Laimingi kaip vaikai
Nemažą dalį pasaulio apkeliavusi Olga apie Indiją iki šiol buvo tik girdėjusi daugybę pasakojimų.
Prieš dešimtį metų ji keliavo po Šri Lanką ir iki šiol negali pamiršti ten patirtų įspūdžių. Tad sulaukusi iš draugų pasiūlymo vykti pasižvalgyti po spalvingąją Indiją, ilgai nedvejojo. „Jau anksčiau svajojau nukeliauti į šią šalį ir štai pagaliau atsirado galimybė tai padaryti, – pasakoja O. Baby. – Mano draugai į Indiją keliavo daugybę kartų. Mane įspėjo: ši šalis arba patiks, arba aš jos pradėsiu nekęsti. Man ji labai patiko.“
Jei ilgai negalvojant reikėtų atsakyti, kas labiausiai nustebino šioje nenuspėjamoje ir paslaptingoje Azijos valstybėje, Olga durtų pirštu į jos gyventojus: „Žmonės. Man jie paliko labai gerą įspūdį – yra neįtikėtinai malonūs, visi, kuriuos sutikome, buvo mieli. Bet jie ir labai naivūs... Primena mažus vaikus. Visada atrodo laimingi ir moka džiaugtis smulkmenomis. Jiems tiesiog smagu matyti tave, o paliesti vakarietį – tai jau privilegija...“
Vis dėlto paprastų indų gyvenimas Olgai padarė itin slogų įspūdį. „Žmonės gyvena pakelėse, miega prie laužų. Vaikai prašo išmaldos, maisto. Žmonės skursta, bet yra labai geros širdies, – pasakoja dailininkė. – Tai matant suspaudžia širdį, bet nieko negali padaryti. Tiesiog duodi jiems pinigų ar maisto ir keliauji toliau.“
Keistenybės, prie kurių priprantama
Po Indiją draugų kompanija keliavo automobiliais, nusisamdę vietinius vairuotojus. Tiesa, apie vairavimo kultūrą Indijoje Olga galėtų pasakoti valandų valandas – įspūdžių pakanka ilgam. Vietos vairuotojus moteris vadina tiesiog „išprotėjusiais“. „Ten keliuose negalioja jokios taisyklės. Mūsų vairuotojai buvo puikūs, bet jie dirba automobilių kompanijai. O jau sunkvežimių vairuotojai... Jų tikrai reikia saugotis“, – sako Olga.
Tiesa, pasakojimus, kad Indijoje neįmanoma įkvėpti gaivaus oro, aplink dažniausiai junti tik šlapimo dvoką, ji vadina gerokai perdėtais. „Tai netiesa, bent jau man dėl to problemų tikrai nekilo. Bet vis tiek nusipirkau smilkalų lazdelių, tai mano lagaminas iki šiol visas jais kvepia“, – šypsosi pašnekovė.
Vis dėlto keliaujant po Indiją, pasak jos, neįmanoma nepastebėti gatves užtvindžiusių valkataujančių šunų (kartais neįtikėtina, kaip automobiliai jų tiesiog nesuvažinėja), karvių ir šiukšles ėdančių kiaulių. „Taip, ten purvina, bet po kelių dienų tai tiesiog pamiršti, pripranti prie to. Indijoje vyrai įpratę šlapintis tiesiog pakelėse. Visur. Bet ir prie to pripranti, kaip ir prie visur besimėtančių šiukšlių. Paprasčiausiai supranti, kad tai – gamtos šauksmas“, – šypteli dailininkė.
Nuo šiaurės iki pietų
Per viešnagę Indijoje keliautojų maršrutas nusidriekė iš Delio į Bangalorą, arba iš šiaurės į pietus. Pakeliui jie aplankė didžiausią pagal plotą Indijos valstiją Radžastaną, stabtelėjo jo sostinėje, „Rožiniu miestu“ pramintame Džaipure, užsuko ir į „Rytų Venecija“ vadinamą Udaipurą su įspūdingais ežere plaukiojančiais karalių rūmais, viešėjo Rantambhoro nacionaliniame parke.
Aplankiusi “Rožinį miestą” Džaipurą, “Rytų Venecija” vadinamą Udaipurą, stebėjusi tigrus nepakartojamame Rantambhoro nacionaliniame parke ir daugybę kitų įstabių vietų, Olga pateko į mistinę stebuklų ir vilčių šventovę...
Dailininkė iki šiol visiems mielai pasakoja turėjusi unikalią progą iš arti išvysti Indijos dvasinį mokytoją Satja Sai Babą jo ašrame Putapartyje.
“Gyvenimas ašrame primena vasaros stovyklą su griežtomis savomis taisyklėmis, - pasakoja O.Baby. – Durys čia užsiveria lygiai 21.30 val. Yra griežtai nustatytas pusryčių ir vakarienės metas. Lankytojai privalo laikytis tylos. Atskiros erdvės skirtos vyrams ir moterims. Žmonės tiki, kad Satja Sai Baba yra gyvas dievas, jie čia atvyksta su viltimi, kad jis jiems padės. Ašramo viduje ir aplink jį gyvena apie 50 tūkst. žmonių! Pats Satja Sai Baba dabar labai sunkiai serga, bet mums pavyko jį pamatyti. Kai jis pasirodė, pajutau nuo jo sklindančią energiją. O aš tikiu stebuklais!”
Prabanga ir skurdas
Tingiu poilsiu kompanija mėgavosi Šiaurės Goa valstijoje. Būdavo dienų, kai riedėti automobiliu tekdavo net 17 valandų! Tačiau ir tokios dienos neprailgdavo.
Šiaurės Goa keliauninkai praleido net dvi savaites. Olga keldavosi ankstų rytą, kad galėtų pasimėgauti rytiniais saulės spinduliais vandenyno pakrantėje. Vėliau eidavo paplaukioti upėje, kur giliau. “Vandenynas man priminė Baltijos jūrą – turi eiti labai toli, kol jūra pradeda gilėti...”, - šypsosi Olga.
Keliaujant O. Baby teko išbandyti tiek šiaurietiško, tiek pietietiško indiško maisto (skirtingose šalies dalyse virtuvė gerokai skiriasi). “Man indiškas maistas tikrai neatsibodo, - sako O.Baby. – Paprastai valgydavome viešbutyje, mat mūsų gidas abejojo, ar pakelėse gaminamas maistas patiks mūsų skrandžiams... Beje, indiška duona nuostabi. O kur dar tokie padažai ir patiekalai, kaip Masala Paneer, Tikka Masala, Tandoory viščiukas...”
Maži džiaugsmai
Kokia gi kelionė be malonių pasivaikščiojimų po Indijos turgus ir spalvotas niekučių bei šilkų parduotuvėles? Olga šį malonumą, žinoma, patyrė. Jai su kelionės draugais teko pasidaryti ir karališkojo Udaipuro kilimų, ir po Džaipuro šilko parduotuvėles.
O šalies pietuose, Goa valstijoje, kompanija pateko į tikrą indišką turgų, šurmuliuojantį trečiadieniais dieną ir šeštadienių vakarais. “Jis labai priminė Kemdeno turgų, tik ten daugiau spalvų: tibetietiškas sidabras, įmantrios durų rankenėlės, kašmyro šaliai, žmonės, muzika, maistas… Ten visko tiek daug vyksta – įspūdinga, - pamena Olga. – Norint patekti į turgų, tenka praeiti pro vartus saugančius apsaugininkus. Aš turguje nusipirkau keletą indiškų kelnių (jos labai pigios), auskarų, medinį dramblį ir marmurinę dievo Ganešo statulėlę”.
Paprašyta išskirti tris dalykus, kurie ją labiausiai sužavėjo šioje kelionėje, Olga susimąsto. “Man patiko Indijos gamta ir gyvūnija, paukščių giesmės, nacionaliniame parke mačiau tigrą! Ten tiek daug visko, ką reikėtų pamatyti… Man patiko ir istorinės vietos. Ir malonūs žmonės, - vardija pašnekovė. – Jei dar kartą atsidurčiau Indijoje, ko gero, traukčiau į tas vietas, kur nėra jokios civilizacijos”.
