Egzotiškoje Laplandijoje šnabžda tundros vėjai

Saulė nostalgiškai slidinėja eglių viršūnėmis. Trečia valanda nakties. Uodų tuntai uodžia mano kūną. Kenčiu. Poliarinės nakties spalvos keri. Traukiu eilinę žuvį iš upės. Dar Stokholme nutariau ištyrinėti, ar poliarinės vasaros nakties sąlygomis kimba žuvys.

Jos kimba. Tai net ne tas žodis. Beje, ką reiškia poliarinė vasaros naktis? Tai tikrų tikriausia diena. Skaisti ir tyra. Ir dar ta saulė virš kiparisinių tundros eglių, pulkai karibu elnių, kleketuojantys kurtiniai, visai netoli šlaistosi meškos, vestuvinius šokius šoka gervės.

Čia beveik niekada nenutirpsta sniegas, čia sninga esant 20 laipsnių šilumai. Klaiku. Bet tai mano svajonių egzotika. Į ją eita taip ilgai: tai ir staigus lašišos šuolis, kai ji nori nutrūkti, nori būti laisva ir tuksi širdis, matant tą vaizdą, ir tas džiaugsmas, kai ji jau ant kranto, spindinti ir mano. Ir dar ta raminanti, pašėlusi upės tėkmė-šokdinanti uolas. Tai- tundra.

Žudanti tyla. Uodų zyzimas, harmonija su gamta. Vadinasi, aš jau čia, kur šaukė širdis, kur vedė svajonės. Čia žudančiai tylios aušros. Nors ar jos iš viso yra? Ar jos mano sugalvotos? Ne. Tai svajonių išsipildymas. Tai ėjimas i tikslą. Tikslą tolimą, žavų, su snieguotom kalnų viršūnėm, su Karelijos beržais.

Ten toli, už poliarinio rato, kur kartais vasarą nėra naktų, kur nėra šilto vėjo dvelksmo, yra spengianti tyla. Ar girdėjai kada nors ją? Tą tylą. Niekada nežinojau, kaip garsiai ji aitrina sielą.

Tačiau vis vien. Ten, kur visa jėga pulsuoja Arkties vėjai, jaučiu ramybę. Ten yra ta šalis. Svajonių šalis. Kur lieki vienas su savimi. Ilgam. Yra apie ką pamąstyti. Vienas prieš vieną. Apnuogini save ir supranti - tai mano Žemė.

Čia auga medžiai ant akmenų, čia trumputė vasara, čia saulė žudo savo ryškumu. Tokia yra vikingų žemė. Norėjau poliarinės dienos. Ją gavau. Tačiau kokia ji sunki, kai pavargsti, kai nori matyti naktį, tą tamsią ir nepakartojamą.

Bet diena kankina tundros spalvomis. Ypač rugsėjį. Tada užsidega miškų žvakės. Raudonos, geltonos ir žalios. Einu, netikiu, svajoju ir kenčiu. Tai, ką matau, sunku patikėti. Ten manęs lyg ir nėra, tiesiog nieko nėra. Užmerk akis ir nenubusk. Tau visko gana. Nežinojau, kad taip būna. Dabar žinai. Nebekentėk.

Tyla. Ten jau ramu, ten sėlina sniegas, ten sėlina naktis. Ji poliarinės nakties pranašas. Ten mirtis. Mums. Nepasiruošusiems. Karibu elnių kanopų bildesys, kaip Ž. M. Žaro klipuose. Lyg bosinės gitaros dūžiai. Jie artėja ir nutolsta. Ir vėl tyla.

Reikia mokėti jausti. Jausti tylą. Mokėti būti su ja, gyventi kartu ir kentėti: kaip su mylima moterimi. Ji tokia - jei ją radai. Tą tikrąją. Ar ilgam? Sunki dalia. Nemoki suprasti tiesos. O ji šalia. Kaip paprasta. Tiesa čia pat, ištiesei ranką ir turi. Savo likimą.

Labai dažnai bėgi nuo savęs. Ilgai, sunkiai. Ko sieki? Apgauti save, visus? Tai klaida. Apgauti nepavyks. Nieko. Per daug sunkūs gyvenimo šuoliai, greiti ir staigūs. Neskubėdamas, apsidairai ir nieko nerandi. Baisu. Širdy. Tai sunkiausia.

Aplinkui tik tundra ir tu - vienas. Lauke. Ir tu nežinai, kurlink tavo kelias namo. Stovi, dairais, skaudžiai veidą daužo ledokšniai. Tundros ašaros. Jie pikti, aštrūs ir negailestingi. Jie perspėja. Tai tik pradžia.

Negailestingos žiaurios pūgos. Tu tam nepasiruošęs. Jauti? Deja. Laiko taip nedaug - tik akimirkos. Tundros grožis tik vizija. Šiaurės pašvaistė neišgelbės. Žinok. Ten, iš už miškingų kalvų, slenka žiema. Ne, ji neslenka. Ji sėlina. Milžinišku greičiu. Pas nepasiruošusius. Neužsibūk čia. Tai realybė. Svetimšali - paskubėk... Namo.

Ričardo Keliuočio nuotraukos