Pamiršo skubėjimą
Kai prieš septynerius metus mieste gimę ir augę Gražina ir Martynas Priedičiai pabėgo iš sostinės ir pradėjo kurtis netoli Utenos esančioje Martyno prosenelių sodyboje, ne vienas stebėjosi. Latviško kraujo turintis Martynas Prieditis pusiau juokais, pusiau rimtai tikino, esąs tinginys – kiekvieną dieną keltis ir eiti į darbą jam būtų nepakenčiama rutina. „Iš pradžių nelabai drąsu buvo viską mesti ir važiuoti išsvajoton gamton.
Iš Vilniaus senamiesčio į sodybą kėlėmės etapais: pirma pasistatėme namelį šalia Trakų, o jau po ketverių metų išdrąsėjome ir visiškai atsisakėme miesto, – pasakojo Martynas. – Niekaip negaliu suprasti žmonių, kurie visą gyvenimą kalba, kaip jie kažko norėtų, bet to nesiekia. XXI amžius suteikia be galo plačias galimybes gyventi savo malonumui, užsiimti tuo, kas patinka, ir už tai dar gauti pinigų. Reikia turėti tik drąsos, aiškią viziją ir jos siekti.“
Pasirinkusieji kaimo turizmo verslą puikiai žino, kad tai – ne tinginių užsiėmimas. Tad tik šyptelėtų išgirdę Martyno postringavimus apie tinginystę. Abu su Gražina jie sukasi lyg voverės. Vasarą į darbus kimba ir dvylikametis sūnus Petras. Juk prie sodybos – 22 ha, mažiausiai 2 ha iš jų reikia gražiai nupjauti žolę.
Žolynai papuošalams ir arbatoms
Abu Priedičiai yra baigę interjero dizainą. Gražina meninius gebėjimus toliau lavina kurdama papuošalus. „Martynas net dirbtuves man įrengė, jose praleidžiu nemažai laiko. Mano darbuose daug tikrų Alių pievų gėlynėlių, žolynėlių. Specialiomis priemonėmis jie išsaugomi ir lyg įlydytos stikle gėlelės atgimsta papuošaluose“, – sakė Gražina.
Ji pasakojo vis negalinti atsigėrėti žydinčiomis, kvepiančiomis pievomis. Kiekvieną vasarą Priedičiai prisirenka įvairiausių vaistinių žolelių, iš kurių vėliau ruošia maloniai kvepiančių arbatų mišinius.
„Per ilgą laiką besidomint susikaupė nemažai knygų, žinynų apie vaistinius augalus, nejučia ir praktinės patirties atsirado.
Tačiau nesu žolininkė, maišydama žolelių mišinius pirmiausia galvoju ne tiek apie gydomąsias savybes, bet apie tai, kad arbata būtų skani, kad malonumas ją gerti prasidėtų jau paėmus į rankas mūsų sukurtus rankų darbo maišelius, – pasakojo moteris. – Žoleles arbatoms renkame iš aplinkinių pievų. Visos vaistažolės natūraliai džiovinamos senos trobos palėpėje. Džiovyklų neturime ir neketiname pirkti, nes esame įsitikinę, kad tik kuo natūralesnė, mažiau apdirbta žolelė išlaiko savo kvapą ir skonį. Juk būtent taip, palėpėse, jas džiovino mūsų protėviai.“
Išliko per šimtmečius
Alių vienkiemis – išskirtinis. Likimas lėmė, kad senoji troba atlaikė istorijos negandas. „1870 metų žemės pirkimo dokumentas pradeda vienkiemio istoriją. Po metų iškilo troba, kuri stovi iki šių dienų. Visą šį laiką sodyba buvo tausojama ir puoselėjama. Ji visada turėjo savo šeimininką. Išsaugotos įvairiais laikotarpiais čia gyvenusių žmonių ir stovėjusių statinių istorijos. Vienkiemis, matęs karus, epidemijas ir kitas pasaulio rykštes, išliko orus ir nepajudinamas. Iššalę sodai buvo atsodinami, irstančios sienos – atstatomos. Jau antras šimtmetis čia dega ugnis ir nenutrūksta gyvenimas“, – džiaugėsi M.Prieditis.
Šimtametė medžių alėja neleidžia abejoti šeimininkų pagarba tradicijoms ir gamtai, o senasis dvikamienis ąžuolas – vienas gražiausių ir storiausių Lietuvoje.
Stirnos žvelgia pro langą
Pasak Priedičių, pradėję kurtis senoje sodyboje, patyrė dvejopus įspūdžius : laimę matant stirnas už lango ir liūdesį dėl buities sąlygų. „Mano prosenelio sodyba statyta dar XIX amžiuje, tad nebuvo pritaikyta gyventi žmogui, kuris pripratęs prie elementarių šių dienų patogumų: tekančio iš čiaupo vandens, tualeto namo viduje ar karštos vonios. Net maistą gaminomės ant ugnies. Prireikė metų, kol susitvarkėme taip, kad gyventume nė kiek ne prasčiau nei mieste“, – sakė pašnekovas. Gražina tikino, kad sunkumai greitai užsimiršta, lieka tik malonūs prisiminimai. Svarbiausia, anot jos, kad stirnos ir dabar kartais ima ir ateina pro langą pažvelgti į vakarojančią trobos viduje jų trijulę.
Pailsėti atvykstantiems – visi patogumai po stogu, belieka debesis ant pievos atsigulus akimis pavarinėti. Tiems, kam debesų neužtenka, sodybos šeimininkai gali pasiūlyti žiesti puodus, lipdyti, velti vilną, šaudyti, žaisti kroketą, pasivažinėti dviračiais, išsikepti pačių pagautą žuvį ar paragauti tikrų kaimiškų produktų iš aplinkinių ūkių.
Su pretenzija į etnografiją
Dailės akademijoje įgytos žinios Priedičiams padėjo kuriant stilingą kaimo turizmo sodybos visumą.
„Poilsiautojams skirtus du namus patys projektavome. Kūrėme jų interjerą ir kai kuriuos baldus. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje įsivyravęs klaidingas požiūris esą kiekvienas gali būti sau architektas ar dizaineris. Suprantu, kai kalbama apie asmeninę gyvenamąją erdvę, bet pažvelkime, pavyzdžiui, kad ir į tas pačias kaimo turizmo sodybas. Nemažai jų pastatytos ir apstatytos bei išpuoštos pagal jų savininkų suvokimą ir išmanymą. Kai kurios jų skelbiasi etnografinėmis, bet juk neužtenka pakabinti seną medinį ratą ant sienos ar stogą uždengti malksnomis, – sakė pašnekovas.– Tai kičinės erdvės, pritaikytos tokį pat skonį turintiems svečiams. Viena iš Lietuvos nelaimių, kad dauguma žmonių prarado įgimtą gamtos, elementarių proporcijų jausmą. Manau, tai prarasta jau visam laikui. Akivaizdu, kad ten, kur darbo imasi profesionalai, galime kalbėti apie gamtos ir architektūros dermę. Pavyzdžiu laikyčiau kaimo turizmo sodybas „Nakcižibis“ ir „Miškiniškės“.
Muzika draudžiama
Priedičių pasirinktas tylusis kaimo turizmas atspindi sodybos šeimininkų pasaulėjautą.
„Vienkiemio teritorijoje muzika draudžiama. Tam yra klubai, koncertų salės. Tyla, tiksliau gamtos muzika, turi savų privalumų. Pas mus medžių šakomis šokinėja voverės, kurias kartais Petrui pavyksta pagauti, po terasa pūškuoja ežys, – šypsojosi Martynas. – O dėl pelno tai drįsčiau abejoti. Ne viena „banketinė“ sodyba vos suduria galą su galu, o mes dirbame sėkmingai ir jokių krizių nejaučiame. Manau, svarbiausia – ne sodybos specializacija, o šeimininkų noras ir sugebėjimas sukurti patrauklią ir mielą atvykstantiems žmonėms sodybą.“
Jam apmaudu, kad kaimo turizmas Lietuvoje daug metų buvo pristatomas lyg koks proginių „balių“ turizmas. „Dabar viskas krypsta į gerą pusę – naujasis Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentas Linas Žabaliūnas, LKTA tarybos pirmininkas Vytis Štelbys akcentuoja ramų šeimyninį poilsį, naujai žvelgia į rinkodarą, vykdo asociacijos narių apklausas. Tai teisinga kryptis. Anksčiau ar vėliai ji duos dividendų tiek sodybų šeimininkams, tiek jų svečiams“, – tikino pašnekovas.
Pasak Priedičių, turtų šiame versle nepavyks susikrauti, bet būti vadinamuoju viduriniuoju sluoksniu galima, tik reikia protingai ir su meile daryti tai, ką sumanęs.
