Eurokelionė: linksmai, pigiai ir su nuotykiais

Ši istorija apie kalbos barjerus ir žmonių judėjimą Europoje visam gyvenimui įsiminė Nagham, kilusiai iš Izraelio/Palestinos, bet gyvenančiai Naujojoje Zelandijoje.

„Kartą Škoderyje, Albanijoje, įėjome į nedidelę piceriją ir norėjome užsisakyti picos be mėsos, bet niekas nemokėjo angliškai. Mums padėti priėjo picerijos klientas albanas, bet jis anglų kalbos taip pat nemokėjo. Kai paklausė, iš kur mes, mūsų draugas švedas pasakė, kad iš Švedijos, ir albanas prabilo sklandžia švedų kalba – kaip mums pasisekė! Išgėrėme su juo kavos, pasidalijome pica ir susidraugavome. Kokia tikimybė sutikti ką nors, kas būtų per savo gyvenimo trečiąją dešimtį kelerius metus praleidęs Švedijoje?“

Kelionė po Europą jau dešimtmečius masina jaunimą iš kitų žemynų, bet kelionė po Europą be sienų šiandien jiems dar patrauklesnė. Prieš trisdešimt metų pasirašyta Šengeno sutartis atvėrė kokybiškai naujas galimybes sutarties bendraamžiams. Eurokelionė (angl. Eurotrip), kaip ją dažniausiai vadina ne konkrečios šalies, o Europos plačiąja prasme aplankyti išsiruošę keliautojai – tai ne tas pats kaip organizuota kelionė „Europa per septynias dienas“. Tokia kelionė po Europą turi ir kitą tikslą – padėti atrasti save, panašumus ir skirtumus tarp žmonių iš skirtingų žemynų.

Socialiniame tinkle „Pinterest“ yra daugybė „lentų“, skirtų eurokelionėms. Daugelį jų būtų galima priskirti „straiprašams“ (angl. listicle – straipsnio ir sąrašo mišiniui). Vien iš rašymo apie keliones gyvenanti australė Brooke Saward kelionių, kurioms būtina pasiryžti iki trisdešimties, sąraše pirmąją vietą skiria eurokelionei. O šis tinklaraštininkas iš Filipinų yra sukūręs net eurokelionės kaštų skaičiuoklę.

Eurokelionė po Europą be sienų – ypatinga patirtis jaunimui iš salų arba uždarų valstybių, kurių sienas kirsti nėra paprasta. Prisiminusi, kaip vienas bičiulis vengras, laukdamas viešnios iš Izraelio, svajojo jai parodyti, jog „galiu su šlepetėmis sėsti į autobusą ir atsidurti Portugalijoje“, paklausiau kelių draugų apie tai, kokie iššūkiai iškilo keliaujant po Europą. Europiečiams keliauti po Artimuosius Rytus įmanoma, o Izraelio piliečiams po savo regioną keliauti žeme – niekaip.

Savarankiškai keliauti po Europą yra gana lengva, sako Nagham.

Nagham kaštų skaičiuoklės neprireikė – rasti nakvynę ir naujų draugų padėjo tinklas „Couchsurfing“ (Euroblogas.lt apie jį rašė čia ir čia). „Nežinau, ar esu tinkamas žmogus kalbėti apie keliones po Europą – keliauju naudodamasi „Couchsurfing“, einu į žygius gamtoje ir dažniausiai vengiu įprastinio turizmo“, – pasakoja ji, žinodama, kokias asociacijas paprastai kelia eurokelionė.

Kadangi nakvynėmis pas žmones naudojosi ne visada, Nagham prisimena ir ne tokias malonias istorijas iš savo kelionių.

„Kartą apsistojome mažame viešbutuke Nicoje netoli traukinių stoties. Atvykus niekas nemokėjo angliškai – laimei, turėjome užsakymą, taigi viešbučio šeimininkė ir turbūt jos dukra rado dokumentą su mūsų rezervacija, parodė mūsų mažiuką kambariuką ir išėjo. Lovos buvo pilnos blakių ir naktį jos mus sukandžiojo. Ryte išvykdami bandėme paaiškinti apie blakes, bet šeimininkė tik juokėsi ir kartojo: nauja lova, naujas kambarys, ir kaskart, kai sakėme, ne, norime atgauti pinigus, ji vis valė ir mums rodė naująjį kambarį. Atlyžome ir likome dar vienai nakčiai – be reikalo, nes mus vėl sukando. Sprukome kitą rytą, bet įkandimai neišnyko dar bent dvi savaites.“

Keliaudama po Europą, mergina dažniausiai naudojasi autobusais ir traukiniais. „Pagrindinis rūpestis – surasti reikiamą autobusą ar traukinį. Kai kuriose labiau išsivysčiusiose šalyse dėl to nėra bėdos, sunkiau susirasti įperkamą nakvynę. O štai mažiau išsivysčiusiose šalyse internetu susirasti tinkamą transportą sunkiau. Pavyzdžiui, Bulgarijoje, vos išvažiavus už Sofijos, niekas nekalba angliškai. Tačiau bendrai kalbant, didelių sunkumų neturėjau – žinau, kad savarankiškai keliauti po Europą yra gana lengva.“

Haifoje gyvenantis Nathanas sau metė dar didesnį iššūkį – apkeliauti Europą dviračiu. Pradėjo nuo Maroko, tada persikėlė į Ispaniją ir apvažiavo įvairias šalis.

„Didžiausias iššūkis buvo fizinis – ypač sunku buvo kalnuotuose regionuose dėl nelygaus paviršiaus, bet juose sunku ir dėl to, kad mažai žmonių. Pagrindinis rūpestis – kaip nesusižeisti kelyje, o juk tai gali nutikti bet kada. Tuo kelionė tikriausiai ir baigtųsi. Didžiausią pavojų kėlė automobiliai, bet taip pat buvo rizika nukristi ar būti užpultam laukinių gyvūnų (įskaitant žmones), kai miegodavau lauke.“

Vis dėlto net keliaujant nestandartiniais maršrutais, kartais Europa paaiškėjo esanti ne tokia jau didelė.

„Antrą savo kelionės (trukusios aštuonis mėnesius) dieną autobusų stotyje Maroke sutikau porą ir persimetėme keliais žodžiais. Tada atsisveikinome ir išvykome savais keliais. Po daugiau kaip mėnesio atokiame Pietų Ispanijos kaime mane sustabdė kažkoks vaikinas, atrodęs labai laimingas, mane matydamas. Įsižiūrėjęs atpažinau vaikinuką iš Maroko! Pasirodo, jis tam kaime savanoriavo ir kažkokiu būdu mes ten susitikome. Jis pasiūlė po savaitės nuvežti mane į Vokietiją, kur ketino susitikti su savo mergina, bet man buvo per anksti po savaitės išvykti, tai atsisakiau ir daugiau jo nebemačiau.“

Abiems keliautojams buvo svarbu pamatyti (ir palyginti) Rytų, Vakarų ir Pietų Europą. „Europa didelė, spalvinga“, – prisimena savo įspūdžius Nagham, kuriai itin gilų įspūdį paliko Balkanai. „Įsimylėjau Albaniją, jos žmones ir gamtą“, – pasakoja ji, bet pripažįsta nustebusi, kokie milžiniški ekonominiai ir politiniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų.

Palaikoma ir standartinių, apžvalginių kelionių mėgėjų, ir savarankiškai tyrinėti kitus kraštus mėgstančių jaunuolių su kuprinėmis, eurokelionės idėja gyvuoja toliau. Kaip pažinimo, savęs patyrimo ir naujų draugysčių paieškos odisėja.