aA
Urugvajus – (nu)spalvotų paukščių upė
Re­das Dir­žys
Pra­dė­siu dras­tiš­kai – at­vy­kęs į Urug­va­jų nu­ste­bau ne­ra­dęs nie­ko, su kuo man aso­ci­ja­vo­si Pie­tų Ame­ri­ka. Su kiek­vie­na die­na ten ma­no iš­anks­ti­nė nuo­mo­nė apie šią ša­lį, jos žmo­nes, taip pat as­me­ni­niai lū­kes­čiai ne­gai­les­tin­gai ko­re­ga­vo­si. O la­biau­siai nu­ste­bau ta­me to­li­ma­me kraš­te at­ra­dęs la­bai daug Eu­ro­pos, ir pa­čiais at­gra­siau­siais as­pek­tais. Pats ša­lies pa­va­di­ni­mas, iš­ver­tus iš vie­tos čia­bu­vių ča­rua gen­ties var­to­tos gva­ra­nių kal­bos, reiš­kia „(nu)spal­vo­tų paukš­čių upė“.
Urugvajus
© Shutterstock nuotr.

Iš­kal­bin­gas ir fak­tas, kad XIX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je ša­liai iš­si­ko­vo­jus ne­pri­klau­so­my­bę ir pa­skel­bus res­pub­li­ką pir­ma­sis „na­cio­na­li­nės vals­ty­bės“ at­lik­tas dar­bas bu­vo iš­žu­dy­ti vi­sus gy­vus li­ku­sius klas­tin­gai pa­si­kvies­tus ča­rua gen­ties in­dė­nus. Šian­dien ša­ly­je do­mi­nuo­ja bal­ta­o­džiai eu­ro­pie­tiš­kos kil­mės gy­ven­to­jai – juo­da­o­džių ne­daug ir jie vi­siš­kai mar­gi­na­li­zuo­ti ka­ri­nių chun­tų ir dik­ta­tū­rų val­dy­mo lai­ko­tar­piu 1972–1984 me­tais.

Po­li­ti­ka


Jau ke­le­ri me­tai po pa­sau­lį sklan­do le­gen­dos apie ste­buk­lin­gą Urug­va­jaus pre­zi­den­tą José Pe­pe Mu­ji­cą, ku­ris 7-aja­me de­šimt­me­ty­je da­ly­va­vo gin­kluo­ta­me „Tu­pa­ma­ros“ pa­si­prie­ši­ni­me ir bu­vo vie­nas iš šio ju­dė­ji­mo va­dų (api­plė­ši­nė­jo ban­kus ir iš­da­ly­da­vo tur­tą ne­tur­tin­gie­siems, grob­da­vo ir žu­dy­da­vo ko­rum­puo­tus val­di­nin­kus, kor­po­ra­ci­jų va­do­vus ir pan.), bu­vo su­im­tas, kan­ki­na­mas, ke­tu­rio­li­ka me­tų pra­lei­do ar­mi­jos ka­lė­ji­muo­se itin žiau­rio­mis są­ly­go­mis, o šian­dien ti­tu­luo­ja­mas ne­tur­tin­giau­siu pa­sau­lio pre­zi­den­tu (90 proc. sa­vo at­ly­gi­ni­mo per­ve­da tiems, ku­rie gy­ve­na skur­džiau­siai, pats įsi­kū­ręs ma­ža­me na­me­ly­je prie Mon­te­vi­dė­jo, au­gi­na dar­žo­ves ir gė­les).

Dar ge­ro­kai iki ke­lio­nės man te­ko įsi­ti­kin­ti, kad šis žmo­gus kal­ba žmo­nių kal­ba, o ne tai, ką jie no­ri gir­dė­ti. Taip pat tu­ri hu­mo­ro jaus­mą, nes pa­pras­tai aukš­tus pos­tus už­iman­tys po­li­ti­kai la­bai mėgs­ta juo­kau­ti to­kio jaus­mo ne­tu­rė­da­mi (ne iš­im­tis ir šian­die­ni­nis Aly­taus mies­to me­ras). Pats J.Mu­ji­ca į to­kius daž­niau­siai Va­ka­rų pa­sau­lio žur­na­lis­tų pa­leis­tus api­bū­di­ni­mus at­sa­ko itin sar­kas­tiš­kai: „Ne­su ne­tur­tin­giau­sias, nes man nie­ko ne­trūks­ta – skur­džiau­si yra tie, ku­riems vis kaž­ko ne­už­ten­ka“, pa­ly­dė­da­mas sa­vo žo­džius ran­kos mos­tu Va­ka­rų pa­sau­lio ly­de­rių link. Be to, jis lie­ka iš­ti­ki­mas Lo­ty­nų Ame­ri­kos sti­liui be­ato­dai­riš­kai kri­ti­kuo­ti JAV ir va­di­na­mo­jo I pa­sau­lio vyk­do­mą ag­re­sy­vią po­li­ti­ką. Ar­ba kad ir pre­zi­den­to pa­rei­gų pa­ly­gi­ni­mas su ankš­tais ba­tais, ku­riuos nu­si­me­tus ko­jos at­si­gaus. Ypač daug sim­pa­ti­jų va­ka­ruo­se J.Mu­ji­ca už­si­tar­na­vo po il­gos kam­pa­ni­jos, ku­ri bai­gė­si ma­ri­hu­a­nos le­ga­li­za­vi­mu. Šian­dien apie jį sta­to­mi fil­mai, ra­šo­mos kny­gos, su juo pa­gei­dau­ja su­si­tik­ti ir fo­to­gra­fuo­tis pa­sau­li­nės žvaigž­dės.

Bet rei­kia pa­brėž­ti, kad Urug­va­jus tiek sos­ti­nė­je, ku­rio­je gy­ve­na pu­sė vals­ty­bės gy­ven­to­jų, tiek li­ku­sio­je da­ly­je nė iš to­lo ne­pri­me­na nei skurs­tan­čio, nei žmo­nes skur­di­nan­čio kraš­to, ko­kias įpras­ta lai­ky­ti šio re­gio­no vals­ty­bes. Anaip­tol – tai la­bai bran­gi ša­lis, o žmo­nės jo­je gy­ve­na oriai, de­kla­ruo­ja so­cia­liz­mą ir tuo at­vi­rai di­džiuo­ja­si. Nors nie­kam ne­ky­la abe­jo­nių dėl pre­zi­den­to re­to­ri­kos2, tie­są sa­kant, šiuo me­tu ga­na at­vi­rai pa­čia­me Urug­va­ju­je iš­sa­ko­ma ir abe­jo­nių dėl re­a­lių jo veiks­mų, ku­rie kiek dvi­pras­miš­ki ir net­gi at­vi­rai pro­ame­ri­kie­tiš­ki (tu­riu gal­vo­je JAV): kaip an­tai spren­di­mas pri­im­ti į ša­lį vi­sus Gvan­ta­na­mo ka­li­nius. Yra ir dau­giau sig­na­lų, kad pre­zi­den­tas žai­džia dvi­gu­bą žai­di­mą. Pas­ta­ruo­ju me­tu Urug­va­jų itin pa­mė­gę pa­sau­lio po­li­ti­kos, kul­tū­ros ir eko­no­mi­kos eli­to at­sto­vai – ša­lia Mon­te­vi­dė­jo ant van­de­ny­no kran­to įsi­kū­ręs Pun­ta del Es­tė yra lyg koks Ma­ja­mio ir Las Ve­ga­so hib­ri­das... Čia kaž­ko­dėl nė­ra net pa­pa­ra­cų...

Urugvajus
Urugvajus
© Shutterstock nuotr.

Me­nas ir kul­tū­ra


Me­no sta­tu­sas Urug­va­ju­je rei­ka­lau­ja iš­skir­ti­nio dė­me­sio. Vi­sų pir­ma ja­me la­bai aki­vaiz­džios eu­ro­pi­nės šak­nys. Bū­da­ma vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­lio ša­lių, Di­džio­sios dep­re­si­jos me­tu prieš pat Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Urug­va­jus už­sa­kė Ita­li­jo­je ir im­por­ta­vo į Mon­te­vi­dė­ją daug na­tū­ros dy­džio kla­si­ki­nių skulp­tū­rų ko­pi­jų, pra­de­dant Mi­che­lan­ge­lo Do­vy­do (ori­gi­na­las Flo­ren­ci­jo­je) ko­pi­ja, iš­lie­ta iš bron­zos, Sa­mot­ra­kės Ni­kės mar­mu­ri­ne na­tū­ra­laus dy­džio ko­pi­ja. Šią tra­di­ci­ją pri­stab­dė ka­ras, bet po jo iš­lie­tos ir nu­ga­ben­tos dar dvi be­ne se­niau­sios ir įspū­din­giau­sios Re­ne­san­so rai­te­lių skulp­tū­rų ori­gi­na­laus dy­džio ko­pi­jos: Do­na­tel­lo „Gat­ta­me­la­ta“ (ori­gi­na­las Pa­du­jo­je) ir Ver­roc­chio „Col­le­o­ni“ (ori­gi­na­las Ve­ne­ci­jo­je). Vi­sos šios skulp­tū­ros bu­vo pa­sta­ty­tos Mon­te­vi­dė­ju­je.


Eu­ro­po­je moks­lus bai­gęs na­cio­na­li­nis skulp­to­rius José Lui­sas Zor­ril­la de San Martinas be­veik vie­nas per XX am­žių pri­pil­dė Mon­te­vi­dė­ją ir ki­tas abie­jų Ame­ri­kų vals­ty­bes tiek rai­te­lių, tiek šiaip sė­din­čių ar sto­vin­čių ge­ne­ro­lų mo­nu­men­tų. Tai­gi ga­lios kul­tas šio­je ša­ly­je la­bai ak­cen­tuo­tas is­to­riš­kai ir vi­zu­a­liai įtvir­tin­tas, ką jau kal­bė­ti apie po vi­są ša­lį iš­mė­ty­tas is­pa­nų ir por­tu­ga­lų sta­ty­tas tvir­to­ves, me­nan­čias šio že­my­no kru­vi­niau­sius lai­kus.

La­bai simp­to­miš­ka, kad šian­die­ni­nė ša­lies val­džia ne itin re­mia pro­fe­sio­na­li­ą­ją kul­tū­rą. Di­džio­ji da­lis ko­lek­ci­jų – pri­va­čios, kul­tū­ros me­ce­na­tai taip pat pri­va­tūs. Šiuo­lai­ki­nis me­nas re­mia­mas epi­zo­diš­kai ir daž­niau­siai iš­nau­do­jant tarp­tau­ti­nių fon­dų, Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių ir JAV pa­ra­mą. Iš tie­sų ga­li­ma sa­ky­ti, kad šiuo­lai­ki­nio me­no sce­na šio­je ša­ly­je ne­funk­cio­nuo­ja, o kul­tū­ra ap­skri­tai tiek is­to­riš­kai, tiek šiuo me­tu ab­so­liu­čiai cen­tra­li­zuo­ta sos­ti­nė­je, ku­rio­je su­ka­si tik kul­tū­ri­nė bur­žu­a­zi­ja ir iš­vys­ty­to ka­pi­ta­lo ša­lių di­plo­ma­ti­niai kor­pu­sai, – re­gis, ši­to­je sri­ty­je jie tu­ri aki­vaiz­džių in­te­re­sų. Į to­kią pa­ro­dą bu­vau kvies­tas ir aš, nes or­ga­ni­za­to­riai kė­lė nai­vų tiks­lą pri­ar­tin­ti Urug­va­jų prie šian­die­ni­nės me­no rin­kos, ku­ri la­bai in­ten­sy­vi Eu­ro­po­je ir JAV, – mes pa­da­rė­me pa­ro­dą, bet ne tai svar­biau­sia ma­no pa­tir­tis to­je ša­ly­je.

Šiaip jau vi­zu­a­lie­ji me­nai at­lie­ka­mi pa­gal pri­va­čius už­sa­ky­mus vieš­bu­čiams, pri­va­čioms ko­lek­ci­joms. Sėk­min­gi me­ni­nin­kai dės­to dai­lės aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je3, ku­rios stu­den­tus ska­ti­na įgy­ven­din­ti sa­vo dar­bus... tie­siog gat­vė­je, ne­le­ga­liai. Stu­den­tai – su jais man te­ko daug ben­drau­ti – at­vi­rai bo­di­si to­kių reiš­ki­nių kaip ga­le­ri­jos (jų Urug­va­ju­je ap­skri­tai nė­ra), nes lai­ko jas mi­ru­siu rei­ka­lu. O gra­fi­čiai Mon­te­vi­dė­ju­je – at­ski­ra kal­ba: vi­sas mies­tas tie­siog nu­klo­tas pa­čiais įvai­riau­siais už­ra­šais, pie­ši­niais, sie­ni­ne ta­py­ba, tu­rin­čia šmaikš­čių ko­men­ta­rų. Vis­kas la­bai gy­va, tie­siog pul­suo­ja gy­vas­tin­gu­mu. Bū­da­mas to­kio­je vie­to­je aki­mirks­niu su­vo­ki, ką reiš­kia, kai mies­tas pri­klau­so žmo­nėms. Žmo­nėms, ku­rie šne­ka(si), ba­ra­si, iro­ni­zuo­ja, abe­jo­ja, – tai ma­tai ir su­pran­ti jau gat­vė­je. O re­kla­mos jo­kios nė­ra... be­veik nė­ra. Tie­siog ji ne­do­mi­nuo­ja. Nei po­li­ti­nė, nors bu­vo pats rin­ki­mų į par­la­men­tą kam­pa­ni­jos įkarš­tis, nei eko­no­mi­nė. Dar sma­giau, kad po­li­ti­nės par­ti­jos sa­vo rin­ki­mi­nę pro­pa­gan­dą ir­gi at­lie­ka per gra­fi­čius.

Ir kaip ne­pa­ly­gin­si Mon­te­vi­dė­jo su šian­die­ni­ne po­li­ci­ne Eu­ro­pa, ku­rios in­te­gralia da­li­mi tam­pa ir Aly­tus, – svar­biau­sia šva­rios trin­ke­lės, o žmo­nes, jei­gu jie kenks trin­ke­lėms, iš­va­ry­si­me, nu­bau­si­me, pri­gra­sin­si­me. Ir ka­me­rų nie­kur mies­te ten ne­ma­ty­ti, o žmo­nės jau­čia­si sau­gūs la­biau nei bet kur, kur te­ko ka­da lan­ky­tis. Ir nie­kas ne­su­ka gal­vos dėl pa­kly­pu­sių ša­li­gat­vio ply­te­lių ar lai­ko nu­di­lin­to gra­ni­ti­nio bru­ko gat­vė­se. O pre­zi­den­tas J.Mu­ji­ca su­ži­no­ti, ką žmo­nės apie jį gal­vo­ja, ga­li tie­siog gat­vė­je – vi­si ra­šo, ką no­ri.


Tik pa­ban­dy­ki­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip bū­tų sma­gu Aly­tu­je pra­džio­je tie­siog kad ir ant sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to (vie­no iš la­biau­siai ne­vy­ku­sių ar­chi­tek­tū­ri­nių sta­ti­nių mies­te) sie­nų ra­šy­ti, ką gal­vo­ji apie mies­to val­džios at­sto­vus, par­ti­jas, orą, me­džių kir­ti­mą, so­cia­li­nes pro­ble­mas, da­ly­tis džiaugs­mais, liū­de­siu... Kaž­ka­da bu­vau apie tai už­si­mi­nęs vie­no­je vie­ti­nės te­le­vi­zi­jos lai­do­je, tai ma­ne už­si­puo­lė pa­ti lai­dos ve­dė­ja, kad tai ab­so­liu­čiai ne­įma­no­ma, nes – rei­kia tik pa­gal­vo­ti – ko­kios bjau­ras­tys tuo­met pa­si­pil­tų ant to­kių gra­žių ir šva­rių sie­nų. Ne­no­rė­čiau su tuo su­tik­ti, nes man ne­pri­im­ti­nas že­mi­nan­tis po­žiū­ris į mies­to gy­ven­to­jus, ypač tų, ku­rie kaip žur­na­lis­tai mėgs­ta ta­pa­tin­tis su „pa­pras­to žmo­gaus žiū­ros taš­ku“ – t. y. bū­ti „neut­ra­lūs“. Pa­na­šios nuo­mo­nės lai­ko­si ir val­džios at­sto­vai. La­bai pa­na­šiai mąs­tė ir Tre­čio­jo Rei­cho va­do­vai, ku­rių veik­lą dar 4-aja­me de­šimt­me­ty­je cha­rak­te­ri­za­vo Wal­te­ris Ben­ja­mi­nas be­ne pa­čiu trum­piau­siu fa­šiz­mo api­bū­di­ni­mu – tai po­li­ti­kos es­te­ti­za­vi­mas. Šian­dien to aps­tu Aly­tu­je ir vis dar dau­gė­ja... Kas da­ro­si Aly­tu­je, la­bai aki­vaiz­džiai pa­ju­tau tiek vie­šė­da­mas Mon­te­vi­dė­ju­je, tiek iš jo su­grį­žęs.

Can­dom­be


Dar vie­nas reiš­ki­nys, ku­rį no­riu ap­ra­šy­ti, – tai sun­kiai nu­sa­ko­mas aist­ros šok­ti kon­cen­tra­tas ša­ly­je. Apie kon­ser­va­ty­vių­jų bal­ta­o­džių aist­rą šok­ti urug­va­jie­tiš­ką tan­go, kiek nuo­sai­kes­nį nei ar­gen­ti­nie­tiš­kas, ne­si­plė­siu. Rei­kia pa­mi­nė­ti ir dau­giau kai­miš­ko­sios tra­di­ci­jos – to­kio sa­vo­tiš­ko fol­klo­ri­nio sti­liaus dai­na­vi­mo ir šo­kio sim­bio­zės – mur­gos eg­zis­ta­vi­mą. Šis šo­kis taip pat yra vie­nas iš kas­me­ti­nio kar­na­va­lo ele­men­tų. Bet pats iš­skir­ti­niau­sias reiš­ki­nys – can­dom­be. Af­ri­kie­tiš­kos kil­mės Urug­va­jaus gy­ven­to­jai per ke­lis šimt­me­čius su­ge­bė­jo su­kur­ti iš­ti­są kul­tū­ri­nę tra­di­ci­ją, ku­ri iš­au­go iš pri­gim­ti­nio rit­mo po­jū­čio. Iš būg­no mu­ši­mo rit­mų net ir po de­šimt­me­čių tos pa­čios gen­ties at­sto­vai at­pa­žin­da­vo sa­vo gi­mi­nai­čius, nes į ver­gi­ją ga­be­na­mi dar jų pro­tė­viai bu­vo taip iš­sklai­dy­ti, kad ne­ga­lė­tų tar­pu­sa­vy­je ben­drau­ti ir prie­šin­tis. Il­gai­niui, pa­ste­bė­ję būg­nų rit­muo­se aki­vaiz­džią grės­mę bal­tų­jų verg­val­džių prie­var­tos re­ži­mui, pas­ta­rie­ji ban­dė įvai­riais bū­dais draus­ti šį žan­rą, ta­čiau aki­vaiz­du, kad pa­stan­gos bu­vo bergž­džios.


Nors ofi­cia­liai pri­im­ta sa­ky­ti, kad can­dom­be yra kul­tū­ri­nis reiš­ki­nys ir vie­na es­mi­nių kas­me­ti­nio kar­na­va­lo da­lių, aiš­ku, jog tai la­bai svar­bus juo­da­o­džių gy­ven­to­jų so­li­da­ru­mo po­li­ti­nis reiš­ki­nys, ku­rį jie prak­ti­kuo­ja nuo­lat. Kar­na­va­las tė­ra spek­tak­lis, o kiek­vie­ną sa­vai­tę Mon­te­vi­dė­jo Sur ir Pa­ler­mo ra­jo­nuo­se ket­vir­ta­die­niais, penk­ta­die­niais, šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais nuo 18 val. vyks­tan­tys ma­si­niai būg­ni­ji­mai bei šo­kiai gat­vė­se yra kur kas ga­lin­ges­nis reiš­ki­nys – jį man te­ko pa­tir­ti pa­čiam.

Vis­kas pra­si­de­da la­bai na­tū­ra­liai – tie­siog ren­ka­si žmo­nės su di­de­liais būg­nais, ri­kiuo­ja­si, su­si­ku­ria lau­žą gat­vė­je ir virš jo lai­ko būg­nų ap­temp­tas odas, kad šios dar la­biau įsi­temp­tų. Pa­ma­žėl ren­ka­si žmo­nės. Gir­dė­ti pa­vie­niai būg­ni­ji­mai. Kaž­ku­riuo mo­men­tu būg­na­mu­šiai – nuo 50 iki 80 žmo­nių – pra­de­da ri­kiuo­tis į ga­na aiš­kią ri­kiuo­tę ir su­tar­ti­nai mu­ša į tak­tą. Ir ima lė­tai min­dži­kuo­ti, ju­dė­da­mi lė­tai, bet la­bai to­ly­giai vie­na kryp­ti­mi to­lyn pa­si­rink­ta gat­ve. Prie­ky­je būg­ni­nin­kų vie­nas po ki­to įsi­lie­ja šo­kė­jai – dau­giau­sia juo­da­o­džiai, bet ne vien – kaip ma­no bi­čiu­lis Ki­ke įvar­di­jo, čia ren­ka­si vi­si, ku­rių šir­dys „juo­dos“. Aš jau­čiau­si la­bai ge­rai tarp tų žmo­nių. Kur­ti­nan­čiu rit­mu pul­suo­jan­ti be­si­krai­pan­čių kū­nų ma­sė lė­tai, bet už­tik­rin­tai ju­dė­jo iš vie­nos gat­vės į ki­tą, pra­si­suk­da­ma tarp au­to­mo­bi­lių ir šluo­da­ma pra­ei­vius į tar­pu­var­tes, – bu­vo sma­gu.

Po ko­kios va­lan­dos ei­se­na su­sto­jo per­trau­kai. Vėl kū­rė lau­žus, kai­ti­no būg­nus, dau­ge­lio būg­ni­nin­kų ran­kos ir pirš­tai, o kai ku­rių ir klu­bai krau­ja­vo, jie ri­šo­si juos­to­mis, kli­ja­vo­si pleist­rais, lyg tai bū­tų ele­men­ta­ri kas­die­nė prak­ti­ka. Bra­zi­liš­kos kil­mės mu­zi­kan­tai šo­ko ka­pu­ei­rą, žmo­nės ben­dra­vo. Dar po va­lan­dos vėl vi­si su­sto­jo ta pa­čia tvar­ka, ir pra­si­dė­jo ant­ro­ji da­lis – tuo pa­čiu ke­liu at­gal. Te­mo. Žmo­nių dau­gė­jo – bu­vo jau ke­li šim­tai. Ir kiek­vie­no­je gat­vė­je dar pa­si­pil­dy­da­vo. Tiek tarp šo­kan­čių, tiek tarp būg­ni­nin­kų bu­vo pa­ties įvai­riau­sio am­žiaus žmo­nių: ir vi­sai dar vai­kų, ir se­no­lių. Šo­ko ir ma­mos su kū­di­kiais, pa­ka­bin­tais ant krū­ti­nių ar ve­ži­mė­liuo­se. Di­din­ga!

Pra­ėjus ke­lioms va­lan­doms ir jau at­si­ga­vus nuo įspū­džių, ma­no bi­čiu­lis me­ni­nin­kas Mar­ti­nas iš Če­ki­jos pri­si­pa­ži­no, kad to­kią žmo­nių ben­drys­tę gat­vės ren­gi­ny­je jam te­ko pa­jus­ti tik Aly­tu­je per me­no strei­ko bie­na­les, tik čia po­li­ci­jos nie­kas ne­kvie­čia... Ir jo­kių sim­bo­lių – tie­siog gy­ve­ni­mas!

Vė­liau su­ži­no­jau, kad bū­tent ši­tuo­se Mon­te­vi­dė­jo ra­jo­nuo­se tra­di­ciš­kai gy­ve­no juo­da­o­džių ben­druo­me­nės, ku­rios bu­vo pa­laips­niui iš­gy­ven­din­tos į mies­to pa­kraš­čius. Can­dom­be ta­po šių žmo­nių tei­sė­to su­grį­ži­mo į sa­vo te­ri­to­ri­ją rei­ka­la­vi­mu, nors UNES­CO tai ban­do ut­ri­ruo­ti iki na­cio­na­li­nio kul­tū­ri­nio ele­men­to sta­tu­so. De­ja, kul­tū­ra tė­ra tai, kas lie­ka po to, kai vi­sa, ką dar bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, jau pa­mirš­ta.

Faktai:

1831 m. Urug­va­jaus val­džia – dau­giau­sia is­pa­nų ir ita­lų kil­mės bal­ta­o­džiai įvyk­dė ge­no­ci­dą prieš ča­rua gen­ties žmo­nes: vi­si vy­rai bu­vo iš­žu­dy­ti, o mo­te­rys ir vai­kai ati­duo­ti is­pa­nų ir kre­o­lų šei­moms. Ke­tu­ri li­kę gy­vi in­dė­nai bu­vo iš­ga­ben­ti į Pa­ry­žių ir nau­do­ja­mi kaip ty­ri­mų ob­jek­tai bei vė­liau už­da­ry­ti nar­ve zo­o­lo­gi­jos so­de.

J.Mu­ji­ca mėgs­ta ži­niask­lai­dą, ir ži­niask­lai­da mėgs­ta jį – kiek­vie­ną ry­tą nuo 7 val. jis va­lan­dai oku­puo­ja ete­rį sa­vo pa­mąs­ty­mams apie ak­tu­a­li­jas, vi­są die­ną ga­li­ma skai­ty­ti apie jį ir jo pa­ties žo­džius spau­do­je, o va­ka­re ste­bė­ti, ką jis sa­ko per te­le­vi­zi­ją.

Urug­va­ju­je nė­ra ba­ka­lau­rų, ma­gist­rų laips­nių sis­te­mos, o lai­ko­si pa­na­šios į ga­lio­ju­si­ą­ją TSRS, ku­ri, at­me­tus vi­sus mus su rep­re­si­ne sis­te­ma sais­čiu­sius ry­šius, vis­gi yra ste­bė­ti­nai pro­gre­sy­vi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Palangos oro uostas aptarnavo rekordinį 300 000-ąjį keleivį

2018-uosius Palangos oro uostas palydi ilgai lauktu rekordu – čia buvo aptarnautas 300 000-asis...

Žinomi keliautojai apie žiemos keliones: kur geriausia švęsti, o kur – ilsėtis (6)

Norintys Naujuosius sutikti užsienyje dar gali gauti bilietų, tik prieš keliaudami turėtų...

Kaunas pristato pirmąją Lietuvoje miesto pramogų kortelę (2)

Viešoji įstaiga „Kaunas IN“, atsižvelgdama į augančius vietinio ir atvykstamojo turizmo...

Lietuvė išdavė priežastį, kodėl tautiečiai taip pamėgo Turkiją: atostogos tik priedanga (139)

Kelionės po Turkiją keičia savo veidą. Anksčiau poilsiauti Antalijos ar Kemero viešbučiuose su...

Turkijoje šiemet atostogavo 190 tūkst. Lietuvos gyventojų (8)

Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos duomenimis, per dešimt šių metų mėnesių Turkiją...

Top naujienos

Karbauskis: slaptame dokumente minimos konkrečios pavardės (229)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis stoja į premjero Sauliaus Skvernelio pusę, ir...

Prezidentiniai reitingai: Šimonytė dar nepaveja Nausėdos (13)

Nesustoja augusi gyventojų dalis, norinti Seimo narę Ingridą Šimonytę matyti Lietuvos prezidente....

Per šaudynes Strasbūre nelaimės epicentre atsidūrusi lietuvė: susipratau tik išgirdusi šūvius instrukcijos, kaip elgtis teroristinio išpuolio metu (97)

Į Strasbūrą darbo reikalais nuvykusi naujienų agentūros „Elta“ žurnalistė Paulina...

NT brokeriai kyla į kovą: šį kartą kainų pasiutpolkės neištvėrė jie patys (4)

NT brokerių kantrybės taurė perpildyta – nauja žinia apie kylančias kainas iš skelbimų...

Vladimiras Laučius. Išlikimo klausimas: ar rinkimai mums vis dar leidžia rinktis? (98)

Eilinė kova dėl mokesčių ir ateinančių metų biudžeto eilinį kartą sukėlė viešas...

DELFI pristato laidų ciklą „Kalėdų stalas“: pirmasis patiekalas – tikra smaližių svajonė (2)

Nuo seno laikomasi papročio, kad ant Kūčių stalo turi nugulti 12 patiekalų. Artėjant šventėms,...

Rūta Lapė. Ar gerai, kad mamos privalo dirbti? (36)

Šiais emancipuotų moterų laikais jau vien toks klausimas gali įžeisti ne vieną moterį –...

Klaipėdoje virš žiedinės sankryžos bus statoma estakada (9)

Klaipėdos miesto savivaldybė informuoja, kad bus rekonstruojama Baltijos prospekto, Šilutės...

Vestminsterio rūmuose – absurdo teatras: Briuseliui teliko kraipyti galvas (74)

Pirmadienį Vestminsterio rūmai labiau priminė ne parlamentą, o farso komediją. Košės privirta...

Garsi lietuvė palygino Kalėdų puošmenas ir kainas Ispanijoje: jiems nerūpi jokia konkurencija, kaip Lietuvoje! (27)

Daugiau nei 10 metų Ispaniją tyrinėjanti ir prieš metus visai šalia Barselonos atsikrausčiusi...