Madagaskaro sričiai, be Madagaskaro salos, priklauso Seišelių, Amirantų, Komorų ir Maskarėnų salos. Madagaskarą supa siaura pakrantės lyguma, salos centre yra plynaukštė su stūksančiais raudonų uolienų kalnais, kur rymo užgesę vulkanai, driekiasi savanos, o pietvakarinėje dalyje plyti dykuma.
Sostinė
Antananarivas arba Tananarivas, Tana – didžiausias salos miestas, kuriame gyvena 1,6 mln. gyventojų. Įsikūręs salos centrinėje dalyje, 1468 m aukštyje.
Gyventojai
Gyventojų Madagaskare – 20 042 551 (2008 m.). Malagasiai labai draugiški, ramaus būdo, ne visai kaip afrikiečiai, jų protėviai atplaukė iš Indonezijos. Visa kultūra kiek panašesnė į indų. 50 proc. gyventojų krikščionys, o 50 proc. garbina gamtos dvasias. Gilios senovinės tradicijos, pavyzdžiui, negalima kelti kiaulės per upę ar rinkti maistui nuo žemės nukritusių vaisių. Į mišką vienas irgi nenueisi, reikia atsiklausti vietinio kaimo gyventojų – tokia tvarka. Gyventojai iš molio gamina plytas, jas dega iš vidaus ir statosi namelius.
Valstybinė kalba – prancūzų. Anglų kalbą mokančiųjų ir kalbančiųjų labai mažai. Sudaroma daug mišrių santuokų, kurių palikuonys – metisai. Tokias šeimas dažniausiai sukuria prancūzų mokslininkai biologai, vedę afrikietes, arba atvirkščiai.
Lietuvoje gerai žinomi gėlininkai Viktorija ir Kęstutis Vyšniauskai yra prisiekę keliautojai, turintys ir be galo įdomų pomėgį – jie kolekcionuoja drugius. Erdviame kambaryje, kaip muziejuje, tvarkingai įrėmintos ant sienos akį traukia atskiros drugių kolekcijos, surinktos iš kiekvienos šeimos ekspedicijos. Todėl ir keliaujama ten, kur plevena būriai margaspalvių.
Aplankyti Tolimieji Rytai, Tailandas, Venesuela, Kanarų salos, Malaizija, Egiptas, Madagaskaras, neseniai šeima grįžo iš Peru. O mes kartu su Vyšniauskais siūlome apsilankyti Madagaskare. Tolimoje ir egzotiškoje saloje.
Kelionę suplanavo patys
Kelionėn į Madagaskarą Kęstutis ir Viktorija pradėjo ruoštis prieš pusantrų metų. Patys labai kruopščiai planavo ir iš anksto rinkosi maršrutą, rezervavo viešbučius, samdė kelionės vadovą ir transportą.
„Tai buvo labai sudėtinga, bet be galo įdomi kelionė. Madagaskaro salos savitumą lėmė ilga izoliacija nuo Afrikos žemyno, todėl ji laikoma viena turtingiausių ekologiniu požiūriu pasaulio šalių, tiesiog ji kaip atskiras žemynas (prieš 165 mln. metų atsiskyrusi nuo Afrikos), todėl norėjome pamatyti ypač senų augmenijos ir gyvūnijos rūšių reliktinius bei endeminius atstovus, kurie auga ir gyvena būtent Madagaskaro saloje – izoliuotoje teritorijoje.
Dauguma jų egzistavo ir kitose pasaulio vietose, bet dėl tam tikrų sąlygų pasikeitimo išnyko. Reliktai – labai senos augalų, gyvūnų ar grybų rūšys, galinčios gyventi visame pasaulyje, o endemikai – paplitę tik tam tikroje, izoliuotoje teritorijoje“, – kelionės tikslą nulėmusias priežastis vardijo Kęstutis Vyšniauskas.
„Madagaskaro augalija ir gyvūnija – tai 250 tūkst. gyvūnų ir augalų rūšių įvairovė, kurių 75 proc. niekur daugiau negyvena, gali nustebinti ir sužavėti kiekvieną. Iš 8 pasaulyje esamų baobabų rūšių net 6 auga šioje saloje. Galima pamatyti daugiau nei 1200 orchidėjų rūšių. Daugelis pasaulio mokslininkų tyrinėja ir kasmet atranda vis naujus, neregėtus augalus, gyvūnus, ypač daug paukščių, drugių ir kitų vabzdžių.
Ši sala pribloškia laukine gamta, tai palmių ir lemūrų rojus. Bet skirtingai nuo Afrikos žemyno, čia nėra straublinių, neporakanopių ir porakanopių žinduolių, plėšriųjų žinduolių, beždžionių, nuodingųjų gyvačių, tikrųjų gėlavandenių žuvų“, – su dideliu susižavėjimu pasakoja Viktorija Vyšniauskienė.
„Kadaise visa sala buvo apaugusi atogrąžų miškais, bet dabar jų likę tik 15 proc. Užsienio šalys teikia didelę finansinę pagalbą šioms augalų ir gyvūnų rūšims bei jų buveinėms apsaugoti, nes joms iškilo grėsmė dėl miškų kirtimo ir jų deginimo. Laisvose vietose užsiimama žemdirbyste, kuri yra labai žemo lygio. Jokios technikos nėra, visi darbai dirbami rankomis, o žemę aria zebai. Šie gyvūnai panašūs į karves, tik mažesnio ūgio ir su riebalinių atsargų kupra.
Dėl savo rausvo dirvožemio Madagaskaro sala vadinama Didžiąja raudonąja sala, tačiau dabar ta dirva dėl žmonių sukeltos erozijos bauginamai sparčiai išplaunama į jūrą. Madagaskare natūrali, nepaliesta gamta išsaugota tik nacionaliniuose parkuose bei draustiniuose“, – pasakodamas apgailestavo Kęstutis.
Žinomiausi jų: Berenty, Andasibia–Mantadia, Ranomafama ir kiti, dalis jų įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Juose saugoma unikali salos fauna ir flora.
Klimatas Madagaskaro saloje gana nevienodas. Pakrantėse – atogrąžų, salos viduryje – vidutinis, o pietuose – sausas. Madagaskare būna sausros ir liūčių sezonai: nuo lapkričio iki balandžio – vėsesnis, nuo gegužės iki spalio – sausesnis. Tačiau klimatas labai priklauso nuo vietovės.
Drėgnieji atogrąžų miškai, savanos, pietų pusdykumės – viskas telpa šioje saloje
Vakarinėje salos dalyje lapkričio mėnesį buvo labai karšta, temperatūra – apie +40 oC, oras sausas. Čia auga atogrąžų sausieji, lapus metantieji miškai su 6 rūšių baobabais ir puikiomis jų alėjomis. Šie augalai – Madagaskaro perlai, išgyvenantys iki 2 tūkst. metų. Tai vieni didžiausių lapuočių medžių pasaulyje, kurie net 9 mėn. per metus būna be lapų, todėl pažvelgus atrodo, kad auga šaknimis į viršų.
Užauga jie iki 5–25 m aukščio, kamieno skersmuo siekia iki 3–12 m. Laja netaisyklinga, kamieno žievė pilka ar rusvai pilka, žiedai balti, geltoni, raudoni. Vaisius – rudos spalvos, aksominis, kiaušinio formos.
Baobabai prisitaikę kamiene kaupti vandenį, labai atsparūs, gali sudegti, bet jei liko nors viena nedidelė šaknis – ataugs ir augs toliau. Baobabas dar vadinamas lemūrų duonmedžiu. Visos medžio dalys valgomos. Skirtingų rūšių baobabai tarpusavyje skiriasi kamienų forma, dydžiu ir lapais. Labiausiai paplitęs baobabas Adansonia grandieri – gražiausia rūšis, auganti saloje. Baobabas pavadintas prancūzų gamtininko Michelio Adansono garbei, mat jis pirmasis aprašė šiuos augalus.
Atogrąžų miškuose aukščiu ir forma, lapų ažūru ir didumu stebina sumedėję egzotiniai paparčiai – tai senoviniai augalai. Miškuose, kalnuose ir savanose auga pandanai ir daugybė kitų augalų. Pandanas (Pandanus L.) – amžinai žaliuojantis medis, užaugantis iki 9 m aukščio. Lapai ilgi, siauri, susegti viršūnėje. Žiedynai sudėtinės varpos formos. Vaisius panašus į ananasą, valgomas.
Šie augalai atkreipia dėmesį savo tvirtomis orinėmis šaknimis, kurios pasiekusios žemės paviršių įsišaknija ir tokiu būdu tvirtai laiko augalą, nes pagrindinis stiebas iš apačios apmiršta.
Auga labai daug įvairių rūšių mangų. Dirbamuose laukuose auginami manijokų krūmokšniai. Valgomojo manijoko (Manihot esculenta) požeminiai šakniagumbiai salos gyventojams yra svarbiausias maistas. Šie augalai turi glikozidų, žali yra nuodingi, todėl prieš naudojimą maistui yra specialiai paruošiami, dažniausiai mirkomi, spaudžiami, džiovinami. Iš jų verdama košė, gaminami įvairūs patiekalai, taip pat degtinė. Drėkinamuose plotuose plyti ryžių laukai.
Kai prasideda drėgnasis periodas (panašus į mūsų pavasarį), sprogsta įdomiosios augalijos pumpurai, sužaliuoja lapai, augalai sužydi, nokina vaisius, vėliau, pasibaigus vegetacijai, numeta lapus.
Tarp medžių skraido rečiausi ir gražiausi paukščiai, ant šakų karstosi lemūrai, kurie dar prieš 2000 metų, prieš atkeliaujant malagasių protėviams, buvo vieninteliai primatai saloje. Šie endeminiai gyvūnai būna nuo pelės dydžio iki 1 m aukščio. Pastaruoju metu mokslininkai vis dar atranda naujų lemūro rūšių. 32 rūšių lemūrai – tolimieji žmonių ir beždžionių giminaičiai – iš tiesų garsiausi salos gyvūnai, nes jų nėra niekur kitur pasaulyje. Jiems būdinga šlapia nosis ir ypač jautri uoslė, padedanti pasirinkti maistą ir atpažinti priešą. O jau uodegos, uodegos – du kartus ilgesnės už jų akrobatiškus kūnelius. Įdomiausia tai, kad per beveik 57 mln. metų jie visai nepasikeitė. Lemūrai mėgsta bananus, mangų vaisius.
Saloje taip pat gausu spindinčių driežų, iguanų, šeriuotųjų ežių, čia bėgioja pumos ir šuns hibridai – fosos, tūkstančiai kitų gyvūnų.
Vakarinėje dalyje keliai ypač blogi, su didžiausiomis duobėmis, todėl nukeliauti 12 km per savanas ne taip ir paprasta. Žmonės čia gyvena vargingai, turtingiausias tas, kas turi daugiausia zebų – laukinių jaučių (vienas zebas kainuoja apie 700–800 Lt). Beje, jų mėsa kur kas skanesnė už jautieną.
Madagaskaro centrinėje dalyje lapkričio mėnesį dvelkė lietuviška normalia vasara. Dieną glostė maloni apie 24–25 oC šiluma, o naktį oras atvėsdavo iki 15 oC. Centrinėse aukštumose lietingas sezonas būna vėsesnis ir ne toks drėgnas. Šioje teritorijoje plyti raudonųjų uolienų kalnai, plokščiakalniai iki 800–1880 m aukščio virš jūros lygio, savanos, pasidabinusios palmėmis ir tapijų miškais, dovanojančiais nuostabius tapijų vaisius. Tapija, arba uapaka (Uapaca bojeri) – 10–12 m lapuotis medis, panašus į kamštinį ąžuolą. Ant šių medžių auga šilkverpiai. Tapijos atsparios dažniems žolių gaisrams.
Kraštovaizdį paįvairina kriokliai, ežerai ir upės. Atogrąžų miškuose dažni sumedėję paparčiai, auga epifitinės kerpės, driekiasi epifitinės orchidėjos.
Kalnuose auga epifitiniai paparčiai, laukiniai alavijai, karpažolės, kalankės, vyrauja gamtos sukurti natūralūs alpinariumai. Laukinių rūšių kalankės savo gimtinėje, Madagaskaro kalnuose, auga 30 cm aukščio puskrūmiais, o geležies rūdžių spalvos žiedai išsiskleidžia sausio mėnesį. Kalankę atrado prancūzas Perjė de la Bati (Perrier de la Bathie) ir iš Madagaskaro Karatananos kalnyno atvežė į Paryžių.
Čia sutinkama reta pelinio lemūro (Microcebus murinus) rūšis, įvairūs chameleonai.
Iš Madagaskaro kalnų Vyšniauskai parsivežė kalnų kristalą. Kalnuose kasami mineralai – celestinas priskiriamas pusiau brangių akmenų kategorijai. Randama amonitų, per milijonus metų suakmenėjusių unikalių sraigių.
Viktorija čia rinko koralus, kurie, kol buvo drėgni, švytėjo ryškiomis spalvomis, bet išdžiūvę prarado ir spalvą, ir pusę grožio. Turguose pardavinėjami iš įvairių augalų sėklų, pavyzdžiui, iš bambukų ar kitų medžių, taip pat iš orchidėjų suverti karoliai. Tai įdomios, spalvingos puošmenos.
Centriniame Madagaskare dirbami plotai ten, kur teka upeliai. Jų kaimynystėje, šlaituose plyti ryžių laukai. Taip pat auginami pomidorai, morkos ir burokėliai – beveik kaip Lietuvoje.
Centrinėje dalyje geresni keliai, nutiestos magistralės. Geriau ir tvarkingesniuose namuose gyvena žmonės. Jie labai tvarkingi, drabužiai spindi švara, miestuose, kuriuose pilna ir rikšų, ir automobilių, nepamatysi šiukšlių. O štai sostinėje klesti didžiulė korupcija, turtingiausias tas, kuris turi daugiausia mašinų.
Rytinėje Madagaskaro pakrantėje auga bananų plantacijos, žemuoginiai arbutai (Arbutus unedo), aukštos plunksniškos palmės (Raffia Ruffia). Žemuoginius arbutus gausiai lanko drugiai ir bitės, jų mediena labai kaitri. Šioje dalyje taip pat plyti karpažolių augavietės, įvairiausi alavijai – nuo žemų iki aukštesnių už žmogų.
Čia vyrauja drėgnosios atogrąžos, oras karštas, temperatūra per 30 oC, dažnai lyja. Tokį klimatą lemia nuo vandenyno pučiantys pasatų vėjai. Indijos vandenyno pakrantėje savo įstabiu grožiu stulbina koralų rifai, kurie tęsiasi apie 1000 km, plyti aštrūs koralai. Plaukioja daug ryklių, banginių, daugelis vėžlių rūšių, jūros ežių, langustų ir kitų vandenyno gyventojų. Maudymosi vietos specialiai paženklintos ir apribotos.
Miškuose paplitę egzotiški, reliktiniai sumedėję paparčiai, įvairiausios orchidėjos, bambukų sąžalynai, taip pat nematyti vijokliniai bambukai, vanilės, įdomus ir puošnus augalas – Typhonodorum lindleyanum, kurio lapai ir žiedai primena kalijų papėdlapius, tik auga didesni net už žmogų.
Miškuose gyvena lemūrai, įvairios chameleonų rūšys, tenrekai, gekonai, vėžliai, įdomiosios pomidorinės varlės.
600 m aukštyje virš jūros lygio auga ravenalos. Madagaskaro ravenala (Ravenala madagascariensis Sonn.) – tai endeminis Madagaskaro augalas, egzotiškas medis iki 7–20 m aukščio, primenantis palmę, kurio stambūs, ilgi, apie 3 m ilgio lapai, išsidėstę vienoje plokštumoje simetriškai. Jie – drėgmės talpyklos.
Žiedynai lapų pažastyse, primenantys strelicijų žiedynus, tik smulkesni, žiedai balti ar kreminiai. Žiedus apdulkina lemūrai. Vaisius – ankštis su mėlynomis sėklomis. Madagaskaro ravenala vadinama keliautojų medžiu, nes lietingu metu kaupia drėgmę ir bet kada gali atgaivinti ištroškusį pakeleivį. Ravenalos patrauklios paukščiams, drugiams, bitėms.
