Tris vaikus užauginę ir dviem anūkėlėmis besidžiaugiantys sutuoktiniai apie savo keliones pasakoja su žiburėliais akyse. Prisiminti tikslias datas ir vietovardžius padeda ponios Vidos aiškia rašysena užrašytos pastabos kitoje nuotraukų pusėje. Bemat viena po kitos atgyja atsiminimų virtinės. Štai jiedu su vyru keliauja per Alpių šalis, o štai jie Italijoje, Ispanijoje, Tunise, keliauja kitais maršrutais.
Keliavimo liga lietuviai susirgo prieš septynerius metus. Tačiau pirmuosius nepamirštamus kelionės po užsienį įspūdžius ponia Vida patyrė sovietmečiu, 1968 metais. Tada ji buvo ką tik „iškepta“ jauna specialistė. Sportiška mergina mielai žaisdavo už komunalininkus madingą tuo metu badmintoną. Už aktyvumą ir mėgėjiškas pergales jai buvo pasiūlyta kelionė Dunojumi – per šešias valstybes! „Ji kainavo 310 rublių“, – kaip šiandien prisimena moteris. Vos šiek tiek daugiau nei 80 rublių uždirbančiai jaunai specialistei teko rimtai pataupyti – tai buvo labai brangus kelialapis.
Tarybiniams turistams buvo leidžiama išsikeisti 110 rublių. Pusę sumos galima buvo išleisti Čekoslovakijoje (tradiciškai batams). Na, o mažiau „draugiškose“ šalyse kelionės dalyviai turėjo išsiversti su simboliniu pinigų kiekiu. Pvz., Austrijoje – su dviem rubliais. „Nusipirkau juostuotas kojines, atrodo, dar ledams užteko“, – šypsosi moteris. Tada ji nesuko galvos dėl keistų taisyklių, galiojusių piliečiams už geležinės uždangos. Džiaugėsi galimybe akies krašteliu pamatyti, kas anapus. Kita vertus, sovietinių draudimų mažai kas laikėsi. Grupės nariai (joje buvo nemažai to meto ponų – teisėjų, prekybininkų) nepaisė instruktažo metu duoto nurodymo užsienyje vaikščioti grupelėmis po penkis (vienas iš jų tradiciškai turėjo būti saugumietis), netgi slapta vežėsi dolerių.
Ponia Vida kvatoja prisiminusi vaizdą, kaip, laivui įplaukus į Rumunijos teritoriją, lietuviai graibstė jūrinius žiūronus, kuriuos į kelionę buvo pasiėmęs vienas marijampolietis, kad pamatytų – kaipgi ten, užsienyje, žmonės gyvena. O krante viso labo tik trobelė pakrypusi, moterėlė žąsis begananti.
Tai buvo įspūdinga kelionė. Kas pamatyta, išgirsta, išliko visam gyvenimui. Po daugiau nei 30 metų su vyru nuvykusi į Vieną, moteris valso karaliaus Johano Štrauso miestą išvydo beveik nepasikeitusį.
Kelionių liga susargdino Paryžius
Pirmoji bendra sutuoktinių kelionė į Paryžių buvo lemtinga. Gidė Jūratė iš kelionių agentūros lyg žinodama tada sakė: Paryžius jus susargdins kelionių liga.
Skardinskai grupėje anaiptol nebuvo vyriausi. Savo tėvuką, kuriam buvo jau per 70 metų, į Paryžių per penkias Vakarų Europos valstybių sostines vežėsi ir gidė. Sutuoktiniai šauniai laikėsi kelionėje, juolab kad Paryžius nuostabiai pritaikytas turistų srautui, beveik prie visų lankomų objektų galima privažiuoti autobusu. Pora neatsisakė netgi malonumo aplankyti Disnėjaus parką ir išmėginti įvairiausius galimus atrakcionus. Ten įsitikino, kad linksmieji kalneliai ir panašios pramogos – ne tik vaikams.
Iš namų pasiimtų vaistų neprireikė. Sunkesnės buvo tik dvi nakvynės autobuse. Tai patyrusi pora vėliau rinkdavosi keliones su patogiu nakties poilsiu. Kita vertus, netrukus nakvynės turistiniuose autobusuose išėjo iš mados.
Vienintelis įvykęs nedidelis incidentas – Paryžiuje prarastas ar pavogtas fotoaparatas. Autobusas jau turėjo pajudėti iš Paryžiaus, kai ponas Juozas strimgalviais puolė ieškoti, kur įsigyti kitą fotoaparatą. Spėjo. Nors ir pirktas paskubomis, jis tarnauja iki šiol.
Na, o grįžę namo ir suklijavę į albumą nuotraukas, Skardinskai pradėjo svajoti apie kitą išvyką.
Nori viską pamatyti savo akimis
Neramios sielos pora trokšta viską pamatyti savo akimis – architektūros paminklus, istorines vietas ir kitas įžymybes, žinomas iš knygų, televizoriaus ar kino ekranų. Šiek tiek sutaupo įsigydami kelialapius pasibaigus aktyviajam turizmo sezonui. Prieš kelionę ponia Vida turi įprotį apie tą šalį pasiieškoti papildomos literatūros.
Tikrovėje aplankytos žymios vietos suspindi naujomis spalvomis, tampa artimesnės ir suprantamos.
Neseniai per žinias šmėstelėjo siužetas apie potvynio metu užlietą Venecijos Šv. Morkaus aikštę. „O mes ten vaikščiojom!“ – sutuoktiniams tuojau pat prieš akis iškilo kelionė „Klasikinė Italija“. Atverčia albumą su nuotrauka, kurioje – ne tik karnavalais, dėl įžymybių besivaržančiais restoranais, bet ir balandžiais garsėjanti aikštė. Turistų mielai lesinami sparnuočiai (jiems čia pat galima nusipirkti lesalo) vietos verslininkams, gyventojams kelia tam tikrų rūpesčių. Pastatus nuo balandžių ir jų taršos saugo tankiai prismaigstyti smaigai. Tie balandžiai, kurie neiškentę vis dėlto nutupia, pakilti jau nepajėgia...
Lietuviai nudžiugo sužinoję apie Kretingos rajone, Mažučių kaime, kuriamą privatų japonišką sodą – to paties žymaus japonų kraštovaizdžio architekto Hašimės Vatanabi projektuotame sode su akmenų upe, auksinėmis žuvelėmis, arbatos nameliu ir kitais šiam Rytų menui būdingais atributais jiems teko vaikštinėti lankantis Monake.
Buenos tardes, Ispanija!
Lietuviai pramoko pasisveikinti temperamentu trykštančioje Ispanijoje. Barselonoje jie žavėjosi genialaus architekto modernisto Antonijaus Gaudi pastatais – 1884 m. pradėta statyti ir iki šiol nebaigta statyti Šv. Šeimos bažnyčia, į Pasaulio paveldą įtrauktu Giuelio parku, kuriame, sėdėdami ant betoninio suolelio, jautėsi lyg ant patogiausios sofos. Ispanija sužavėjo ne tik Salvadoro Dali muziejumi, flamenku ir vyno degustacija, bet ir olimpiniu Barselonos stadionu, kuriame 1992 m. rugpjūtį disko metikas Romas Ubartas pirmą kartą Lietuvai iškovojo olimpinį auksą.
Naujas, neįprastas patyrimas lietuviams buvo korida. Pradžioje buvo įdomu ir keista, kodėl daugelis žiūrovų arenoje ryši baltus šalikus, net ir Barselonos miesto meras stebėti kovos atėjo nešinas keliomis baltomis kaklaskarėmis. Prasidėjus koridai, kurios metu visą laiką skambėjo aistringa muzika, panaši į Ž.Bizė „Karmen“, užvirė tam tikras taisykles turinti toreodorų kova su įsiaudrinusiais buliais – kuris toreodoras jų nukaus daugiau, bus taiklesnis. Palaikydami savo numylėtinius ir išreikšdami savo susižavėjimą, ispanai nugalėtojams į areną mėtė ne tik tuos baltus šalikus, bet ir palaidinukes, batelius ar odinius maišelius su vynu. Pabučiavęs jam mestą daiktą, nugalėtojas švystelėdavo jį atgal į tribūnas, tuo sukeldamas dar didesnę ovacijų audrą.
Kraują kaitinanti korida įtraukė ir lietuvį. Tačiau ponia Vida neslėpė – šis reginys nebuvo jai malonus.
Vieno seanso metu buvo nukauti net šeši buliai. Beje, čia pat, prie arenos, galima įsigyti jų kepsnio.
Labiausiai įsiminė kruizas Nilu
Skardinskai jau du kartus lankėsi Afrikoje – Tunise ir Egipte, keliaudami Nilu. Afrikos klimatas jiems nepasirodė per sunkus. Dienomis oras įkaisdavo iki 40 laipsnių, tačiau karštis buvo sausas, lengvai pakeliamas.
Lapkritį vykdami į Tunisą, lietuviai prisipažino nesitikėję, kad šioje šalyje išvys tiek daug įdomaus – prancūzų statytus miestus, tradicinius turgus, labai įdomią kultūrą. Vis dėlto antroji kelionė į Egiptą buvo įdomesnė. Vartydamas nuotraukas, ponas Juozas atsiduso: norėtų dar kartą leistis Nilu.
Dvi savaites plaukti prabangiu laivu stebint Nilo pakrantes, keliauti kupranugariais į Sacharą ir joje stebėti miražą – tai neapsakomas malonumas. Tačiau labiausiai sutuoktinius užbūrė senosios civilizacijos paminklai: šventyklos, piramidės. Vaikščiodami tarp senoviniais rašmenimis išrašytų sienų, jie patyrė nepakartojamą jausmą.
Auga suvenyrų kolekcija
Keliaujantys pensininkai stengiasi neišlaidauti, tačiau tuščiomis rankomis namo negrįžta. Įsigyja atminimui suvenyrų: iš Ispanijos – tradicinę vėduoklę, iš Kretos – keraminę žvakidę, iš Tuniso – akmeninę dykumų rožę (buvusio druskingo ežero vietoje aptinkamus druskos kristalus, sudarančius į rožę panašią formą) ir dykumos smėlio ąsotėlį, iš Egipto – draugiškai nusiteikusio arabo dovanotas delne telpančias suvenyrines pirmides ir kvepalų flakonėlį...
Nejučia sutuoktiniai pradėjo kaupti kolekciją. Lankomose šalyse dabar jie pirmiausia dairosi suvenyrinių šaukštelių su tos šalies simboliais. Pradėtą kolekciją Vida ir Juozas Skardinskai pasiryžę gausinti. Dabar jie prisipažino svajojantys apie legendomis apipintą tolimąjį Izraelį.
