Pradėjusi keliauti su studijų drauge, dabar į kompaniją priėmė dvi klasės drauges ir kaimynę. Įsidrąsinusios lietuvės apsigaubė skaromis ir susipažino su persų kultūra.

Močiutės su kuprinėmis

Danutė Jokubėnienė į pirmąsias keliones vykdavo su grupe autobusu. Iš jų liko daug neišdildomų prisiminimų, nes tarp bendrakelionių buvo architektų ir istorikų, su kuriais bendrauti, klaidžioti po viduramžių miestus net ir naktimis buvo labai įdomu. Taip keliautoja išmaišė visą Europą. Liko neaplankytos tik trys šalys: Rumunija, Airija ir Kipras.
Buvusi žurnalistė išėjo į užtarnautą poilsį ir dabar kelionių aistrai gali skirti daugiau laiko: per metus išsirengia į dvi dideles keliones, kurias organizuoja pati.

„Pirkti kelialapius iš kelionių agentūrų neturiu pinigų, be to, keliauti savarankiškai ne tik pigiau, bet ir įdomiau: pabendrauji su kitais keliautojais, artimiau susipažįsti su vietine kultūra“, – teigia Danutė.

Į pirmąją savarankišką kelionę po Japoniją 2008 metais D. Jokubėnienė išsiruošė su kurso drauge Dalia. Kelionė taip uždegė, kad po pusmečio moterys su kuprinėmis iškeliavo į Indiją mėnesiui.

„Gal mūsų amžius jau ne toks, kad keliautume su kuprinėmis, juk esame močiutės. Lietuvoje paprastai taip keliauja jaunimas. Tačiau mes jautėmės labai gerai. Aplankėme ir Nepalą, apskridome lėktuvu aplink Everestą. Grįžome pavargusios, bet laimingos“, – prisimena keliautoja.

Keliones vilnietė pradeda planuoti nuo pigių skrydžių – į kai kurias šalis bilietų kainas seka ne vienus metus. Paskui kruopščiai sudaro kelionės planą, užsako viešbučius, susiieško vietinių gidų – su jais susipažįsta interneto forumuose. Danutė prisipažįsta, kad gerai nemoka anglų kalbos, bet tereikia turėti drąsos ir kelionėje visada lydi sėkmė.

Kartais kelionės pasirinkimą lemia įspūdingi gamtos reiškiniai. Danutė su Dalia, norėdamos įgyvendinti svajonę pamatyti šiaurės pašvaistę, sausio mėnesį išlėkė į Norvegiją, iš Bergeno plaukė laivu į Tromsę, kirto poliarinį ratą. Tačiau pavyko pamatyti tik kraštelį švytinčio dangaus.

„Pasirinkau netinkamą kelionės laiką, kitą kartą jau žinosiu, kada keliauti, ir tikrai pamatysiu šiaurės pašvaistę. Kelionė kainavo 2500 litų, brangu, tačiau apskaičiavome, kad tiek pat būtume sumokėjusios už 10 dienų kelialapį į Druskininkų sanatoriją. Kelionė mums suteikė daugiau džiaugsmo negu masažai ir vandens procedūros“, – palygina vilnietė.

Nuo Azijos iki Amerikos

Didžiausią įspūdį keliautojai paliko Kinijoje aplankytas tibetiečių vienuolynas, vadinamas Šangrila, kuris simbolizuoja harmoningą, laimingą ir nemirtingą žmonių gyvenimą. Vienuolynas toks pat kaip Lasoje, kinai į jį įleisti turistų nelabai nori, bet keliautojos buvo atkaklios ir joms pasisekė. Ten apėmė toks nuostabus jausmas, kad ateityje Danutė norėtų nuvykti į Butano karalystę, kuri laikoma paskutine išlikusia Šangrilos vieta.

Per vieną kelionę, kuri truko visą mėnesį, Danutė išmaišė Azijos šalis: Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą, Mianmarą, užsuko į Singapūrą, Malaizijos sostinę Kvala Lampūrą. Vilnietė keliones planuoja taip, kad biudžetas neviršytų 5–6 tūkstančių litų.

Įgijusi daugiau patirties ir drąsos, Danutė nutarė pakeliauti ir po Ameriką. Prie jos prisijungė dvi klasės draugės ir kaimynė. Moterys apkeliavo rytinę pakrantę: aplankė ir Harvardo universitetą, kur Danutė patrynė Dž. Harvardo skulptūros batą, kad jos anūkas kada nors ten mokytųsi. Keliautojos nuvyko ir į kanjoną, apvažiavo vakarinę pakrantę.

Keturiese keliauti buvo patogu, nes nakvynė keturviečiame kambaryje gerokai pigesnė. Tokio dydžio grupei ekonomiška važiuoti ir taksi. Lėktuvų bilietus pirko per akcijas, todėl visos mėnesio kelionės išlaidos buvo tik 6 tūkstančiai litų.

Savarankiškai Danutė keliavo ir po Izraelį. Apie Turkiją, Egiptą ar Maroką ji net nepasakoja – šios šalys patyrusiai keliautojai pasiekiamos taip lengvai, kaip valstybės kaimynės Europoje.

Iranietiškas aprangos kodas

Nukeliauti į Iraną Danutė svajojo seniai, nors apie šią šalį sklando daugybė mitų, kad turistams ten nesaugu. Tačiau keturios lietuvės praeitą rudenį nusprendė nepaisyti gandų, nusipirko lėktuvo bilietus iš Rygos, skrido per Stambulą ir nusileido Teherane.

Dar lėktuve apsigaubė skaromis ir tai buvo vienintelis dalykas, kuris nepatiko – karšta ir nepatogu, tačiau nusirišti skarų viešoje vietoje nedrįso. „Tai būtų nepagarba vietos tradicijoms. Teko važiuoti viename automobilyje su pagyvenusiu iraniečiu. Neiškentusios kaitros, skaras nusirišdavome, vyras nuleisdavo akis, o ir mes jautėmės nesmagiai. Kai jis penktą valandą sustabdydavo automobilį ir eidavo melstis, mes pėdindavo iš paskos kaip jo keturios žmonos ir tikėjomės, kad jis pasimels už mūsų nuodėmes“, – šypsosi keliautoja.

Visoms moterims, taip pat ir atvykėlėms, Irane privalomas aprangos kodas. Turistėms būtinas šalis ar skara, ilgos rankovės ir kelnės, manto, dengiantis klubus. Jaunos merginos, net ir vilkėdamos tokią aprangą, sugeba pasipuošti – įsispraudžia į aptemptus džinsus, apsiauna aukštakulnius, labai ryškiai išsidažo, pasidaro šukuosenas su dideliais kuodais, kad pakeltų skaras ir jos gražiau atrodytų, dėvi įliemenuotus manto. Moterys vilki ir ilgą juodą čadrą.

„Viešbutyje susipažinome su iranietėmis studentėmis. Jos aprengė mane čadra. Geras, slidus šilkas, tačiau pasijutau tokia sena… Slegia juoda spalva gatvėse, moterys atrodo kaip varnos. Pačios iranietės skundėsi, kad sunku visą dieną darbe praleisti su hidžabu (skara) ir čadra“, – pasakoja keliautoja.

Lietuvės į metro įeidavo pro moterims skirtus atskirus įėjimus ir važiuodavo moterų vagonuose. „Labai patogu, nereikia stumdytis bendruose. Nešioja įvairias moteriškas prekes – kosmetiką, kvepalus. Moterims atskiri įėjimai ir į mečetes, tik reikia apsigaubti čadra. Ją duoda prie įėjimo ir parodo, kaip apsigaubti“, – tenykščius ypatumus komentuoja Danutė.

Stebino mažos kainos

Į Iraną šiuo metu keliauti labai palanku, nes krito rialo kursas. 15 dienų kelionė nekainavo nė 3 tūkstančių litų. Didžiąją dalį šios sumos sudarė lėktuvo bilietai (1500 Lt) ir viza (335 Lt) – užsisakė internetu iš Irano ambasados ir atsisiuntė iš Varšuvos, todėl kainavo pigiau negu perkant kelionių agentūrose. Kai kurios kainos Irane iš tiesų nesuvokiamos – krepšys įvairiausių vaisių tekainuoja 2–3 Lt. Pusdienį trukusi kelionė po Teheraną su moterų taksi (keleivės – tik moterys, vairuotoja – moteris) kiekvienai keliautojai piniginę paplonino vos keturiais doleriais.

„Už tūkstantį litų Irane pusę mėnesio gyvenome karališkai – geri viešbučiai, skanus restoranų maistas, vietinių agentūrų ir gidų paslaugos, vietiniai lėktuvų skrydžiai, lauktuvės“, – žavisi Danutė.

O kelionės maršrutas platus: Teheranas, persiškais kilimais garsėjantis Kermanas, rožių vandeniu kvepiantis Meimandas, zoroastristų šventykla Jazde, buvusi persų sostinė Širazas, istorinis miestas Isfahanas, Abianė, Kašanas, Komas, Persepolis, Rajenas, Meibodas, Šahada, Čak Čakas, Pasargadai, senoji sasanidų sostinė Firuzabadas, piligrimystės vieta Karana.

Lietuvės pirko ir keturių dienų ekskursiją į Luto dykumą pietryčių Irane. Dykuma laikoma viena iš sausiausių ir karščiausių vietų Žemėje. Dykumos rytinė dalis – druskingos pievos, pietinė – smėlio kopos, vietomis siekiančios iki 300 m aukščio, centras išraižytas keistai vėjo suformuotų kalnagūbrių. Lietuvės keliavo džipais, kupranugariais, valgė pietus dykumoje – kol jos laimingos kaip jauniklės laigė po išskirtinio grožio smėlio kopas, iranietis joms išvirė gardžios sriubos.

Keliautojos suderėjo, kad per ekskursiją pamatys ir klajoklių. Senoje vietoje jų nerado, todėl leidosi dykuma jų ieškoti – juokingiausia, kad klajokliai su avių banda buvo apsistoję netoli atominės elektrinės…

Lietuvės Kašane iš viešbučio išsikvietė moterų taksi ir užsisakė visos dienos kelionę. Važiuodamos į mečetę įveikė 260 km, o sumokėjo 35 dolerius. „Buvome dosnios, kiekviena davėme po 10 dolerių“, – šypsosi dėl neįtikėtinai mažų kainų vilnietė. Labiausiai nedidelėmis išlaidomis stebėjosi pirmą kartą į kelionę išsiruošusi Danutės kaimynė.

Paneigė mitus

Keliautojos įsitikino, kad iraniečiai labai draugiški ir nėra tokie įkyrūs kaip arabai. Daug turizmo agentūrų, o turistų mažai, todėl lengva nusiderėti kainas.

Prieš kelionę keliautojos daug skaitė apie šią šalį, ypač sužavėjo iraniečių rašytojo Kadero Abdolaho knygos, išverstos į lietuvių kalbą. Besigrožėdamos romanuose aprašytomis vietomis, lietuvės pabendravo su vietiniu gyventoju ir jį labai nustebino, kad skaitė Kadero Abdolaho knygų, nes iš šalies dėl politinių priežasčių emigravęs rašytojas yra uždraustas.

Nors vakariečius iki šiol šiurpina XX a. 8 dešimtmečio pabaigos įvykiai, tačiau tuomet nukentėjo ir daug iraniečių šeimų. Lietuves po Iraną lydėjusi gidė ir jos draugės pakvietė keliautojas į restoraną – viena iranietė pasakojo, kad jų šeimos narys dirbo Izraelio ambasadoje ir jį sušaudė, vėliau buvo persekiojama visa giminė.

Lietuvės nuvažiavo ir iki Amerikos ambasados, kur daugiau kaip metus buvo įkalinti jos darbuotojai. Tragiška įkaitų drama įamžinta filme „Argo“, kurio režisierius ir aktorius Benas Affleckas šiais metais apdovanotas „Oskaru“. Tiesą sakant, pažiūrėjus šį filmą, man praėjo bet koks noras aplankyti Iraną. Laimei, slogius įspūdžius užgožia Danutės kelionės prisiminimai.

Jau – Meksikoje

Irane lietuvės gardžiavosi vaisiais, jas stebino įvairių rūšių granatai ir džiovintos citrinos. Labai patiko ant žarijų kepami kebabai. Gidė Roja nuvedė lietuves į turgų, kur jos nusipirko šafrano. Mažai vietos užimantys šio prieskonio paketėliai – puikios lauktuvės, juolab kad ir kaina nedidelė. Lauktuvėms labai tiko ir šilko skaros, nes jos gražios ir sveria nedaug.

Jazde moterys pirko šilkinę staltiesę, Isfahane – batika margintą medvilninę staltiesę. Kermane, kur yra didžiausia pasaulyje vario kasykla, įsigijo kaltą melchiorinį padėklą.

Danutė Jokubėnienė mielai pasidalytų savo kelionių patirtimi su visais norinčiaisiais, tačiau pati neketina važiuoti į tą pačią vietą – tiek dar daug kas nematyta: „Apskaičiavau, kad apvažiavau tik ketvirtadalį pasaulio. Dar noriu nukeliauti į Islandiją, Antarktidą, Australiją, Pietų Ameriką. Artimiausia kelionė – į Meksiką, nors manau, kad šioje šalyje nebus taip saugu kaip Irane.“