Salos, paplūdimiai, užutekiai. Net nelabai svarbu, kur nusileidžia lėktuvas – Graikijoje, Ispanijoje, Tunise ar Italijoje. „Viskas įskaičiuota“ turizmo formulės patogumai nepalieka beveik jokių galimybių netikėtumams.
Formentera yra Viduržemio jūros netikėtumas. Šioje saloje nėra aukštesnio nei trijų aukštų pastato. Rojus, tačiau be triukšmingų kurortų su dirbtiniais baseinais, sintetiniais paplūdimiais, kurtinama technostiliaus muzika. Formentera garbina savo vargingą praeitį, nespalvotas fotografijas, moteris rūsčiais veidais, vietinių kasyklų druską, lėtą gyvenimo ritmą. Hipius, Bobą Dylaną ir nuogumą.
Žvelgiant pro lėktuvo langą į Balearų archipelago salas, dėmesį labiau traukia švytinčios Maljorka ir Ibiza. O viena egzotiškiausių Viduržemio jūros salų Formentera iš viršaus neatrodo labai išskirtinė. Uolėtas jos paviršius primena roplio nugarkaulį. Beje, mažutėje Formenteroje net nėra oro uosto. Lėktuvai leidžiasi gretimos Ibizos sostinėje Eivisoje, iš jos į Formenterą plukdo keltai.
Vasaros sezoną sielos ramybę ir pusiausvyrą nelengva atrasti net ir Formenteroje. Pernelyg dažnai ji buvo skelbta esanti legendinė bohemos poilsio vieta. Tradicinių atostogų metu viešbučiuose ir privačiuose būstuose, paplūdimiuose ir diskotekose sausakimša išskirtinių pojūčių ištroškusių turistų.
Baltų Formenteros paplūdimių magiją ir išskirtinę salos atmosferą galima patirti vėlų rudenį. Tada, kai dar veikia vienas kitas „boutique“ kategorijos viešbutėlis. Tuomet Formenteros pakrantėse susiburia ir brangiausios žvilgančios milijonierių jachtos. Jų ekipažai išsilaipina paplūdimiuose išsimaudyti šiltame ir skaidriame lyg Karibų jūros vandenyje kartu su paskutiniais įlankose besikaitinančiais nudistais.
Mėlynos viešbučio „La Savina“ langinės – aklinai užvertos. Formenteros uosto miestelis snaudžia vis dar svilinančios saulės atokaitoje, o gyvybę čia galima pajusti tik tada, kai pro šalį motoroleriu prabirbia romantiškai susiglaudusi porelė.
Vadinamasis „aksominis“ sezonas dar labiau paryškina keistą salos nuotaiką. Balti kubo formos plūkto molio pastatai susilieja su nerealia balta šviesa. Galbūt todėl atrodo, kad saloje sustojo laikas. Šio pojūčio neišsklaido net baruose ir suvenyrų kioskeliuose vis dar tyliai bruzdantys vietos gyventojai, lūkuriuojantys paskutinių vėlyvo rudens smalsuolių.
Iš Formenteros uosto iki seniausio čionykščio viešbučio „La Savina“ – vos keli žingsniai, tad, atplaukus keltui, jokio transporto nė nereikia. Nedidukas vos kelių kambarių viešbutėlis stūkso ant įlankos kranto. Įžengus į vestibiulį iš karto tampa aišku, kad šis kolonijinio ir arabiško stiliaus interjeras – rafinuoto skonio asmenybės darbas. Iš tikrųjų visos detalės sukurtos ne kokio nors beasmenio interjerų dizainerio, o jauno dinastijos paveldėtojo.
Trisdešimtmetis stilingas ilgaplaukis Jordi Perreiro šiame „boutique“ primenančiame viešbutyje stengiasi išsaugoti savo senelės Catalinos, viešbučio įkūrėjos, dvasią. „La Savina“ – netgi ne viešbutis, o „hostal“, pensionas. Užtat kuklios dvi pensiono žvaigždutės galėtų nurungti daugelio gretimos Ibizos viešbučių keturias žvaigždes. Globalizuoto prestižo atributai Formenteroje negalioja. Užsisakyti vasarą „La Savina“ – tarsi laimėti loterijos bilietą.
Ne tik forma, baltomis kopomis, bet ir istorija Balearų sala Formentera kažkodėl primena lietuvių Kuršių neriją. Kopos. Vėjas. Iš visų pusių vanduo. Švyturys. Autentiška architektūra. Išdidūs, gyvenimo įpročių nekeičiantys žmonės. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Formenteroje, panašiai kaip ir praėjusio amžiaus pradžioje lietuvių Kuršių nerijoje, liko gyventi vien moterys. Juodais drabužiais ir skrybėlėmis pasidabinusios tvirtos ir atletiškos vietos gyventojos įkūnija Formenteros istoriją.
Į šias atšiaurių veidų moteris galima pažvelgti miestų barų ir restoranų sienas puošiančiose fotografijose. Jos, išdidžios ir savimi pasitikinčios, amžiaus viduryje užėjus sunkmečiui vienos augino vaikus saloje: jų vyrai išplaukdavo į jūrą arba būdavo priversti emigravę ieškoti darbo.
Būtent tokią salą šeštojo dešimtmečio pabaigoje atrado laimės, egzotiškos ir iššūkių ieškoti atklydę ilgaplaukiai klajokliai – hipiai. Šiandien į salą keliauja masinį turizmą neigiantys žmonės. Žingsniuodami baltais lyg sniegas paplūdimiais ir žvelgdami į bekraštę jūros panoramą, jie siekia išsivaduoti iš emocijų pertekliaus, atranda dvasios pusiausvyrą, dėl kokių nors priežasčių prarastą gyvenimo džiaugsmą.
Vieni jų vilki baltais lino drabužiais – šortais ir marškinėliais, avi drobiniais sandalais – espadrilėmis, o veidą slepia po hemingvėjiškomis šiaudinėmis skrybėlėmis. Į atokius salos kampelius jie keliauja pėsčiomis.
Kiti salos klajūnai – vyrai ir moterys – plačiakelniai, ilgaplaukiai, per petį persimetę drobinius maišus. Tai šių dienų hipiai. Juos irgi vienija pribloškiamas stilingumas. Hipiai salos geografiją tyrinėja ne vien keliaudami pėsčiomis. Dažniausiai jie renkasi romantišką transporto priemonę – motorolerius. Be jų saloje apsieiti niekaip neįmanoma. Tai savotiškas iššūkis ir pirmąkart sėdusiems prie šios transporto priemonės vairo.
Devyniolikos kilometrų ilgio Formenterą motoroleriais galima skersai išilgai išvažinėti per kelias dienas. Pateikus automobilio vairavimo teises ši spartietiška transporto priemonė išnuomojamas parai už 20 eurų. Motorolerių verslas saloje – vienas svarbiausių.
Nors vasaros sezonas jau senokai pasibaigęs, tačiau atvykusiųjų į salą tikslas – atrasti ir aplankyti egzotiškus žemėlapyje pažymėtus paplūdimius, stūksančius tarp kopų ir akytų kalvų. Kiekviena įlanka – gamtos stebuklas, paplūdimių smėlis – beveik baltas, o jūros vanduo – šiltas ir skaidrus kaip krištolas. Vienas gražiausių paplūdimių – Plaja De Illetes. Tai siaura smėlio ir kopų juosta šiaurinėje salos dalyje, ji nusėta uolėtomis kalvelėmis ir baltomis miniatiūrinėmis įlankėlėmis, kuriose be baimės išsitiesia nuogos jaunimo porelės.
Čia karaliauja ramybė, dvasios ir kūno išlaisvinimo nuo visų tabu atmosfera. Pavažiavus toliau – gilesnė įlanka Platja De Llevant, apsupta žemyn krintančių skardžių.
Motoroleriu per ketvirtį valandos iš miesto galima nuvažiuoti į paplūdimius. Asfaltuotą kelią iš abiejų pusių supa druskos kasyklos.
Formenteros druska garsėja pasaulyje kaip aukščiausios kokybės maisto ir kosmetikos produktas. Čia pat – ir natūralaus purvo voniomis žymi salelė Espalmadora. Iki jos tenka bristi jūra, giliausioje vietoje vanduo siekia pečių liniją, bet kitokiu būdu salos pasiekti neįmanoma. Egzotiškas lauko restoranėlis „La Roqueta“ to paties pavadinimo paplūdimyje atrodo jaukus ir paprastas lyg Robinzono Kruzo sukonstruota palapinė. Iš lauko terasos sklinda jūrų gėrybių aromatai. Šviežių, ką tik iš jūros ištrauktų skrudintų miniatiūrinių kalmarų, sepijų ir karališkųjų krevečių tiesiog neįmanoma neparagauti.
Apie penktą valandą vakaro oro temperatūra staiga nukrinta – atvėsusioje Formenteroje prasideda aperityvų metas. Užsukę į saloje vienintelio plento pakelės barą išgerti taurę „Rioja“ vyno, vietos žvejai drauge su paskutiniais vėlyvo rudens turistais užkandžiauja šviežiomis užkandėlėmis „tapas“ ir „bocadillos“.
Dar maloniau atsisėsti viešbučio lauko terasoje ir ragaujant aperityvą valandą gėrėtis įdomiausiu Formenteros reginiu. Tai – spalvomis trykštantys saulėlydžiai. Net abejingiausi salą aplankę keliautojai, sustabdę motorolerį Cap de Barbaria panoraminėje aikštelėje, esančioje šiaurės vakarinėje salos dalyje, šį reginį palydi aplodismentais. Tai sena Formenteros bohemos tradicija.
Spalvingas ir gausybę emocijų keliantis saulėlydis – tai natūralus gamtos kontrastas iš pirmo žvilgsnio niūriems ir pabrėžtinai šiurkščiai suręstiems restoranams ir barams, kurie kvėpuoja absoliučia Formenteros kultūrine autentika bei tradicijomis. Sant Francesc miestelyje, salos sostinėje, – gausybė mažučių barų, užkandinių: baltos sienos, tamsaus medžio interjeras.
Es Pujols gyvenvietėje vasarą ūžia triukšmingi italų turistai, čia daugiau ir šiuolaikinės, anonimiškos atostogų architektūros. Es Pujols – vienintelė užuomina į greta esančios Ibizos pramogų pasaulį. Vos už kelių kilometrų – San Ferrano miestelis ir hipiškos kultūros šventovė – restoranas „Fonda Pepe“. Pirmas įspūdis: viso pasaulio kelionių vadovai, primygtinai liepiantys aplankyti šį restoraną, meluoja. Primityvus, kampuotas, šiurkštokas eksterjero minimalizmas žavi ne visus.
Tik kažin, ar ne dėl šios penktojo–šeštojo dešimtmečių autentikos Formentera traukia brangiomis jachtomis čia atplaukti pasaulio galinguosius. Jie moka pinigus už emocijas, nuotaiką. „Fonda Pepe“ aplanko visi, kurie domisi hipių kultūra ir muzika.
Fasadas tiesiog pribloškia: prasčiausiais aliejiniais dažais nuteptas pastatas primena sandėlį. Įžengus į vidų greitai paaiškėja, kad būtent iš tokio stiliaus idėjų „pasiskolinusi“ italų dizainerė Miuccia Prada meistriškai įrengė savo kolekcijų prezentacijų salę Milane. Tarp „Fonda Pepe“ betono sienų ir nuogų vamzdžių ne tik italų mados karalienė ieškojo įkvėpimo. Jei bet kurio San Feran miestelio vaikiščio pasiteirausite, kur rasti „Fonda Pepe“, visi parodys bažnyčios aikštės link ir paaiškins: Bobo Dylano restoranas – ten.
Legendinis dainininkas saloje išsilaipino 1953 metais. Į mėgstamą barą „Cantina Mari Jesus“, kuris šiuo metu Formenteroje vadinamas „Blu Bar“, jis užsukdavo išgerti vyno, o „Fonda Pepe“ – ragauti jūrų gėrybių.
Turizmo verslą puikiai išmanantys katalonai išlaikė restorane Bobo Dylano jaunystės laikų atmosferą. Šiandien pigiausias restorano patiekalas – ispaniška ryžių paelija. Jis kainuoja apie trisdešimt eurų.
Kasmet vietos gyventojai restorane švenčia dainininko gimtadienį. Po to, kai sugrįžęs į Kaliforniją, San Franciske B. Dylanas pristatė naujų Formenteroje parašytų dainų albumą, į salą iš Amerikos ėmė būriais plūsti hipiai.
Švilpiant motoroleriu siaurais asfaltuotais serpantinais nosį kutena aromatų mišinys. Salos augmenija įvairi – pakelės pilnos žydinčių rozmarinų, Viduržemio jūros regionui būdingų pušų ir kiparisų. Pervažiavus išilgai salą, asfaltuotas kelias atveda į hipių turgumi garsėjantį miestą El Pilar de la Mola. Kelias baigiasi švyturiu ir kvapą gniaužiančiu 150 metrų aukščio skardžiu, nuo kurio atsiveria Viduržemio jūra. Čia atrodo, kad pasaulis baigėsi, o laikas sustojo. Tai puiki vieta gyvenimo prasmei apmąstyti.
Šią vietą dievina ekstremalių pojūčių žmonės, dažniausiai jaunimas, laisvės ir gėlių vaikai hipiai. Jie tarsi žaisdami rodo drąsą ant mėlynos bedugnės krašto.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Sveiki atvykę į 2011-uosius. Geriausių dizainerių sukurti įsimintiniausi ateinančio sezono modeliai.
Nuodėmingos nėrinių pagundos.
Interviu su prancūzų aktore Julie Gayet.
Globojama mūzų. Interviu su operos soliste Liora Grodnikaite.
Gražaus veido teorija ir praktika. Ar oficialioje gražaus veido lygtyje iš tiesų nėra nežinomųjų?
Vintažinė juvelyrika: kas, kaip, kada ir už kiek?
