėją: daugiau nei...

Skandinavų oro linijos pristato tris naujas kryptis iš Lietuvos oro uostų (21)

Oro bendrovė „ Norwegian Air Shuttle“ tęsia maršrutų plėtrą Lietuvoje ir jau kitais metais...

Apdovanojimas Vilniui pažadino tarptautinės žiniasklaidos dėmesį (29)

Žinia, kad Vilniaus turistinė reklama „Vilnius – Europos G taškas “ buvo įvertinta auksu...

Top naujienos

Sunkios ligos kamuojamas Jurgis atsidūrė beviltiškoje padėtyje: nežinau, ką man reiks pasakyti savo dukrai (34)

„Laivas skęsta, bet mane išmetė pirmąjį“, – laidoje „ DELFI diena “ sakė cukriniu...

Pavojingai kaista abu Vokietijos visuomenės pakraščiai: grasinti imasi net moterims ir vaikams (141)

Jau kuris laikas Vokietijoje dažnėja pranešimų, rodančių, jog pavojingai kaista abu visuomenės...

Pirko rusišką lėktuvnešį, o įsigijo nesibaigiantį galvos skausmą (498)

Kaip ir daug kitų šalių, Indija nori įsigyti geriausių ginklų, kokių tik išgali nusipirkti....

Rimvydas Valatka. Lietuvos lenko pasikalbėjimas su arabų šeichu (281)

Iki šiol abejojama, kas parašė „Lenko pasikalbėjimą su lietuviu“. Bet niekas neabejoja, kad...

Įspėja šiukštu nemaišyti šių dažniausiai vartojamų vaistų: galima ne tik apsinuodyti, bet ir pakenkti svarbiems organams (30)

Užklupus skausmui, peršalimui ar kitiems netikėtumams, pirmiausia puolame į savo vaistinėlę. Ten...

„Žalgiris“ išliejo įtūžį: Pasvalyje iškovota didžiausia sezono pergalė (70)

Penktadienį skaudžią nesėkmę Eurolygos rungtynėse prieš Pirėjo „Olympiakos“ patyręs Kauno...

Avarija Prienų rajone: du žmones vadavo ugniagesiai gelbėtojai (1)

Sekmadienio vakarą, apie 18.15 val., Prienų rajone, Kauno plente, Ignatavos kaimo ribose, maždaug 4...

Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ užvėrė „Scanoramą“ sostinėje

Sekmadienio vakarą Vilniuje kino mylėtojai rinkosi į šventinę Europos šalių kino forumo...

„Patrulis“ Algirdas Radzevičius išdrįso netikėtam interviu: iki sūnaus buvau visai kitoks žmogus (14)

Vienuolikmetį sūnų Roką auginantis grupės „Patruliai“ lyderis Algirdas Radzevičius...

Senovės Lietuvos miškų apsauga: urėdas brakonierių galėjo iš karto pakarti (3)

Visi trys Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588) šalia svarbiausių tuometinės valstybės ir jos...