Manieros. O ar žinote, kokioje šalyje pilys buvo statomos visai ne aukštuomenei ramiai gyventi, ne karaliams linksmintis? Nes jos buvo ne tipinės pilys, joms atiteko labiau tvirtovėms būdingi vaidmenys.
Išgirdus frazę “Ispanijos pilys” galima šiek tiek ir sutrikti… “Gal kalba apie Prancūzijos pilis?” – nevalingai išsprūs. Na, ne vienam tikrai. Ispanija ir pilys? Juoda dėmė žinių bagaže. Ispanijos pažinimo grandinę sudaro: korida, flamenko, paella, alyvuogės, sūris, saldūs, tiršti bei aromatingi vynai, saulėtos švelnaus smėlio pakrantės, prabangūs ir pilni pramogų kurortai. Barselonos Gaudis, Montserato vienuolynas, Figeras su Dali kiaušiniais… Pilims įsiterpti tarsi vietos ir per maža…
Na, nebent atmintyje nekrapštant, kokiame užkaboryje galėtų būti bent kokios idėjos krislelis apie tas ispaniškas pilis, prieš akis išnirs didingi ir prabangūs, bet tik senose knygose ar nuotraukose teišlikę statiniai. Arba tie, kurie atminty užstrigo iš istorijų apie Don Kichoto žygius. Kol nepavyko pasidairyti po ispaniškas pilis, Liūdnojo Vaizdo riteriai vaizduotėje gyveno prancūziško tipo pilyse.
Tvirtovė, bokštai, pilis, rūmai, gynybinės sienos… Žodžiai, sužadinantys vaizduotę - prieš akis tarsi išnyra nuo vaikystės mus lydėję animacinių filmukų (pamenate apartamentus, kuriuose antilopei iš po kanopų kritęs auksas virto moliu) arba išplaukę iš pasakų apie karalius vaizdai. Iš paskos seka įdomių detalių grandinė: bokšteliai ir pakeliami tiltai, patrankos ir bastionai, riteriai ir ginklanešiai, akmeniniai pamatai ir marmuras, išoriniai beturėkliai laiptai ir sodai, dideli vartai ir slapti praėjimai. Viduramžių tvirtovių riteriška romantika asocijuojasi su mūsų įsivaizdavimu apie dvasinių ir pasaulietiškųjų valdovų švaistūnišką prabangą.
Žiūrim į žemėlapius turistams apie tai, ką galima Ispanijoje pamatyti.
Įdomu… Negalima nepastebėti, kad vos ne kiekviename mieste žymos, reiškiančios, kad ten senųjų pilių, savo amžių skaičiuojančių apvaliais šimtmečiais, pėdsakai… Vieni labiau įspausti, kiti vos vos matomi… O kur dar fortai, tvirtovės, apsaugos sienos ir bokštai... Žemėlapis nemeluoja - Ispanija nusėta viduramžiais iškilusiais ir iki šių dienų išlikusiais pastatais bei jų griuvėsiais ir net dar senesniais kariniams reikalams pritaikytais statiniais. Aišku, kyla klausimas: iš kur tiek šio tipo pastatų?
Kažkada Ispanijoje buvo apie 10 tūkst. pilių – tiek suskaičiuojama remiantis įvairiais rašytiniais šaltiniais. Dabar yra apie pustrečio tūkstančio. Dalis apgriuvusios, be šeimininkų. Ir tik apie 500 - geros būklės, turi savininkus. Jose įrengti viešbučiai, restoranai, muziejai, mokyklos. Dalis, aišku, dar tarnauja šalies kariuomenei Apie 165 pilių durys atvertos turistams, norintiems prisiliesti prie daugiaamžės istorijos ir pajausti neperduodamą žodžiais paslapties ir romantikos atmosferą.
Kiekviena pilis unikali ir turi savo istoriją, tačiau yra vienas bruožas, kuris jas visas irgi sieja - Ispanijos pilys buvo statomos dažniausiai tik gynybiniais tikslais, nes viduramžiais vidaus politinės bei religinės ir giminių bei šeimų kovos buvo labai dažnos. Įvairaus dydžio miestai buvo apjuosiami storomis ir aukštomis sienomis. Jos išaugdavo ir aplink bažnyčias, rūmus.
Geografinė šalies padėtis – pusiasalis, atskiriantis valstybę nuo Europos Pirėnų kalnais, tapo svarbus viduramžių architektūros plėtros faktorius. Septyni šimtmečiai, kuriuos Ispanija yra gyvenusi vyraujant islamui, turėjo didelės įtakos šalies architektūrai – norėdami apsiginti nuo juos puldinėjusių kitatikių, krikščionys statė citadeles, kurias vadino “castillos”. Štai kodėl po visą Ispaniją dygo daugybė pilių ir tvirtovių, kol vėl įsigaliojo krikščionybė. Pilis dažnai nusiaubdavo, apgriaudavo, niokojo, bet jos buvo vėl atstatomos – neatsitiktinai daugelis pilių-tvirtovių vadinamos arabiškai “alcazaba” (pilis), “alcazaras” (fortas) - jos išlikusios iš maurų laikų.
Štai tokiomis sąlygomis - kai islamiški ir krikščioniški regionai ar šias religijas išpažįstančios šeimos viduramžiais kovojo dėl įtakos, buvo pastatyta daugiausia originalios architektūros statinių. Jie tarsi simboliai ir religinių kovų, ir vėliau įsiplieskusių ispanų kovų. Pilys – lyg senovės atgarsis, praeities likučiai, kurie dabar leidžia suvokti, kokie galingi ir didingi buvo praėję amžiai. Būtent tokios prieš daugiatūkstantinę turistų minią pasirodo ispaniškos pilys.
Ispanijoje, kaip nė vienoje Europos šalyje, klestėjo pilių-tvirtovių statyba, o Kastilija tapo savotiška tokių statinių karalija. Taigi – net nebežiūrint į žemėlapį, lengva nuspręsti, į kurią pusę Ispanijoje pasukti norint pasivaikščioti po pilis.
Tipinės Kastilijos – “derlingiausios pilių žemės” pilys stovi ant kalvų, kalnų ar uolų, apjuostos storomis sienomis su krumpliais ir kabančiais mažais balkonais, iš kurių buvo ant besiveržiančių į pilis pilami aliejai, derva, ridenami akmenys…
Pilies centre, sunkiausiai prieinamoje vietoje, dažniausiai būdavo bokštas (vadinamasis donjon - donžonas) – iš kurio buvo stebina aplinka.
Jame ir gyventa buvo, ir buvo laikomi ginklai bei būtinai įrengtas šulinys. Taip pat pilyje buvo arklidės, sandėliai, virtuvė. Didesnėse pilyse teritorija buvo dalinama į dvi dalis - vienoje gyveno amatininkai, o kitoje – kariai ir aukštuomenė. Aplink pilis paprastai būdavo iškasti grioviai, sienose iškalamos šaudomosios angos.
Apžiūrėti visas Kastilijos pilis neįmanoma. Važiuojant keliu Nr. 122 (Sorija- Voljadolidas) ir Nr.110 (Serija-Segovija) pasiseks pamatyti keliolikos pilių grandinėles. Nespėji sukiotis ir aikčioti… Išskirtinė Peñafiel pilis, dar vadinama Kastilijos laivu, nes savo forma primena smailianosį laivą.
“Nuo šio ir ateityje ši pilis bus patikimiausia Kastilijos tvirtovė”, - yra pasakęs grаfas Sancho García, kai pilis buvo atkovota iš mairų XI a. pradžioje. Pilyje yra donžonas, į kurį įleidžiami turistai. La Torre del Homenaje pastatytas ant labai siauro žemės plotelio – vos 50 metrų.
Pilies, kuri apsupta vynuogynų laukais, efektingai išorei nenusileidžia ir vidus: veidrodžiai, salės, erkeriai, sujungti vingiuotais laiptais. Dabar pilyje įrengtas vyno muziejus. To paties pavadinimo miestelis - Ribera del Duero ir Rueda vyno gamybos centras.
Arevalo pilyje prabėgo karalienės Izabelės Kastelietės vaikystė, vėliau pilis buvo kalėjimas, o vos už 20 km šiauriau nuo jos - prisiglaudusi prie Kokos kaimelio Castillo de Coca (arba Alonso de Fonseca pilis), kurioje dabar veikia muziejus ir miškininkų mokykla.
Astorga (Leone) pilis, statyta Gaudžio primena miegančios gražuolės pilį iš pasakos.
Viena gražiausių ir gerai išsilaikiusių Kastilijos pilių - XV a. statinys Belmonto kaimelyje gotiškojo stiliaus Castillo de Belmonte. Čia gyveno prancūzų imperatorė Eugenija – Napaleono III žmona. 1932 metais pilis įtraukta į šalies architektūros paminklų sąrašą.
Pilių išvaizdą lėmė tiek viduramžių islamo, tiek krikščioniškoji kultūra. Šis faktas matomas tokiuose elementuose kaip dekoratyviniai mūriniai, geometrinės formos ir puošybos detalės. Įprastos pilys buvo simetriškos, kartais statyboje naudotas spalvotas akmuo – bandyta sienas išpuošti gražiais ornamentais. Islamo įtaką galima pamatyti daugelyje elementų, pavyzdžiui, apvalūs bokštai, įstrižos durys, akmens mūras.
Beje, dekoratyviniai elementai, jeigu ir būdavo prisimenami, tai tik trumpomis atokvėpio tarp puldinėjimų savaitėmis. Tik po maurų išvijimo, dažniau ėmė kilti kitokio, nebe labiau gynybinio tipo statiniai, o ištaigingos rezidencijos, kurios vis tik buvo statomos tik iš dalies kaip rūmai, jų paskirtis iš esmės buvo apsauginė. Todėl su vos ne kiekviena pilimi siejami tam tikri istorijos epizodai, legendos ir mitai. Tik XV a. pabaigoje karaliai Ferdinandas ir Izabelė uždraudė naujų pilių statybas.
Tačiau La Mota pilis (Castillo de La Mota), nuo Valjadolido nutolusi apie 45 km, kurios pamatai padėti apie 1080-uosius, stebuklingu būdu pateko į abi kategorijas – ir gynybinę, ir taikaus gyvenimo. Kadaise pilis tarnavo užpuolikams, bet ispanų aukštuomenė ją taip pamėgo, jog tik išvijus maurus buvo perstatyta pagal europietišką skonį ir poreikius.
Tiesa, galingos sienos išliko. Ir ne veltui, nes naujuosius pilies šeimininkus puldinėjo savi, kol pilis perėjo į karaliaus aplinkos rankas. Vėliau ji buvo “pažeminta” iki kalėjimo - čia buvo kalinami aukštuomenės nariai, pavyzdžiui, Cesare Borgia. Ieškant šios pilies, orientyras - miestas Medina del Campo. Nepaisant savo statuso ir įvairių funkcijų, kurios buvo užgulusios pilį, iki šiol ji laikoma vaizdingiausia Kastilijoje.
Daugelyje Ispanijos regionų sudaryti ten esančių pilių lankymo maršrutai su nakvynėmis pilyse įrengtuose viešbutukuose. Kai kurie maršrutai trumpi – įveikiami per dieną ar dvi, o kitiems prireikia net ir savaitės. Pavyzdžiui, mažai žinomoje Sorijos provincijoje galima apžiūrėti daugiau nei 13 pilių.
Daugelis pilių, tvirtovių ar bokštų pastatyta stengiantis apsisaugoti nuo pavojų iš jūros. Prie Malagos prisiglaudusi maurų pilis, Almerijoje yra pilis, kurioje vienu metu galėjo tilpti apie 20 tūkst vyrų. Alikantė turi daug privalumų prieš kitus Ispanijos miestus: pasakiška pakrantė, geros vietos žvejoti, derlinga dirva. Alikantės Santa Barbara pilis ant kalno viršūnės tarsi ne tik stebi visą miestą, bet ir saugo.
Aišku, neįmanoma nepaminėti, kad pačios didžiausios gynybinės sienos, supančios miestą, - greičiausiai tos, kurios juosia Avilą.
Kitas dėmesio vertas miestas-tvirtovė Peníscola. Garsioji Alhambra Granadoje kartu su Generalife sodais – be abejonės, viena patraukliausių Ispanijos vietų. Bet tai jau visiems turistams žinomos ir nutryptos lankytinos vietos.
Man patiko pirmoji greita ir emocinga pažintis su ispaniškomis pilimis, kad ir koks jų reikšmės, ypatingumo ar svorio istorijoje bei visuomeniniame gyvenime lygis.
Visose lipant laiptais galima pasijusti kilmingu kabaljero arba klajojančio riterio dama... Paragauti vietinio vyno iš medinės taurės… O tostas vienintelis – Viva Castillos!
L.
*********
Šis rašinys - konkurso „Mano Ispanija“ dalis. Dalyvauk ir tu!
