Pasisvečiuoti Berlyne buvo sena mano svajonė. Iki šiol jos negalėjau įgyvendinti, nes tiesioginių skrydžių iš Lietuvos nebuvo, o skristi su persėdimais – itin brangu. Tiesa, buvo galima „Ryanair“ skristi iki Bremeno ir iš ten keliauti traukiniu, tačiau sužinojus vokiškų traukinių bilietų kainas, fantazija greitai atšokdavo. Žinau, kad yra pigių kelionių į Berlyną autobusais, tačiau ne XX a., kad tokį atstumą įveikčiau autobusu.
Šįmet nuskristi į Berlyną tapo paprasta kaip niekada, nes tiesioginius skrydžius pasiūlė „Air Lituanica“. Išlaukę reikiamos dienos, pasinaudojome akcija ir bilietai į Berlyną už 200 Lt buvo mūsų kišenėje.
Vilniaus oro uostas, mėlynas „Estonian air“ lėktuvas (juo skraidina „Air Lituanica“), pakilimas, pusantros valandos ore ir išsilaipiname Berlyno Tegelio oro uoste. Neslėpsiu – iš Berlyno tikėjausi kiek daugiau. Apakintas Paryžiaus, Barselonos ir kitų Europos miestų žavesio, kažko panašaus tikėjausi Berlyne.
Deja, bergždžiai dairiausi šiame mieste ir laukiau, kol ims spurdėti širdis, kaip kadaise išvydus Antoni Gaudi Sagrada Familia Barselonoje ar Triumfo arką Paryžiuje. Buvau tarsi pamiršęs, kad Berlynas karo metu buvo subombarduotas ir turėjo pakilti iš pelenų. Turbūt tebekyla – kiek vaikščiojome, kiek dairėmės – visur į akis krito kranai ir nesibaigiančios statybos.
Na, bet šis tekstas – ne apie lankytinas vietas Berlyne. Jame labiau yrą ką veikti naktį. Buvau girdėjęs apie miesto naktinį gyvenimą. O, taip – Berlynas turi pasiūlyti tiek daug visko, net pikta, kai nežinai, iš ko rinktis.
Pasijutau kaip A. Schnitzlerio romane
Pirma naktinė stotelė – karščiausiu Europos klubu tituluojamas „Berghaim“. Žinojome, kad eilėje gali tekti laukti kelias valandas, buvome prisiklausę, kad tai nereali vieta. Taksi atvežė į kažkokį užkampį, primenantį lietuviškus „Gariūnus“.
Prieš mano akis – didžiulis senas pastatas, primenantis apleistą traukinių stotį. Tolyje nuo šviesų mirgėjo klubo langai, tačiau kol patekome į vidų, teko valandą stovėti eilėje lauke. Kadangi ėjome anksti, po vidurnakčio, eilė dar nebuvo labai ilga, kokia nusidriekia vėlesniu metu. Kad nepabostų laukti, jau lauke prekiaujama alkoholiu – galima įsigyti alaus, vyno ir kitų gėrimų.
Laukdami eilėje stebėjome, kai, atstovėję eilėje, nukabinę nosis grįžta jaunuoliai – į klubą gali patekti tik po „face control“ (apsauga savo nuožiūra sprendžia, ko neįleisti). Susidarė įspūdis, kad neįleidžiami per jauni, tamsesnio gymio atvykėliai ir tie, kurie nelabai draugauja su mada.
Priekyje mūsų laukę stilingi vyrai buvo „išbrokuoti“, o mes patekome vidun. Susimokėjus 10 ar 15 eurų, mūsų laukė kelios šokių salės, techno muzika. Keistas jausmas, nes klubo erdvių dydis sunkiai nusakomas. Žmonių dar nebuvo daug, šokti pagal tokią muziką nemoku, tad teko nuobodžiauti. „Ir čia geriausias Europos klubas?“, – paklausiau kartu buvusio draugo. Nusprendėme važiuoti kitur, nes klausytis elektroninės muzikos – ne mums.
Taip atsidūrėme fetišo vakarėlyje. Apie fetišo klubą sužinojome „pagūglinę“. Lauke pasitikęs apsaugos darbuotojas paklausė, ar turime fetišo vakarėliui reikalingą aprangą. „Apatinius“, – pamelavome. „Bandykite, gal įleis“, – patarė apsaugos darbuotojas.
Viduje mus pasitiko drabužinės darbuotojos. Pirmiausia pamačiau ne jų vedus, o nuogus tarpukojus. Jos buvo be apatinių, veidus skoningai pasidažiusios, o plaukus papuošusios plunksnomis. Tą naktį jos ir liemenėlėms buvo tarusios „ne“.
„Naujokams“ - nuostaba, senbūviams - „įprasti reikalai“
Ievos kostiumus vilkinčios moterys pardavė bilietus, pakabino mūsų paltus ir paklausė, kaip rengsimės. Kadangi specialių fetišo drabužių neturėjome, jos mums patarė nusirengti marškinėlius ir būti pusnuogiams. „Ko nepadarysi dėl bendros tvarkos“, – pamaniau, stebėdamas, kai drabužinėje atėjusieji be kompleksų išsirengia ir virsta įvairiais herojais – medikais, stiuardesėmis, policininkais, numirėliais...
Žengęs tolyn, patekau į linksmybių sūkurį. Pirmiausia suglumau išvydęs prie baro sėdintį, odiniais drabužiais apsirengusį ir su savo daikčiuku viešai žaidžiantį senyvą vyrą. Vėliau tokių mačiau dar ne vieną – jie vaikščiojo tabaluojančiais įrankiais, nevengdavo viešai masturbuotis. Į tai tiesiog niekas nekreipė dėmesio.
Šokių aikštelėje linksminosi visas maskaradas – kas pusnuogiai, kas kostiumais apsirengę. Bevaikštinėdamas pasijutau tarsi Arthuro Schnitzlerio novelėje „Plačiai užmerktos akys“, kuriame aprašyti panašūs vakarėliai. Apie kitados sostinės Žvėryno rajone vykusius sekso vakarėlius knygoje „Silva Rerum“ yra rašiusi ir Kristina Sabaliauskaitė“. Klube buvo galima ir prisėsti. Sofutėmis naudojosi tie, kurie norėjo privatumo. Besidairydamas pamačiau, kaip vienas vyras smaginosi į partnerės urvelį sukišęs pusę delno.
Kitoje salėje buvo baseinas, bet besimaudančių nemačiau. Apsidairęs prisėdau ant minkštasuolio. Gerdamas alų mąsčiau, kur patekau ir kad Lietuvoje nežinia ar tokių dalykų galima rasti. Pasukęs galvą kairėn, vėl suglumau – netoli gulėjo kelininko liemene vilkintis vyras, kurį oraliniu būdu tenkino dvi stambios moterys. Odiniais sijonais mūvinčios damos pasikeisdamos darbavosi, per pertraukas bučiuodavosi tarpusavyje ar trise su vyru. Seansui pasibaigus, trijulė pasibučiavo, atsisveikino ir pasuko savais keliais.
Klube mačiau įvairaus amžiaus žmonių – ir jaunučių, turbūt neseniai pilnametystės sulaukusių jaunuolių, ir garbaus amžiaus senjorų. Dalį jų, kaip ir mane, turbūt atviliojo smalsumas, dalis tik čia galėjo atsipalaiduoti ir atskleisti silpnybes, neįgyvendintas svajones – pavyzdžiui, nors vieną naktį pabūti pilotu ar persirengti moterimi.
Už klubo durų nuodėmės neišseko
Kas norėjo, galėjo drąsiai paeiti į šalį ir patenkinti savo aistrą. Tačiau, kad ir kokia orgija tai atrodytų, niekas nelindo ir nepriekabiavo. Susidariau įspūdį, kad įvairaus plauko žmonės tiesiog atėjo atsipalaiduoti ir pamiršti rūpesčius.
Fetišo vakarėlyje neužsibuvome – užteko kokių poros valandų. Pasakiau sudie minėtoms drabužinėms darbuotojams ir išėjau nujausdamas, kad čia linksmybės tik prasideda.
Grįžome į „Berghaim“. Eilė lauke buvo dar gerokai pailgėjusi, o viduje žmonių buvo sausakimša. Deja, malonumo čia nepatyriau – gal muzika ne ta, o gal ir amžius ne tas. O kur dar rūkymas viduje – rytą drabužiai dvokė iš toli.
Taigi toks tas Berlynas – iš išvaizdos skurdokas, užtat koks naktimis nuodėmingas! Beje, Berlyne padarėme dar vieną nuodėmę – metro keliavome be bilieto. Pagalvojau, kodėl nepasinerti į avantiūrą ir nesutaupyti keliasdešimt eurų. Čia, priešingai nei Londone ar Paryžiuje, nėra užtvarų, pro kurias metro patenki tik atžymėjęs bilietą. Laimė, šįsyk baigėsi laimingai.