Netrunku pastebėti, kad vairavimas Senojo Delio labirinte iš principo kaip ir nesiskiria nuo brovimosi per minią, na, kad ir tuo siauruoju koridoriumi, per kurį turėjau prasiirti, kol pasiekiau gatvę. Važiuojame vis gilyn ir gilyn. Nors miesto plotas viso labo šeši kvadratiniai kilometrai, tačiau išsiraizgiusių gatvelių tinklo dėka gali pasirodyti, kad jis begalinis.
Nesparčiai judant gana siauromis pagrindinėmis gatvėmis, labai patogu apžiūrinėti, kas vyksta aplinkui. Praktiškai visas pirmas aukštas – ištisa prekybos zona. Prekiaujama visur ir viskuo, ar bent man taip atrodo. Dauguma parduodamų daiktų man rodos visiškai nereikalingi – bet juk tą patį galima pasakyti apie didžiąją dalį ne tik čia, bet ir prabangiais laikomuose prekybos centruose parduodamo šlamšto, ar ne?
Visokiausi blizgučiais ir įmantriu siuvinėjimu puošti audiniai, skaros, sariai – akivaizdu, kad tai įgudusių rankų ir smulkučių pirštelių darbas. Siuvinėja vaikai? Visos tos grožybės, verčiant rupijas į litus ar eurus, atrodo nepadoriai pigios, vadinasi, ir savikaina turi būti maža.
Čia pat išdėlioti ant sustumtų vežimėlių parduodami vaisiai, greta - daržovės, riešutai, prieskoniai, toliau praktiškai atviras tualetas, vėl vaisiai, daržovės, vandens sienelė su daugeliu kraniukų – dauguma jų veikiantys ir iš jų, pasukus rankenėlę, teka vanduo.
Senajame Delyje yra kanalizacija ir vandentiekis. Su ventiliacija sudėtingiau. Nuo tų pusiau atvirų tualetų, beje, skirtų tik vyrams, iš tolo trenkia šlapimu. Kitaip juk ir negalėtų būti. Dabar pridėkite 30 laipsnių Celsijaus karštį. Visgi tai geriau, negu numyžti kampai, kurių įvairiose mažiau turistinėse Delio vietose taip pat netrūksta – ir nesistebėkite, kad pavartojau būtent tokį išsireiškimą, visokie „atlieka gamtinius reikalus“ ir panašiai toli gražu neperteikia reiškinio esmės. Tiesą sakant, net ir rašant taip, kaip dabar, gaunamas toli gražu nepilnas vaizdas.
Ši miesto dalis daugiausia musulmoniška, todėl moterų gatvėse nedaug. Gal ir gerai – ką jos darytų tuose pusiau atviruose tualetuose?
Yra Čandni Čouke ir elektra. Kažkokiu stebuklu nežinia prie ko pritvirtintos čia kybo tokios įvairaus storio laidų ir kabelių raizgalynės, kad sunku suprasti, kaip jos „neužtrumpina“ kas kelios minutės? O gal ir „užtrumpina“, kas žino? Naktį čia nebuvau, gi dieną ir taip šviesu.
Maistas gaminamas taip pat gatvėje ant atviros ugnies. Variantai du: arba natūralus kuras, į kurį įeina visokiausios šakos (skaityk: malkos), anglis ir visos degančios šiukšlės, pvz., dubenėliai iš bananų lapų, kurių čia pilna primėtyta ant grindinio; arba dujų balionai, ant kurių „gerklės“ statomas puodas ar dedama riebalų pripilta keptuvė ir taip ruošiamas maistas. Taip pat verdama ir arbata.
Jei neatbaido anksčiau minėtosios išvietės – galima tą maistą drąsiai pirkti ir valgyti – milijonai žmonių juk valgo ir ne tik išgyvena, bet ir dauginasi sparčiau, negu kitose pasaulio dalyse, jau nekalbant apie nykstančią Lietuvą. Na, o jei norėtumėte nematyti, kaip ir iš ko ruošiamas jūsų maistas (skirtumas greičiausiai tik tas ir tebus), galite užeiti į begalę vietinių restoranėlių, kurie paprastai įkuriami nuardžius priekinės namo sienos dalį ir pastačius ten porą stalelių ir kėdžių.
Esama ir rimtesnių (pagal vietinį supratimą) vietų, kur galima skaniai pavalgyti, jei mėgstate aštrų maistą (kitokio čia nėra), bet tada reikėtų pasidairyti po vidinius kiemelius ir nebijoti palandžioti gatvių labirintais pėsčiomis, kadangi rikša ten jau nebepravažiuoja. Vienas tokių yra vizitine kortele savo srityje laikomas nuo 1913 metų veikiantis Karimo restoranas, kuriame teko pusryčiauti, kai lankiausi čia trečiąjį kartą.
Tuo tarpu rikša veža mane toliau. Pasiekiame knygų turgų – prieš akis kalnai ne tik įvairiomis vietinėmis kalbomis leidžiamų knygų, bet ir begalė plakatų ir kalendorių su indiškos mitologijos herojų bei dievų atvaizdais. Rikša skinasi kelią siauručiu tarpeliu tarp knygų prekystalių, kažkokiu stebuklu prasilenkdamas (gatvė, pasirodo, dviejų eismo krypčių), su kitais rikšomis, dviratininkais ir net motoroleriais bei motociklais.
Pastebiu, kad kai visiškai sustojame, o taip atsitinka pakankamai dažnai, jo priekinis ratas mažne remiasi į priešais važiuojančios transporto priemonės galinius ratus. Pasitaiko, kad nežinia iš kokios galerijos („galley“ – taip čia vadinami siauri juodi tarp namų einantys plyšiai) išlindęs dviratis ar motociklas nori pravažiuoti – tada rikša tiesiog pasuka skersai dviračio ratą ir pro atsiradusį tarpelį praleidžia naująjį šio eismo dalyvį. Į galerijas triračiu transportu neįsisprausi, galima mėginti tik dviračiu arba pėsčiomis. Mielai pamėginčiau abu būdus, tik dar nežinau, iš kur imti dviratį. Na, viskam savo laikas.
Pravažiuojame senąją Delio traukinių stotį. Čia buvo pagrindinis transporto mazgas britų valdymo metais. Vėl neriame į gatvelių raizgalynę ir grįžtame į Čandnį Čouką kitu keliu. Ūmai pastebiu geltoną M raidę – viso pasaulio šiukšliamaisčio simbolį. Taip, tai „Makdonaldas“ ir aš visai neketinu apsimesti, kad man jis sukelia šiltus jausmus. Kita vertus, tai labai pavojingas plėšrūnas vietinio verslo atžvilgiu – pabandykite įsivaizduoti, koks procentas čia atsidūrusių turistų atlikinės „namų darbus“, aiškindamiesi, kuo skiriasi rutis nuo čapačio ar kas yra dalas, jau nekalbant apie naudojamus prieskonius ir jų kiekį, ir nepasirinks tegu ir nevertinamo, užtat atpažįstamo burgerio? O dar tas gaminimas gatvėje...
Po maždaug dviejų valandų grūdimosi Senojo Delio gatvėmis ir niekaip neatsistebėdamas, kad taip su niekuo rimtai ir nesusidūrėme (maži stuktelėjimai indų visai neblaško, atrodo, visi supranta, kad tai neišvengiama) išlipu toje pačioje vietoje, kurioje ir pradėjau savo kelionę.
Mažutė smulkmena – sustojame priešingoje kelio pusėje, o tai reiškia, kad tą tarsi karšta lava kunkuliuojančią gatvę teks pereiti pačiam. Pastovėjęs prie jos krašto kelias minutes (šaligatviai čia tarsi ir yra, tačiau praktiškai visas jų plotas užimtas tai rikšų, tai nežinia kuo prekiaujančių ir ką veikiančių žmonių, tad tenka balansuoti ant niekaip nepaženklintos ribos), suprantu, kad srautas niekada nesibaigs, nelėtės ir negreitės. Vadinasi, vienintelis būdas nusigauti į priešingą pusę yra tiesiog žengti į jį. Tą ir padarau.
Skambučių ir pypsėjimų tonas šiek tiek suintensyvėja, tačiau niekas man ant galvos nevažiuoja ir aš visiškai saugiai pereinu į kitą kelio pusę. Šiuo metu nė neįtariu, kad vos po poros dienų, susiradęs dviračių turus po Senąjį Delį organizuojančią firmą, pats minsiu pedalus tame neįtikėtiname sūkuryje, per kurį tik ką perbridau.
Dabar pats metas pasivaikščioti po tas galerijas, kur baltas žmogus tikrai nėra dažnas svečias.
Būdvardis „ankšta“ yra pirmas žodis, atėjęs man į galvą, kai pasukau iš ano juodojo koridoriuko (jame, kaip atsimenate, vietos irgi nebuvo labai daug) į šoninį atsišakojimą, kuris bematant mane įtraukė pastato vidun. Pasirodo, čia tęsiasi ta pati prekystalių ir mažulyčių krautuvėlių raizgalynė, kuri per šias iš lauko nematomas įsčias tai čia, tai ten išsiveržia į dienos šviesą.
Parduotuvėlės tokios mažučiukės, kad vadinamos „hole in the wall“ – skylė sienoje. Išties taip ir yra. Koks galėtų būti jų plotas? Gal kvadratinis metras, na, daugiausiai du. Tarp tų „skylių sienoje“ tai vienur, tai kitur žioji dar juodesnės ir siauresnės ertmės – kartais tai gali būti sienoje įmūrytas pisuaras (vėl stovimas tualetas vyrams, tik šįkart jau visai atviras, o iš kvapo galėčiau įtarti, kad juo naudojamasi pagal paskirtį), tačiau dažniausiai tai bus siauručiukai laipteliai, kuriais kabarotis aukštyn nesiryžtų, nes bijau įstrigti.
Kita vertus, laiptukais irgi aiškiai naudojamasi, nes pastebiu jais zujančius jaunus vaikinukus, vis atnešančius kažkokius paketus, turbūt, prekes. Taip gerokai pasimurkdęs tais nesibaigiančiais labirintais, galop patekau į netikėtai erdvią (aišku, vietiniais masteliais), gal kokių šešių ar net aštuonių kvadratinių metrų patalpą, kurioje ant paklodėmis užtiestų čiužinių sėdėjo du pusamžiai vyrai, apsikrovę mobiliaisiais telefonais, kontorinėmis knygomis ir vos man pasirodžius mikliai suslėpė kelis nemažus pundus pinigų.
Spėjau pastebėti, kad pundai buvo iš blyškiai gelsvų penkiašimtinių ir rausvo atspalvio tūkstantinių – stambiausių indiškų kupiūrų. Iš akies vertinant, kiekviename punde turėjo būti bent po šimtą tūkstančių rupijų – čia tokia suma vadinama „lakh“. Sekanti pakopa yra dešimt milijonų ir vadinasi „kror“.
Manau, vyrukai „mėtėsi“ kokias dviem trim milijonais rupijų šitoje iš „skylių sienoje“ sutvertoje pinigų darykloje. Palyginimui, milijonas rupijų yra apie penkiasdešimt tūkstančių litų. Žinant Indijos įkainius – tai milžiniški pinigai. Pamaniau, kad pataikiau į turgaus buhalteriją ir supratau, kad manęs čia mažiausiai laukiama, tačiau vėliau sužinojau, kad taip organizuojama vietinė grynųjų pinigų pervedimo sistema, kuria naudojamasi tada, kai nenorima „apšviesti“ grynųjų pinigų.
Atrodo, paslauga yra paklausi ir puikiausia veikia. Nelabai norėdamas klausti, kur išėjimas – juk norėjau pamatyti kuo daugiau dalykų, kurie nėra skirti turisto akims – nutariau „blūdyti“ toliau.
Už kelių žingsnių pastebėjau kiek platesnius laiptelius ir truputį palypėjau aukštyn – keistas dalykas, pastatas viduje dalijosi ne į įprastinius aukštus, bet į kažkokius pusaukščius, kuriuose irgi knibžda žmonės. Man atrodo, kad kai kuriose patalpose įrengti cechai, kuriuose ir audžiami tie audiniai. Visko apžiūrėti nebuvo kaip – juk nukrypau nuo turistinio maršruto, o šis pasaulis skirtas ne parodai.
Panašus dalykas yra ir žemiau gatvės lygio, mūsiškai – rūsyje. Į jį patekti irgi galima siaurais laiptukais, kurie atsiveria tiesiog grindyse esančioje skylėje. Nusileidus žemiau vėl zuja žmonės, o grindyse dar viena – šįkart jau visai mažutė – skylė, iš kurios pastebiu virve iškeliant prekes. Kas gali tilpti viduje? Šiurptelėjęs prisimenu anksčiau užėjusį įtarimą apie vaikų darbą, tik dabar suprantu, kad kas ten bedirbtų, faktiškai tai turi būti vergai.
Suprantu, kad jau per ilgai užsibuvau ir dairausi, pro kur čia geriau išeiti – į mane ir taip jau spokso per daug akių. Tarsi supratęs mano norą, vienas indas ištiesta ranka rodo kryptį ir linguoja galva. Nesuprasi, ar jis padeda man susirasti kelią, ar sako, kad greičiau nešdinčiausi iš ten, kur man aiškiai ne vieta.
Į lauką išeinu gerokai kitoje vietoje, nei ta, pro kurią patekau vidun. Tačiau dabar aš jau truputėlį gaudausi, kur kas padėta – gana greitai susirandu metro stotį ir iš Senojo Delio labirintų sugrįžtu į XXI amžių.
Būtinai turiu dar kartą čia sugrįžti, dabar jau dviračiu, ką ir padarysiu visai netrukus. Iki.
