Mūsų smegenyse dar gyvi mitai apie nepaprastai turtingą tos šalies žemę, kurioje auga kone viskas, kalnus, kailinėmis kepurėmis pasipuošusius ūsuotus vyrus, kurių karštas pietietiškas temperamentas neleidžia šviesiaplaukei merginai ramiai praeiti pro šalį, o išgirdus kiekvieną nemalonesnį žodį verčia išsitraukti peilį. Kažkurie iš tų mitų gal tik filmų kūrėjų fantazija, kiti – realūs papročiai ar faktai, kaip kalnai ar vynas. Tai yra lyg ir kažkas nekintamo, bet ar tikrai? Kaipgi ta Gruzija atrodo dabar, kaip pasikeitusi, o kas išvis tik mūsų stereotipai.
Su Romualdu neakivaizdžiai susipažinau pirmiausia per jo nuotraukas interneto fototinklapyjje “Kūdra”. Vėliau pasakojimas (aišku, ypač vizualiuoju pavidalu) apie kelionę po Gruziją buvo demonstruotas kūdriečių antradienio susitikime užupio “Galeroje”. Užkabino. Kilo noras daugiau sužinoti apie šalį, nuotraukas, autorių. Paklaustas, kiek metų fotografuoja, Romualdas atsakė: - su dešimties metų pertrauka nuo mokyklos laikų.
Taigi į mūsų žurnalo puslapius pabandėme sutalpinti kelis, turbūt galima taip pavadinti - fotografijos entuziasto Romualdo Kanapecko - įspūdžius iš Gruzijos.
Pretekstas kelionei buvo Vilniaus universiteto choro „Pro musica” gautas kvietimas dalyvauti dviejuose koncertuose koncertuoti Tbilisyje. Svarbi daugiau kelionė, koncertai buvo lyg ir tarp kitko. Taigi – trisdešimt žmonių: dvidešimt penki choristai, keletas jiems prijaučiančių, iš kurių vienas ir aš, (kadangi mano žmona dainuoja, o aš per kelerius metus jau beveik tapau neoficialiu choro fotografu) nuvažiavome, vadovė ir rėmėjai, iš kurių vienas ir aš (kadangi mano žmona dainuoja) – nuvažiavom autobusu į Rygą, o iš ten skridom į Tbilisį.
Taip ir prasidėjo gyvenimas savaitę Gruzijoj. Pirmą dieną mus pasitiko ir globojo pažįstami gruzinai. Kaip priklauso, visą tą dieną vyko pietūs, iš lėto perėję į vakarienę, kuri baigėsi tik apie trečią valandą ryto. Kitą dieną mus vežiojo po istorines Gruzijos vietas: buvom Mcchetoje, senojoje Gruzijos sostinėje – kultinėje kiekvienam gruzinui vietoje, pavaikščiojom po senovinį miestą Uplistsikhe, įkurtą uoloje, apžiūrėjom Shio Mghvime ir Ananuri Džvari vienuolynus, ir šiaip pamatėme V–VI a. bažnyčias, kurias, kaip sakė vadovė, įkūrė senovės sirai. „Atėjo sirai ir pastatė architektūros paminklus“, – tokia buvo jos frazė. Taip ir liko neaišku, ar čia rimtai, ar juokais.
Trečią dieną – kelionė į kalnus, gruzinų Karo keliu, beveik 3 km. iki Rusijos sienos. Ten paspoksojome į krioklį, kalnų rūkus, snieguotas viršukalnes, be kurių sunku įsivaizduoti Gruziją, ir baisingai sušalome. Prieš kelionę buvome įspėti pasirūpinti kalnams tinkama avalyne. Pasirūpinome. Ir iškeliavome su trumparankoviais. O kad kalnuose – tik aštuoni laipsniai šilumos ir sniegas po kojomis, kažkodėl pamiršo įspėti.
Mūsų kelionės į kalnus tikslas –– viena iš aukštai kalnuose pastatytų bažnyčių, kurio teko atsisakyti dėl pliaupiančio lietaus. Pakeliui - tekantis mineralinio vandens šaltinis, paliekantis nuosėdas, kurios per daugybę metų susisluoksniavo ir virto rudai raudonais dariniais. Kažkas panašaus į Turkijos Pamūkalę. Tik ruda. Fotografavome, ragavome. Vanduo tikrai labai skanus, nuo sieros net atrodo lyg karbonizuotas, tarsi burbuliukai jaučiasi. Kaime, gindamiesi nuo šalčio, išpirkom visus Dolche & Humana šiltus rūbus, net rankų darbo vilnones kojines, kuo tiesiog šokiravome gyventojus.
– Na na, – stebėjosi jie, – mes važiuojame į Tbilisį pirkti rūbų, o čia miestiečiai atvažiuoja pas mus, kad viską išpirktų...
Dar, norint sušilti, kaime teko paprašyti ir čačės, kurios nebuvo, radome tik degtinės. Dvi dienas praleidom Tbilisyje – tiesiog slampinėjome ir, žinoma, koncertavome. Choristai koncertavo. Tbilisyje aplankėme etnografijos muziejų – maždaug kaip mūsų Rumšiškes. Paskutinę dieną važiavom į Alazani Dolina slėnį, garsėjantį to paties pavadinimo vynais, į vynų rūsį. Teko aplankyti dar kelias bažnytėles ir, galiausiai, vakare vyko “planinis” šašlyko kepimas parke. O vakare buvo kepamas šašlykas parke, t. y. gamtoje. Taigi tokia trumpa kelionės schema.
Šašlykas
Viskas atrodė paprastai:
– Mes jus pamaitinsim.
Važiuodami specialiai sustojome prie vynuogynų, gruzinai paėmė kelis glėbius sudžiūvusių vynuogienojų, kurie ten, matyt, tam reikalui ir sukrauti.
– Geriausias ir tikriausias gruziniškas šalykas yra keptas ant sausų vynuogių šakų, – paaiškino jie.
Šašlykas visai paprastas – tiesiog kiaulienos gabalai, druska ir pipirai. Nieko daugiau. Net nemarinuotas. Į klausimą – kodėl ne aviena, gavome atsakymą:
– Jei norite avienos šašlyko, važiuokite į Azerbaidžaną. Jie musulmonai, ten tradicija – aviena. Arba galite palaukti rudens. Rugsėjo, spalio mėnesių, kada avys nusileidžia nuo kalnų. Tada čia avienos pilna, bet tikras gruziniškas šašlykas – iš kiaulienos!
Iškepus imama vietinė duona, panaši į mūsų baltą duoną, plėšiama į kelias dalis. Su ta duona kaip su servetėle maunama nuo iešmo mėsa ir valgoma. Mums papjaustė agurkų ir pomidorų ant polietileninio maišelio, šalia jų dar ir žalią mėsą „priglaudė“. Taigi, viskas atrodė paprastai, natūraliai. Ir nepaprastai skanu.
Turgus
Sugalvojom, kad reikia nusipirkti prieskonių ir pažiūrėti, kaip atrodo garsusis gruziniškas turgus, kuriame, mūsų įsivaizdavimu, visi derasi. Pirmas įspūdis – tvarkingas chaosas. Na, nėra labai tvarkinga, bet kiekvienas turi savo nišą. Stovi pastatas, panašus į esantį mūsų Vilniaus Halės turguje, maždaug penkiasdešimtų metų statybos, visa kita pardavinėjama po atviru dangumi. Ypač nustebino tai, kad nėra jokio Rytų turgui įprasto tampymo už rankovių, akiplėšiško prekių piršimo ir pan. Jei eini pro šalį, gali išgirsti sakant, kad „pas mane čia labai šviežia ir skanu“, bet ne daugiau.
Labai daug prieskonių. Begalė daržovių. Ypač nustebino parduodami miltai: ant prekystalių didžiulės kietai suslėgtos kaugės, nė kiek neprimenančios mums įprastų birių miltų. Niekad nepagalvotum, kad taip galima miltus pardavinėti. Kabo vietinės gamybos „dešros“ čiurčelo – ant siūlo suverti riešutai, ant kurių ilgai pilamos vynuogių sultys ir ilgainiui šis vėrinys įgauna panašią į dešros formą. 100 gramų stiklinė prieskonių kainuoja vieną larį (maždaug pusantro lito). Taigi nacionalinė valiuta – laris.
Prieskonių kategorijai priskiriami ir džiovinti granatai, ir džiovinta kalendra. Parduodama mėsa gali būti šalia daržovių ar sūrių, kabo tiesiog lauke, apie jokį šaldymą net kalbos nėra. Nacionaliniai produktai, kuriuos dar pirkome, – sudžuki (avienos dešra) ir vytinta jautiena – basturma. Nusiderėti galima. Daug nesiderėjome, nes, mūsų supratimu, kainos tikrai labai mažos. Jei perki daugiau ar brangesnį daiktą, pavyzdžiui, tradicines gruziniškas kailines kepures, gali nusiderėti apie 20 proc. Rytų turgaus masteliais tai tikrai nėra labai daug. Turguje kailinių kepurių, tokių, kaip iš „Kaukazo belaisvės“, rasti sunku. O fotografuoti – lengva.
Pleškinau ir į kairę, ir į dešinę, žmonės nebijo, nesinervina, kąsnio neskuba sukramtyti, net jei prašai papozuoti. Tiesa, prisikišęs į veidą „nekaliau“. Turbūt tai kyla iš jų svetingumo kultūros – kadangi esi svečias, tai gali daryti, kas tau atrodo reikalinga.
Nacionaliniai rankų darbo suvenyrai pardavinėjami ne turguje, kadangi čia turistai retai ir užsuka. Jų vieta – Šota Rustavelio prospekte, kur galima įsigyti ir įdomių papuošalų su emaliu, ir visokiais ornamentais puoštų peilių ar durklų. Turguje personažai, kaip ir turi būti, džiuginantys fotografo akį ir širdį. Taigi čia pasakojimas pereina prie, pasak Romualdo Kanapecko, skaudžiausios temos.
Maistas
Temą pavadinau skaudžiausia, nes viskas buvo beprotiškai skanu. Pradedant nuo parko lauko kavinės su plastikinėm kėdėm, kur paklausėm: „Ar pamaitinsit?“
Sunešė nacionalinius virtinius chinkalius, panašius į kelis kartus padidintus koldūnus, kažkokius apkeptus grybus, daržoves, buvo nepaprastai skanu ir kainos gal triskart mažesnės, nei Lietuvėlėje dabar yra... Charčio sriuba (pusė kibiro su trimis didžiuliais gabalais mėsos) kainuoja apie 7–8 Lt, šašlykas – iki 10 litų, koldūnų chinkalių (kurių man, kaip mėgstančiam pavalgyti, užtenka kokių penkių) vienas vnt.– pusė lario, tai apie 75 lietuviškus centus.
Vietinis gruziniškas alus (bokalas) kainuoja apie tris litus, „Švyturys“ – apie penkis. Rasti jo gali beveik bet kuriam restorane, kuris save laiko aukštesnės klasės. Daržovių daug ir jos nuostabios – šviežios, nuostabiai kvapnios. Tiesą sakant, nebuvo vietos, kur būtume neskaniai pavalgę. Net tame kalnų kaimelyje atnešė plastikinį padėklą, o ant jo tiesiog prikrauta koldūnų. Imi rankomis už „kotelio“ ir valgai. Skanu „nesvietiškai“.
Architektūros paminklai
Tbilisis nuo „tbili“ – „šiltas“. Šalia miesto trykšta karštieji šaltiniai. Vienas iš seniausių senųjų pasaulio miestų. Senamiestyje beveik visi pastatai – architektūros paminklai. Dviejų trijų aukštų nameliai, puošti galerijomis ir slepiantys garsius gruziniškus kiemelius. Bet svarbiausia architektūros detalė – balkonas. Galėtų būti Gruzijos simbolis. Raižytais mediniais langais, su grotelėmis, papuošimais. Visai dengti ir labiau atviri. Prie namo tokio neturėti – tai lyg ir savęs negerbti.
Senamiestyje daugybė nuostabiausių pastatų ir visi skirtingi. Tačiau tai medinės detalės, kurios lengviausiai ir sunaikinamos. Ypač darant „euroremontą“. Senieji architektūros paminklai – V–VI a., bažnyčios, vienuolynai, kurių dauguma – veikiantys, yra labai saugomi. O medinė, ypač XX a. pradžios architektūra – beveik ne. Tačiau dabar lyg ir priiminėjami įstatymai senamiesčio išsaugojimui.
Tbilisyje didelį įspūdį paliko sieros pirtys. Rytietiška architektūra. Sumoki 30 Lt, guli 15 min. karštame sieros vandenyje, tada tave ištraukia, pasiguldo ant gulto, nušveičia su specialiom kempinėm ir vėl atgal į vandenį. Kaip nuostabiai po to oda atrodo! Labai įdomus uolinis miestas Vardzija. Buvo įkurtas gal 40 metų prieš Kristų ir gyvavo iki 17 a. pab. visą infrastruktūrą sugriovusio stipraus žemės drebėjimo. Miestas su kanalizacija, savo teatrais, vyno daryklomis ir saugyklomis, vaistinėmis. Kariuomenės pakako minimalios, nes priešas galėjo patekti į miestą buvo tik pro vieną vietą – per akmenyje iškaltą tunelį. Taip sakant, du žmonės galėjo sustabdyti visą armiją.
Viduje yra bažnytėlė, bet mums ji pasirodė labai “jauna” - XIII amžiaus. Labai įdomus uolinis miestas Vardzija. Įkurtas gal 40 metų prieš Kristų ir gyvavo iki XVII amžiaus pabaigos, kada įvyko stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs visą infrastruktūrą. Miestas su kanalizacija, savo teatrais, vyno daryklomis ir saugyklomis, vaistinėmis. Kariuomenė buvo minimali, nes priešas galėjo patekti į miestą buvo tik pro vieną vietą – akmenyje iškaltą tunelį. Taip sakant, du žmonės galėjo sustabdyti visą armiją. Viduje yra bažnytėlė, bet mums ji pasirodė labai „jauna“ – XIII a., mes į ją net nėjom.
Bažnyčiose fotografuoti negalima, teko tai daryti iš po skverno. Ypač negerai apeigų metu, kaip ir kitose šalyse. Tačiau ir tuomet fotografavau. Religija – Gruzijos stačiatikių, turi savo bažnyčios vadovą, kuris ir gyvena Tbilisyje, 82 proc. gruzinų priklauso šiai bažnyčiai. Architektūra bizantinė. Bažnyčios nuo V–VI a., nedidelės, nepompastiškos, be auksų, skirtos žmogui. Didelė tik Tbilisio katedra, kuri pradėta statyti 2000 metais. Nustebino, kad tai yra bažnyčia, kur viskas suplanuota žmogui – aplinkui didelis parkas, septyni aukštai po žeme, juose įrengtos konferencijų salės ir pan.
Vynas
Apie vyną man truputį sunku pasakoti, nes iš tiesų nesu didelis jo mėgėjas. Gruzijos vyno gėrimo kultūra labai sena, bet daugiau ją stebėti galima ne mieste. Tai kaimo, mažų miestelių tradicijos. Vietų, kur yra nuosavi vynuogynai ir vyno rūsiai. Miesto restoranuose žmonės dažniau geria degtinę. O kaime įprasta ateiti pas kaimyną su kibiru nuosavo balto vyno, jis ištrauks savąjį ir per vakarą ramiai beplepant juos gali išragauti. Aišku, tokiu atveju labiau tinka baltasis vynas, nes nuo raudonojo kitą dieną galvelę skauda. O nuo baltojo – ne.
Geriausias, žinoma, vynas tik iš vynuogių – be jokio vandens ar cukraus. Kaip ir čiačia – vynuogių degtinė. Mus nuvežė į Alazani slėnį, į vyno rūsį, įkurtą XVIII a. Dabar jis penkiasdešimčiai metų išnuomotas kazachams. Nelabai suvokiama idėja – jie ten turėtų vystyti turizmą, populiarinti. Didžiai nustebęs net norėjau klausti: „Nejaugi jūs patys to negalite?!“ Bet šiuolaikinio pasaulio peripetijos kartais nesuprantamos.
Fotoaparatas
„Nikon D300“, turėjau pasiėmęs du objektyvus: 18–200 ir plataus kampo 12–24, pradžioj su juo kai ką ir fotografavau, bet kai pamačiau, kad daugiau tenka „gaudyti“, pakeičiau į 18–200 mm, kurio iki kelionės pabaigos ir nenusiėmiau.
Ir tiesiog įspūdžiai
Gatvėse labai saugu, nors mes gyvenom centre. Galbūt paieškojus ir galima surasti, kur nesaugu, bet kiek teko vaikščioti, tokių vietelių neužtikau. Net mūsų šviesiaplaukės choristės, vaikščiodamos gatvėmis po dvi ar po tris, nepatyrė kokių tokių nors anekdotinių nemalonumų, panašių į kaip kad „panele, einam į mišką, parodysiu miestą“.
Žmonės kultūringi. Svetingumas yra aukščiausia sąvoka. Net restorane sėdint – prieina prie mūsų stalo septyni gruzinai, pasako tostą svečių garbei ir kultūringai pasitraukia. Ką mačiau prieš trejus metus ir dabar – skiriasi. Labai daug statybų, daug tvarkymosi, jaučiamas ekonominis kilimas. Jei anksčiau gatvės buvo šiukšlėmis nuklotos, dabar jau taip nėra. Senamiestis ypač dailinamas. Automobiliai vis geresni ir geresni. Geriausias automobilis – juodas džipas. Jais važinėja visi pasiturinčios klasės atstovai, kiti – maždaug dvylikos–penkiolikos metų senumo. Senųjų sovietinių automobilių matyti vis mažiau. O pagrindinės senamiesčio gatvelės jau primena Europą.
„Kažin ar tai gerai“,– pagalvoju. Žinoma, Gruzija dar turi labai stiprias kinematografo tradicijas, teatrą, nuostabių šiuolaikinių menininkų, jaunimas, neabejoju, domisi šiuolaikine muzika, o dirbantieji laukia savaitgalio. Daug ką turi, ko aš iš čia, toli, gal net negaliu įsivaizduoti. Tik staiga suprantu, kad šiame pasakojime niekur nepaminėti arbūzai. Štai tau ir mitai! Gal tie arbūzai nėra tokie svarbūs? O mano smalsumas to ir telaukė – tuoj bruzda, kuo bjauriausiai gundydamas pačią pažiūrėti, kaipgi toj Gruzijoj reikalai su arbūzais. O Jūs ar nenorėtumėt?
