Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo. Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nuvytum.
Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų pirštų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški ar prisimintume buvimo žmogumi apribojimus.“ (Oriah Kalno Sapnuotojo, indėnų Senolio, kvietimas)
Savo pasakojimą apie kelionę dviračiu po senąsias indėnų žemes noriu pradėti šiais indėnų išminčiaus žodžiais, nes jie puikiai atspindi tas vidines paskatas, dėl kurių aš vėl ir vėl iškeliauju... Šį kartą rašysiu apie kelionę po Tobago ir Trinidado salas, apie kurias nežinojau nieko, net kad jos egzistuoja, kol nesusiruošiau į šį neįtikėtiną žygį.
