Iš viso vaikinai įveikė 2100 km, per kuriuos pravažiavo visą Lenkiją du kartus ir Karpatų kalnyną.
Aurimo Valujavičiaus kelionės įspūdžiai - apačioje.
Pagal nustatytą maršrutą per 7 dienas mes pasiekėme Slovakijos kalnus važiuojant į priekį, o atgal užtrukome 8 dienas riedant link Kauno.
Pačiuose kalnuose praleidome 4 dienas, kur miegojome kempinge su dušais ir elektra, labai civilizuotai. Mums pavyko įkopti į Rysy viršukalnę (2499m), pagal turimus faktus - tai aukščiausia Tatrų viršukalnė, į kurią galima kopti be gido.
Dar viena iš įsimintiniausių dienų kalnuose, kai man teko vienam (Mindaugas atsisakė) praeiti maršrutą kalnų takeliais 11 valandų, tai maždaug buvo apie 20 km, grįžau į kempingą visiškoj naktį, bet man pavyko, nors dar žinojau, kad šiuose miškuose labai lengva aptikti ir meškų, kas tikrai nekėlė man nuotaikos leidžiantis naktį per mišką nuo kalnyno, o mano kojos jau tuomet buvo tiesiog mirusios.
Kas nustebino, tai kalnų trobelės, į kurias maisto produktus ir prekes gali užnešti tik šerpai (kalnų nešikai) ir vis tiek tokiose trobelėse gali pigiau pavalgyti nei Lietuvoj. Tad finansiškai į tokią kelionę mums buvo daug lengviau išsiruošti, nei man vienam praeitais metais į Norvegiją.
Sunkiausias kelionės etapas, manau, prasidėjo 5-6-7 dienom, tada pasijautė Tatrų įtaka ir vis sunkiau buvo užpūškuoti į kiekvieną kalniuką. Neretai pasitaikydavo ir 8-10% statumo įkalnių po 1,5-2km ilgumo. Tačiau visas įkalnes sėkmingai įveikdavom ir esu dėkingas, kad Mindaugas tokiomis akimirkomis nesudvejodavo ir mindavo kartu su manim. Jam tai buvo dar didesnis iššūkis, nes tai jo pirmoji tokia ilga kelionė dviračiu.
Žinoma pasitaikė ir smulkių avarijų: Mindaugui sprogo galinė padanga, man lūžo rato trys špikiai, dėl kurių palinko ratas, bet tai tik smulkmenos, kurios gali nutikti ir važinėjantis po miestą.
Mynimo metu spėjom ir pasikultūrinti po Lenkiją. Aplankėm Velyčkos druskų kasyklą, Aušvico koncentracijos stovyklą, Hitlerio bunkerį (Vilko irštvą). Šie objektai tikrai suteikė dar daugiau įdomumo mūsų kelionei ir supažindino bent truputį su Lenkijos istorija.
Bet kaip ir man, taip ir Mindaugui, daugiausia džiaugsmo ir įspūdžių paliko Tatrų viršukalnės. Važiuojant per Lenkiją iškart iškilo klausimas, o kaip bus su jų garsiaisiais keliais ir pačia žmonių kultūra, bet dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad dauguma Lenkijos kelių kokybė jau lenkia Lietuvos kelius, o patys lenkai pasirodė draugiški ir šilti žmonės. Beveik visada patys pirmi pasisveikindavo ir dažnai užkalbindavo, kur važiuojam. Tačiau dėl mūsų kalbos žinių trūkumų būdavo ne visada lengva susišnekėt. Tai štai tokia ta mūsų kelionė.
