Grožio kultas P. Korėjoje: vyrų makiažai ir odos balinimas

Aistė Čiučiurkaitė Vilniaus universiteto studijas pusei metų išmainė į visiškai kitą kultūrą, kur mokėsi žurnalistikos ir komunikacijos pagrindų. Mergina papasakojo, kas ją privertė susimąstyti ir ypač nustebino.

Kai susisiekėme su Aiste pas mus buvo saulėtos dienos popietė, o ji klojosi lovą ir ruošėsi miegui. 6 valandų skirtumas šalyje, kuri lietuviams vis dar išlieka paslaptimi, merginai buvo nė motais ir ji sutiko papasakoti apie savo didįjį nuotykį – Erasmus studijas Pietų Korėjoje.

– Papasakok, kaip nusprendei išvykti mokytis į kitą pasaulio kraštą? Juk galėjai rinktis šalis prie Viduržemio jūros, mėgauti saule ir šiluma.

– Norėjau patirti kažką visiškai nepažinto ir svetimo. Tolimųjų Rytų kultūra, bendravimas, pasaulio suvokimas yra visiškai kitoks nei mūsų. Todėl nusprendžiau, kad galbūt tai vienintelė galimybė įsigilinti ir iš arčiau, ne kaip turistui, pažvelgti į kito pasaulio krašto gyvenimą. Nors močiutė sakė, kad baisu, jog vykstu toliau nei „jos Sibiras“, bet pamaniau, kad reikia išnaudoti galimybes ir pabūti visai kitur ir visai vienai.

– Ar buvo baisu keliauti į šalį, apie kurią žinai tiek nedaug?

– Prieš pat išvykstant, smegenų vingiai buvo taip susipynę nuo nežinomybės, kad menkai teatsimenu, ką tuo metu jaučiau. Tačiau niekada nebuvo minties apsisukti ir neiti pro oro uosto vartus.

– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Pietų Korėją?

– Daug žmonių, šalta ir žvarbu, nes vykau vasario mėnesį. Keista buvo ir tai, kad viešose vietose niekas garsiai nešneka.

– Ar teko pajusti kultūrų skirtumus? Kokie jie?

– Žinoma, jų tikrai daug ir kai kurie labai stebina. Nors kartais galvoju, kad lyg ir reikėtų apsimesti, kad manęs nešokiruoja, tačiau iš tiesų, stebina daug kas. Pavyzdžiui, paskaitų/seminarų vedimo stilius – dėstytojas kalba, o studentai klauso, niekas nediskutuoja. Buvo labai sunku priprasti nekelti klausimų ir neabejoti dėstytojo žodžiais. O dėl to, kad paskaitas lankyti privaloma, bent keli studentai visada per paskaitas miega. Arba tai, kad žmonės čiaudėja ir kosėja neužsidengę.
Maloniai nustebinęs kultūrinis skirtumas – aptarnavimas kavinėse ar kitose paslaugas teikiančiose vietose. Visi padavėjai labai užimti, tačiau kiekvienam klientui itin malonūs: atneša vyšnių ar torto gabalėlį prie kavos ir paklausia kaip jautiesi, jei mato, kad ilgai dirbi. Mums reikėtų tokių smulkmenų pasimokyti.

– Gal visgi buvo dalykų, prie kurių priprasti itin nesisekė?

– Iš tiesų, tai ne. Po kelių mėnesių priprantama prie visko. Net prie aštraus maisto, nors kartais organizmui neįsakysi, tačiau dažniausiai viskas būna gerai.

– Ar atvykus į šią šalį teko atsidurti kokiose ekstremaliose situacijose?

– Kartą parduotuvėje susidūriau su rasistu, kuris liepė man kalbėti korėjietiškai, nes čia Korėja. Tačiau tai buvo vienas atvejis iš tūkstančio ir aš laimėjau šią „loteriją“. Paprastai, tokių dalykų čia itin retai pasitaiko.

– Na, o kaip tavo studijos? Ar esi patenkinta studijų kokybe?

– Turiu pripažinti, kad man labiau patinka studijos Lietuvoje, nes gali kritiškiau mąstyti ir diskutuoti su dėstytoju ir studentais. Kita vertus, universitete, kuriame dabar mokausi dėsto profesoriai iš įvairių šalių, įvairių kultūrų. Todėl jų žinių ir patirties bagažas yra toks įspūdingas, kad vos spėji gaudyti vertingas mintis. Čia studijuoju žurnalistiką ir komunikaciją, tačiau dėstomus dalykus galiu rinktis įvairius. Tereikia atitikti reikalavimus, galiu nors ir metafizikos filosofiją mokytis. Tai labai gerai.

– Ar reikia užsienio studentams mokytis vietinės korėjiečių kalbos?

– Ne, tai nėra privalu, čia daug galimybių studijuoti anglų kalba, tačiau mokausi ir korėjiečių kalbos, tik deja, mokoma daugiau gramatikos ir taisyklių nei šnekamosios kalbos. Visada smagu pasakyti ačiū – „kamsahamnida“!

– Ar studijas šioje šalyje gali laikyti dideliu savęs išbandymu?

– Taip. Ne tik studijas, bet ir gyvenimą čia, naujas pažintis. Vien tai, kad čia atvykau visiškai viena yra pakankamas savęs išstūmimas iš komforto zonos.

– Ką veikdavai po paskaitų? Kaip sekėsi bendrauti su studentais?

– Po paskaitų mėgstu sportuoti. Šiek tiek išveju anglų ir korėjiečių kalbas iš galvos. Vėliau dažniausiai susirinkdavome pabendrauti su kitais studentais iš užsienio arba korėjiečiais. Taip pat, kai turiu daugiau laiko, keliauju. Dar labai mėgstu pakalbinti visiškai nepažįstamus vietinius žmones. Su keliais jau tapome gerais pažįstamais ir kelis kartus buvome susitikę mieste. Tiesa, korėjiečius sunku prakalbinti angliškai, nes jie drovisi kalbėti, tačiau įsijautę, papasakoja visą šeimos istoriją.

– Šiek tiek apie šalies virtuvę. Kuo ji ypatinga? Ar sunku priprasti prie vietinių maisto?

– Maistas dažniausiai aštrus arba saldus. Priprasti reikia šiek tiek laiko, bet nėra labai sunku. Vis dėlto, nuolat maitintis baltais ryžiais ir sojos produktais negalėčiau.

– Teko girdėti, kad korėjiečiai labai vertina grožio kultą. Dažosi ne tik merginos, bet ir vaikinai, o dantys yra valomi kas keletą valandų. Kaip yra iš tiesų?

– Taip ir yra. Tikrai teko sutikti ne vieną pasidažiusį vaikiną. Bet ne itin ryškiai, o neakivaizdžiai pasidailinus. Čia populiarios ir plastinės operacijos, odos balinimas, kad ji būtų kuo šviesesnė, labiau „karališka“. O dantų pastos tūbelės mėtosi net metro tualetuose. Jie iš tikrųjų labai dažnai ir visur valo dantis.

– Daug įvairių kalbų sklinda apie Šiaurės Korėją, gal teko apie tai kalbėti su vietiniais?

– Vietiniai, ypač jaunesni, daugiau juokauja ir nelabai rimtai žiūri į Šiaurės Korėją. Paprastiems žmonėms yra tikrai svarbesnių dalykų nei kasdien rūpintis grėsme iš šiaurinės kaimynės. Vis dėlto, ta grėsmė nėra nuvertinama ir kai kurie sako, kad į tai reikėtų žiūrėti rimčiau. Taip pat girdžiu diskusijų apie šiaurinės ir pietinės dalies susijungimą, svarstoma kas būtų, jeigu būtų. Deja, neteko sutikti Šiaurės Korėjos pabėgėlių, labai norėjau, tačiau sunku tiesiog susidurti su tokiu žmogumi.