„Kloju viską, kaip buvo, dabar jau neteisdama nei jų, nei savęs, bet nieko neslėpdama – nei savo naivaus ribotumo, nei patirtų priekabių ir stebuklų. Kartais tai gyvas pasakojimas su dialogais, jaustukais ir ištiktukais, nejučia virstantis į dienoraščio lapą, kuriame dienos pabaigoje dar prisegamas laiškas mamai: „Linkėjimai iš Indijos, man viskas gerai“, kartais tai sapnas, meditacija, esė, kurių visų vienas tikslas – veiksmažodžių kratalynėje, traukinių dardėjime ir prisipažinimuose „atėjau, pamačiau, įsimylėjau“ lyg šilkinio sario sluoksnius nurengus žioplą turistę savyje rasti romantikę idealistę, po šios rūbais – išpuikusią avantiūristę, vakarietę, voro neišsigandusią bailę, jogę, cinikę, kol nukritus visiems apdarams tenka išmokti tiesiog būti ir matyti viską kaip yra, bet neapsigauti Baltistano regione išgirdus vieną gentį tariant beveik lietuviškus žodžius. Jeigu žinočiau, kodėl ten ruošiuosi sugrįžti jau septintą kartą, man būtų nereikėję rašyti šios knygos.“

Indija. Šiai šaliai galima pritaikyti daugelį įvairiausių epitetų – nuo gražiausių iki pikčiausių. Kiekvienam keliautojui ji atsiveria savaip. Indija dažnai mistifikuojama, aukštinama arba demonizuojamas. Žmonės kalba, kad tiems, kurie ten nuvažiavo, kažkas atsitinka. Vieni ten keliauja ieškoti prasmės, kiti rinkti nuotraukų savo feisbuko kolekcijai, ir vieni, ir kiti kartais grįžta susiraukę – „ten nešvaru...“, o kartais – susirgę šia šalimi visam gyvenimui.

Istoriškai susiklostė, kad Vakaruose kelionė į Indiją siejama su prasmės ieškojimu, todėl ten spiečiasi tiršta „ieškančiųjų“ masė. Akademinių atostogų išėję studentai, nuo šeštojo dešimtmečio tebeklajojantys seni hipiai, moterys po skyrybų, vidurio amžiaus krizės kamuojami vyrai – jie kažkodėl visada nori kopti į patį aukščiausią kalną, – vėžininkai, žmonės, netekę darbo ar artimo žmogaus ir šiaip besitikintys pasiekti nirvaną. Todėl kartais ne mažiau įdomu už senąją Indiją tampa prasmės išalkusių vakariečių paieškos.

Vaiva Rykštaitė šiame neįtikėtiname krašte matė ir tradicinį, amžių glūdumas menantį kraštą, ir ties pamišimo ar nušvitimo riba atsidūrusius vakariečius. Ji lankėsi madingiausiuose Mumbajaus baruose ir garsiausiose šventyklose, ragavo Bolivudo aktorės darbo ir praktikuodama jogą ar kartodama šventas mantras braukė džiaugsmo ašaras, išmėgino įvairias alternatyvinės medicinos atšakas, gydėsi už pasakišką kainą įsigytu lydytu sviestu, nėrė į ezoteriką, žavėjosi sitaro melodijom ir vėl grįžusi prie jogos juto bundančią Kundalini jėgą. Išmaišė visą šalį – nuo prieskoniais bei ajurvedos aliejais kvepiančio Trivandrumo iki „Mėnulio žemės“ Ladake – ir visur keliavo viena.

Viena Indijoje, jei galima taip sakyti, pasakoja šalį, pasakoja – ne kaip istoriją, ne kaip kelionę – kaip moterį, įsivyniojusią į nesuskaičiuojamą daugybę spalvotų sarių, įsisupusią į skaras, apsimuturiavusią galvą, ant kurios želiančių juodų plaukų žvilgesio vis tiek nepaslepia gelsvi audinio nėriniai, ir šiam slystelėjus žemyn matyti raudonu pirštu palytėta aksominė kakta.

Jos sariai, vieni iš šilko, apkarstyti žaismingai tindiliuojančiais dzinguliukais, išsiuvinėti aukso siūlais, perlamutriniais žvynais ir čia pat ant grindinio byrančiais karoliukais, aptaisyti kutais, kurių kiekvieno gale įtaisytas tikras perlas, kiti – sintetiniai, nuklijuoti plastikiniais blizgučiais, vietomis nuskalbti, kai kur įplyšę, su atbrizgusiais nukarusiais siūlais padurkuose; praskleidus suadytas skaras matyti sportiniai marškinėliai su kriketo komandos pavadinimu; nuplėšus jos sijonus moteris lieka su išsipūtusiomis prie kulkšnių rauktomis gėlėtomis plonyčio audinio Aladino kelnėmis, kurias einant gatve saulė peršviečia taip, kad po jomis matyti džinsais aptemptos kojos...

Tačiau nespėjus įsiminti jos skaros raštų, moteris netikėtai stabteli prie slenksčio įgudusiu judesiu nusispirdama sandalus ir sužvangėjusi ant kojų prisegtomis grandinėlėmis pradingsta tamsiose durų žiotyse. Net elgetos ten dėvi papuošalus. Po valandėlės pro tas pačias duris išeina visa apsitaisiusi juodu hidžabu, veidą užsidengusi tamsiu tinklu ir tik dėl apyrankių skimbtelėjimų galima įtarti, kad gal ta pati?

Stebuklinga moteris, kurios niekaip nenurengsi. Kaip tie manekenai Mumbajaus vitrinoje, kuriuos perrengiant pridengia – jie niekada nebūna nuogi. Kaip amžina jaunamartė, gundanti tuos, kurie siekia nepasiekiamo, trokšta nubusti sapne, tuos, kurie vynioja jos šilkus ir diržus, lukštena lyg saldainį po sluoksnį nulupdami čežančius švarkus, liemenes, sijonus, vis kitus, kitos spalvos, vis kito rašto.

************************

Vaiva Rykštaitė Viena Indijoje

I ištrauka

***********************

Žilabarzdis budistas man pasakoja:

– Kartais žmogų gali aplankyti bodhisatva, šventa būtybė.

– O tai ką reikia daryti, kad man tas bodhisatva pasirodytų?– pašaipiai klausiu, vis dar skalaujama skepticizmo bangos, nesuprasdama, kaip protingi žmonės gali tikėti visokiais „fokus marokus“.

Senis įsiunta, su trenksmu pakyla nuo stalo, bet susitvardęs vėl atsisėda, – matyt, gaila palikti vakarienę. Jis šykštus.

Kitiems jau pabodo šie pokalbiai, turbūt kai kas jau nuėjo miegoti. Girdžiu, kaip svetainėje prancūzų pora pliekia kortomis. Mes vis dar kalbamės apie religiją. Pasirodo, per anksti nuvertinau pašnekovą.

Jis – buvęs politinis kalinys, dabar visa galva (ar be galvos?) pasinėręs į budizmą. Vyras nestokoja loginių argumentų. Gal kalėjime išmoko psichologijos vingrybių? Ką tik praleido tris mėnesius budistų vienuolyne Katmandu. Kažkodėl labai nori mane atversti į savo tikėjimą. Rodo man visokių guru nuotraukas – gal su kuriuo nors pajusiu ryšį?

– Nežinau. Visi azijiečiai man atrodo vienodi. O štai šitas – ypač suktas, – tariu.

Žilabarzdis įsižeidžia.

– O tu neturi nė lašo nuolankumo?

– Bet aš nuoširdi.

Kaimelis Orisoje

Senis tyli.

– Ar galėčiau ryte ateiti pažiūrėti, kaip atlieki tą savo pudžą? Juk vis tiek pažadini.

– O tu ateik pas mane dabar – aš tau parodysiu reiki.

„Dar vienas“, – pamanau. Atminty iškyla istorija su Radišu. Ateik pas mane į kambarį, aš tau parodysiu... Nejaugi ir žilam budistui velnias uodegon? Vos tramdydama šypseną einu su seniu į kambarį. Vyriškio miegamajame – vienuoliškas minimalizmas ir kareiviška tvarka. Ant stalo pagal ilgį suguldyti pieštukai. O jis man ir sako:

– Nusirenk.

Atsisegu suknelę ir lieku vienais apatiniais.

– Ką dabar darysi?

Jaučiuosi labai rami. Žilabarzdis net sutrinka.

Mintimis grįždama į praeitį nebežinau, ar tai buvo paklusnumas, ar, veikiau, provokacija, kai nesąmoningai mėginau savo jaunyste išmėginti jo religinį kietakaktiškumą. Nežinau, kokie iš pradžių buvo jo ketinimai, bet pamatęs mano veide pašaipą žilabarzdis dar labiau surimtėjo. Ranka patapšnojo man per galvą, per kaklą, paspaudinėjo pilvą, paklausė pulso. Visą tą laiką stebėjau jį smalsiu žvilgsniu.

– Įjunk ventiliatorių, – paprašiau.

– Nesiblaškyk.

Žilabarzdis vėl deda man ant kūno gyslotas rankas, beveik nesiliesdamas laiko delnus ties mano širdimi, slenka žemyn prie pilvo.

– Nesuprantu, pro kur tu siurbi energiją, – burbteli, o jo ranka tuo metu kaip tik slenka link mano papilvės, akimirką įsitempiu, bet staiga pajuntu kūną iš vidaus vertikaliai perskrodžiantį karštą vėją. Jausmas aiškus, organiškas, niekada anksčiau nepatirtas ir dėl to labai baisus. Pašoku nuo lovos, ir vėjas liaujasi.

– Kas tai buvo?! Kas tai buvo?! Kas tai?! Ką tu man padarei? – sušunku, o skruostais prieš mano valią ima ristis ašaros.

Aš labai išsigandau. Pasimokiau.
Patikėjau.

Valgomasis, kur vyko aprašytos
diskusijos 

***

Tą dieną viešbučio savininkas mums patarė nekišti į lauką nosies. Susėdę prie stalo jo gyventojai gėrė arbatą. Merlina, – jai rodėsi, kad visi nori su ja permiegoti, – aiškino, kad visi guru yra seksualiniai išnaudotojai. Žilabarzdžiui atrodė, kad visi iš jo nori pinigų, todėl jis tikino, kad tai moterys paprastai bando suvilioti, o vėliau – ir apvogti guru. Žodžiu, vyko įprastinė „Z“ viešbučio gyventojų diskusija.

– Negi kiūtosite visą dieną pasislėpę? – paklausiau.

Man pačiai labai knietėjo gyvai pamatyti Holi, vadinamąjį spalvų ir meilės festivalį, religinę induizmo gamtos atgimimo šventę.

Kiekvienais metais, atsižvelgiant į mėnulio kalendorių, Holi vyksta vis kitu laiku. Tikima, kad tą dieną baigiasi žiema ir prasideda pavasaris, blogis nugali gėrį, taigi iš džiaugsmo žmonės gatvėse laistosi vandeniu ir įvairiomis spalvomis dažo ne kiaušinius, – kaip mes per Velykas, – bet vieni kitus. Jie naudoja labai ryškių spalvų miltelius, barsto jais vieni kitiems galvas ar net pasidaro specialius dažų šautuvus. Nors daug kas mane perspėjo, kad šventinio katarsio ar religinio chuliganizmo užvaldyta minia gali būti pavojinga, neatsispyriau pagundai ir nepastebėta prasmukau pro viešbučio kiemo vartus.

Nustebau aptikusi gatves tuščias lyg po karo. Visų parduotuvių langinės uždarytos, nė vieno čiajaus prekystalio, nė kokosų valos vežimaičio, nė elgetaujančių vaikų. Net restoranai nedirbo. Sužavėta Indijai neįprastos ramybės ėjau tuščiu keliu iš pradžių nedrąsiai, vėliau – pasišokinėdama. Niekas į mane nespoksojo ir nesiūlė užsukti į parduotuvę pažiūrėti šilko skarų.

Šalia vieno namo laiptinės strikinėjo keletas paauglių išdažytais veidais, priėjusi arčiau pamačiau, kad jie pagauti kažkokio transo – šoko lyg tampomi už virvelių pagal iš telefono sklindančią muziką. Toliau viskas įvyko labai greitai, net nepamačiau, iš kurios pusės atbėgo kitas paauglių būrys.

Nors buvau už visus aukštesnė, pasijutau kaip šunų užpulta meška, bejėgė prieš dešimtis dažais ginkluotų rankų – jos tepė ne tik mano veidą bei drabužius, bet ir godžiai ieškojo krūtų, maigė pilvą, siekė tarpkojo. Nežinau, kaip ištrūkau, gal kas nors juos išbaidė? Į baltąjį namą parlėkiau paknopstomis – čia „namiškiai“ kaipmat susiskirstė į dvi stovyklas: „kvaiša, pati kalta“ ir „niekšai indai“. Žilabarzdis labiausiai gailėjo mano suknelės, su kuria vienintele, jo manymu, atrodžiau padoriai.

Suknelė neišsiskalbė, per Holi daugiau laukan neisiu, nuotrauką išdažytu veidu turiu.

Po Holi šventės išpaišytas veidas

***

Bloga man pradėjo darytis dar Orisoje. Apžiūrinėdama Konarko Saulės šventyklos raižinius pajutau, kad pykina ir svaigsta galva. Maniau – gal nuo ant akmens iškaltų žmogeliukų, jie, – iš pradžių dar pasimarksčiau saulėje, – iš tikrųjų buvo susirangę į grupines orgijas vaizduojančius žmonių kūnų ornamentus.

Indų šeima su mažais vaikais šypsodamiesi fotografavosi šalia sienos, ant kurios buvo meniškai iškalta didžiakrūtė moteris, leidžianti šunims laižyti tarpkojį... Nors Mumbajuje nevalia pamatyti nė belyčio parduotuvės manekeno šakumo, o Delyje turistės kamuojasi prakaituodamos su ilgarankoviais drabužiais. Incredible India*.

Blogavau ne nuo pozų. Simptomai priminė apsinuodijimą, nors, kaip dabar manau, tai galėjo būti ir stipraus egzistencinio nerimo fiziologinė išraiška – mano didžioji kelionė jau artėjo į pabaigą, o aš nesijaučiu ką nors atradusi.

Vienas vyriškis paprašė jį nufotografuoti – taip susidraugavau su tokiu britu, jis teigė apsistojęs mūsų viešbutyje, nors niekada anksčiau nebuvau jo ten mačiusi. Visą kelią autobuse vyriškis man pasakojo, kaip puikiai jam sekasi darbe, kaip jis Delyje savo merginai užsakęs prabangų sužadėtuvių žiedą, nes ten pigiau, o jai tai padarys įspūdį, nors jis ir taip daug uždirba, bet čia, Indijoje, visi kvailiai, viską atiduoda už dyka. Oi, beje, jis savo merginą „atmušė“ nuo buvusio kolegos, bet jie kartais vis dar išgeria alaus.

Aš jį apvėmiau. Tikrai netyčia. Įtūžęs vairuotojas man liepė sumokėti dviejų šimtų rupijų baudą už suteptas sėdynes.
„Tik apsinuodijimas“, – kartojau sau ir nė neketinau atsisakyti minties dar kartą užsukti į Varanasį, vieną švenčiausių Indijos miestų. Man liko visai nedaug laiko, o aš, pusę metų prasišlaisčiusi po nuošalius kaimus ir Mumbajaus barus, buvau apimta paniško nerimo, kad vis tiek „nieko nesuprantu“.

Saulės šventykla Konarke

***

Maršrutas Orisa–Varanasis. Dar dvidešimt keturios valandos prie mano važiavimo traukiniais stažo, valanda klaidžiojimo pėsčiomis ieškant svečių namų – jų duris galiausiai atvėrė charizmatiškas liliputas. Gavau kambarį būdelėje ant pastato stogo, pro grotuotą langą į mano būstą letenas nuolat kaišiojo beždžionės. Svaidžiau į jas bananų žieves, kol pasidaviau – galvos skausmas darėsi nepakeliamas.

Šitaip man dar nebuvo buvę, turbūt žmonės tai vadina migrena, o man tai pasireiškė kaip noras numirti. Skaudėjo net galvoti. Daugybę valandų gulėjau tamsoje nekrutėdama, klausydamasi aplinkos garsų ir svarstydama, kaip man sulaukti ryto. Net į čiužinį besigraužianti pelė neprivertė manęs pašokti iš lovos.

Džeko Nikolsono šypsena susiliejo su žilabarzdžio vokiečio veidu, ir tos nakties sapne aš buvau kenčianti, prakeikta Istviko ragana. Skausmo karštinės apimta žilabarzdžiui net nusiunčiau žinutę, maldaudama pasigailėti ir liautis mane kankinus – tada man atrodė, kad šitokią kančią gali sukelti tik juodoji magija. Maniau, kad jis mane baudžia už pašaipumą, karštu vėju įsiveržęs į mano papilvę dabar kelia skausmo bangas.

Pusę aštuonių ryto nusvirduliavau prie rikšos, įsiropščiau ir buvau niekingai išnaudota – pamatęs, kokia mano būsena, ir išgirdęs, kad prašausi nuvežama į ligoninę, vairuotojas lyg alkana hiena užsiplėšė triskart didesnę sumą, mat žinojo – neturėsiu jėgų deryboms.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (37)