aA
Šių metų Knygų mugės viešnia lietuvių autorė Dalia Smagurauskaitė. Jau kelerius metus ji gyvena ir dirba Renesanso mieste Florencijoje, parašė knygą „Toskana. Florencija: magiška žemė“ (leidykla „Aukso pieva“), kurią specialiai pristatys atvykusi į Knygų mugę drauge su Italijos ambasadoriumi Lietuvoje J. E. Stefano Taliani de Marchio.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Iš arti susipažinusi su italų kultūra ir ja susižavėjusi, Dalia iki šiol ją tyrinėja. Autorė kalba keturiomis užsienio kalbomis, Vilniaus universitete studijavo kultūros istoriją ir antropologiją, o Vilniaus dailės akademijoje – meno istoriją ir teoriją. Šiuo metu Dalia vadovauja informaciniam tinklapiui apie Toskaną lietuvių ir anglų kalbomis, publikuoja straipsnius Lietuvos spaudoje, fotografuoja, daug keliauja ir... nepradeda ryto be mažo puodelio espresso kavos.

Trumpas interviu su knygos „Toskana. Florencija: magiška žemė“ autore Dalia Smagurauskaite.

- Šiandien dažnas iš mūsų galime keliauti, tačiau ilgesniam laikui įsikurti kitoje šalyje reikia galimybių ir ryžto. Pirmiausiai − kodėl Italija?

- 2010 metais, pasinaudojusi Europos savanorių tarnybos programa, metams išvykau į Florenciją – buvau atrinkta šio miesto savivaldybės kuruojamam projektui, kurio metu dirbau savivaldybei priklausančiame Palazzo Vecchio muziejuje. Rinkdamasi projektą sąmoningai apsibrėžiau prioritetus (t. y. kultūrinis projektas Italijoje), tad šioje šalyje atsiradau neatsitiktinai. Ryžto pridėjo priimančios organizacijos statusas, išnuomotas butas, kalbos kursai ir nuoširdus rūpinimasis projekto detalėmis. Nemanau, kad be viso to būčiau tiesiog iškeliavusi į Italiją.

Kodėl būtent Italija? Nes vien nuo minties apie galimybę gyventi šalyje, kurioje telkiasi nenusakomas kiekis meno, kultūros, istorijos paveldo objektų, oda nubėgdavo šiurpuliukai. Studijavau kultūros istoriją ir meno istoriją, tad galimybė prisiliesti prie viso to, būti šalia buvo bene svarbiausias motyvas. Žinoma, stereotipai apie gerą orą, visada linksmus ir nerūpestingus italus, gražią kalbą, puikų maistą ir gerą vyną irgi gerokai prisidėjo prie sprendimo.

- Kaip gimė idėja parašyti knygą?

- Atvykusi į Italiją ėmiau rašyti blogą, daugiausia skirtą draugams, kuriame dalinausi įspūdžiais apie Italiją ir keliones apskritai. Taip pat publikavau straipsnius lietuviškoje spaudoje. Kiek vėliau (manau, tai atėjo su gyvenimo ir keliavimo po Toskaną patirtimi) su Federico ėmėmės vystyti tinklapį www.unseentuscany.com, kuriame panorome pristatyti ne tik žymiausius Toskanos lankytinus objektus, bet ir masinio turizmo nepaliestus kampelius – gamtos įvairovę, miestelius ir kaimus, maistą, vyną, tradicines šventes, ekologiško turizmo paslaugas teikiančius toskaniečius. Tik tada, po bene ketverių metų, praleistų Toskanoje, kažkam tarstelėjus, kad gal man metas leisti knygą, kilo idėja surinkti į vieną krūvą parašytus straipsnius, papildyti juos ir pabandyti įgyvendinti šią pakvaišusią idėją. Kodėl? Nes norėjosi pasidalinti išgyvenimais, patirtimis, įspūdžiais apie aplankytas vietas, receptais ir fotografijomis su keliautojais ir itališkos kultūros mylėtojais, vis dar tik epizodiškai ir trumpam užklystančiais į Toskaną.

D. Smagurauskaitė. Toskana. Florencija: magiška žemė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kuo Toskanos regionas išsiskiria iš kitų? Kuo jis žymus?

- Toskanoje pynėsi etruskų ir romėnų istorija, gimė ir kūrė Giotto, da Vinci, Michelangelo, eiles rašė Dante ir Petrarca, čia gimė bendrinė italų kalba, virė Medici šeimos intrigos, filmavo Tarkovsky, Fellini ir Benigni, gimė itališkos mados samprata, nuo seno buvo gaminamas vynas ir alyvuogių aliejus. Toskanoje galima rasti pilkų kalnų ir švelniai banguojančių kalvų, jūrą ir po ją pabirusių salų, marmuru ir saulėje įkaitusiais akmenimis nuklotų miestų, tyloje paskendusių kaimų... Septyni iš penkiasdešimties Italijos UNESCO saugomų objektų yra Toskanoje: Florencijos, Sienos, San Džiminjano (San Gimignano), Piencos (Pienza) senamiesčiai, Pizos Katedros aikštės kompleksas, Orčios slėnis (Val d‘Orcia) ir Medici šeimos vilų tinklas. Regionas toks įvairus ir turtingas, kad jo turtams pažinti reikia ne savaičių, o mėnesių ar net metų.

- Kokios vietos paliko didžiausią įspūdį ir kodėl? Kur keliavote?

- Toskanoje didžiausią įspūdį paliko Florencijos katedros kupolas ir Sienos katedros grindys, pasivažinėjimai tuščiais Orčios slėnio žvyrkeliais, Kararos (Carrara) marmuro kasyklos, Garfanjanos (Garfagnana) zonos pilys ir ežerai, keistoji Maremos (Maremmos) žemių trijulė – Pitiljanas (Pitigliano), etruskų uolose išgremžti keliai ir terminių vandenų baseinai, Elbos sala, maisto šventės (sagra) vos kelis šimtus gyventojų turinčiuose kaimuose ir daugybė kitų vietų, kurias aprašiau knygoje. Čia jaučiuosi tarsi ištikta nesibaigiančio Stendhalio sindromo .

Na, o šiaip Italija – keista šalis, nusitęsusi iš šiaurės į pietus apie 1200 kilometrus. Šiaurė labiau primena nuobodžiai tvarkingą Šveicariją ir Austriją, o pietuose karaliauja beveik arabiškas chaosas. Jai pažinti reikia laiko ir kantrybės. Kol kas mano absoliuti favoritė (neskaitant Toskanos, žinoma) – Sicilijos sala ir jos „kaimietiškas“ charakteris. Ten žmonės gyvena vadovaudamiesi savomis taisyklėmis, kurios iš pradžių gąsdina, stebina, tada pykdo, kol galiausiai prie jų pripranti ir imi mėgautis šia nepaprasta sala.

- Koks šeimos supratimas italų visuomenėje? Kas labiausiai patiko?

- Kalbėti apie Italiją apibendrintai – labai sunku, gal net neįmanoma. Tad ir šeimos supratimas šiek tiek skiriasi keliaujant iš šiaurės į pietus. Tačiau vieno dalyko paneigti turbūt neįmanoma – Italijos valstybė pastatyta ant tradicinės šeimos vertybių. Na, ir, žinoma, mamos – visoje Italijoje mama yra mama, nuo to nepabėgsi. Ji gan savininkiška, pavydi ir perdėtai besirūpinanti. Mano supratimu, šeima Italijoje yra savotiškas „apsauginis gaubtas“, tad nenuostabu, kad krizę išgyvenančioje šalyje vaikai ilgiau gyvena pas tėvus, o pastarieji labiau prisirišę prie atžalų.

Turiu pripažinti, kad manęs didelės itališkos šeimos modelis pernelyg nežavi, esu už minimalizmą. Giminių susibūrimas, ilgas sėdėjimas prie stalo ir maisto adoravimas pirmą kartą patekus į italų šeimą atrodo žavingai ir primena filmą, tačiau ilgainiui ima labai varginti.

- Kokie stereotipai, kas pasitvirtino ir kas pasirodė visai kitaip? Kas šokiravo?

- Turbūt nėra jokios kitos šalies, taip apipintos ir apraizgytos stereotipais, kad nė pati nebesusigaudo, kas tiesa, o kas prasimanymai. Vieni stereotipai, su kuriais išvykau į Italiją, pasitvirtino, kito žlugo. Tarp žlugusiųjų – mitas apie gerą Italijos orą. Pavyzdžiui, Florencijoje vasarą galima pasijusti tarsi pragare – nepakeliamai drėgnas ir sunkus beveik iki 40 laipsnių įkaistantis oras tikrai neprimena idiliškų filmų apie vasaros atostogas Viduržemio jūros pakrantėje. Paįvairinimui – dykumų smėlį atnešantis karštas vėjas arba kasdien besitrankantys žaibai. Tuo tarpu žiemą net ir pliusinė temperatūra negelbsti nuo ledinio tramontana vėjo… O kas yra buvę Didžiojoje Padanijos lygumoje, tie tikrai supras, kas yra iš tiesų blogas itališkas oras.

Žlugo ir mitai, kad italai valgo tik picą, pastą ir lazaniją, kad visi italai labai draugiški, atsipalaidavę ir besimėgaujantys gyvenimu (pabandykit tokių paieškoti Florencijoje ar Milane), kad italai šaukia „Čiao, bella!“ (Florencijoje taip šaukia albanai ir marokiečiai). Taip, italai nepersistengia dirbdami, tačiau tik tie, kurie atstovauja viešajam sektoriui (na, ir dar iš pašalpų gyvenantys pietiečiai).

Tuo tarpu mitas apie italų pomėgį streikuoti pasitvirtino (beje, dažniausiai jie streikuoja vasarą, penktadieniais, keista, ar ne..?). Apie vėluojantį transportą ir vėluojančius italus, apie siaubingai dirbantį paštą, apie nenumaldomą aistrą futbolui... Kaip ir apie biurokratiją, kuri šokiravo savo mastu, politikų nesąžiningumo lygiu, nusišnekėjimais, viešais melais ir t. t. Jei pasaulis juokėsi iš buvusio šalies premjero S. Berlusconi, dabar tik nejaukiai susižvalgo klausydamiesi M. Renzi.

D. Smagurauskaitė. Toskana. Florencija: magiška žemė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ar italai rūpinasi savo istoriniu, kultūriniu paveldu?

- Statistika nuobodi, bet padeda šį tą suprasti. Apie 60% viso pasaulio kultūros paveldo objektų galima rasti Italijoje, net pusė iš jų yra Toskanoje (paprasčiau tariant, apie 30% pasaulio paveldo objektų yra būtent šiame regione). Įspūdinga, ar ne? Valstybei, kurios ekonominė padėtis viena prasčiausių ES, tai ne tik nauda, bet ir didžiulė našta. Tik įsivaizduokite Toskanos regione esančius 20 tūkstančių įregistruotų paveldo objektų: bažnyčių, pilių, vilų, istorinių pastatų, muziejų, archeologinių vietovių ir t. t. (Regione Toscana ir ISTAT duomenys). Kasmet reikia skirti lėšų jų priežiūrai, tad nenuostabu, jog dalis jų labai dažnai paliekami likimo valiai. Kartais italai sako, kad paveldo tiesiog per daug, visko neišgelbėsi...

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Net ir tie objektai, kuriems skiriama finansinė parama, jos dažnai negauna. Kodėl? Nes pinigai įstringa biurokratijos mechanizmuose, atsiduria korumpuotų valdininkų kišenėse ar mafijos rankose. Puikus pavyzdys – UNESCO saugoma, tačiau griūvanti Pompėja. Archeologinės vietovės gelbėjimui buvo skirti 105 milijonai eurų iš ES struktūrinių fondų, bet iki 2014 m. pabaigos panaudotas vos 1%, likusieji – įstrigę klampiame biurokratiniame liūne.

- Kokia turistinė infrastruktūra?

- Toskana yra gan draugiškas regionas turistams: daugybė apgyvendinimo ir dar daugiau maitinimo įstaigų, krūvos muziejų ir pažintinių maršrutų, degustacijų vyno ūkiuose ir kitų pramogų. Apgaudinėti turistus bando retas, gal daugiau Florencijoje ar Pizoje (žinoma, besitikintys sąžiningos ledų, vandens, vyno taurės ar pietų kainos, jos neturėtų ieškoti pagrindinėse miestų aikštėse).

Viešasis transportas siaubingas, tad norintys pamatyti daugiau nei Florenciją, Sieną ir Pizą turi išsinuomoti automobilį. Mažiau turistų lankomose vietose žmonės draugiškesni ir ne taip pervargę nuo nesibaigiančių turistų srautų, tad yra galimybė gan nuoširdžiai pabendrauti. Tiesa, bendrauti greičiausiai teks nepakartojamu italese (italiano+inglese, t.y. italo-anglų) ir gestų kalbų mišiniu.

D. Smagurauskaitė. Toskana. Florencija: magiška žemė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ką žinote apie švietimo sistemą?

- Su Italijos švietimo sistema beveik neteko susidurti, tačiau italų draugų įspūdžiai yra tokie.

Stojamasis ir studijų mokesčiai priklauso nuo šeimos pajamų ir studijuojamos srities. Pagal Federconsumatori duomenis, 2010 metais vidutinis mokestis už studijas siekė 1000 eurų per metus.
Faktas tas, kad studijuoti Italijoje reikia daug lėšų – bendrabučių čia nėra, stipendijas skiria regionų valdžia ir privatūs fondai, dirbti studijų metais nėra labai populiaru. Federconsumatori apskaičiavo, kad vidutiniškai studentui, gyvenančiam ne su tėvais, reikia maždaug 9000 eurų. 

Mūsų vadinamasis bakalauro laipsnis čia vadinasi laurea ir teoriškai trunka trejus metus, tačiau italai paprastai neskuba gauti diplomo ir studijas baigia per penkerius ar net septynerius metus. Pabaigus laurea galima toliau studijuoti magistrantūroje, po to doktorantūroje.
Sakoma, kad turtingos pietiečių šeimos siunčia savo vaikus mokytis į Šiaurės Italijos universitetus, kad apsaugotų juos nuo neigiamos aplinkos įtakos.

- Kuo verčiasi toskaniečiai?

- Kažkada Toskanoje klestėjo bankai, o šilko ir tekstilės gaminiai garsėjo ne tik Toskanoje, bet ir Europoje. Dabar Toskana – turizmo paslaugų teikėjų, ūkininkų, smulkiųjų prekybininkų ir lengvosios pramonės kraštas. Tarp Florencijos ir Prato esanti zona ir šiandien garsėja tekstilės ir odos apdirbimo fabrikais – nuo prabangių Gucci ir Prada gaminių iki pigių kiniškų marškinėlių.

D. Smagurauskaitė. Toskana. Florencija: magiška žemė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Pakalbėkime apie maistą. Kas labiausiai patiko? Kokia ta virtuvė?

- Apie Italijos virtuvę (turbūt turėčiau vartoti daugiskaitą ir sakyti „virtuves“) kalbėti rizikinga, nes kiekvienas, Romos centre paragavęs picos, spaghetti alla carbonara ir bucatini all‘amatriciana, jaučiasi ekspertu. Žinoma, šiek tiek perdedu. Iš tiesų apie Italijos virtuvę galima būtų kalbėti valandų valandas. Apie jos istoriją ir regioninius skirtumus, apie tradicinius patiekalus ir italus prie stalo, apie turgaus ir gatvės maisto kultūrą, apie Italijoje atsiradusį Slow Food judėjimą ir taip toliau. Neegzistuoja viena vieninga Italijos virtuvė, greičiau – Italijos regionų virtuvių sąjunga. Na o tradicinius Italijos regionų patiekalus turbūt geriausiai apibūdina sąvoka cucina povera: paprasti, sotūs, pagaminti iš vietinių produktų nieko neišmetant, viską suvartojant ir nešvaistant maisto.

Kiekvienas regionas turi savo tradicinius patiekalus, tiesą sakant, net ir daugelis miestų gali pasigirti tik juose gaminamais išskirtiniais patiekalais. Esu smalsi, tad patinka išbandyti naujus patiekalus, tačiau mano mėgstamiausia yra Viduržemio jūros pakrantės virtuvė – šviežia žuvis, jūros gėrybės, daržovės, vaisiai ir alyvuogių aliejus, kurio namuose suvartojame iš tiesų labai daug. Kodėl būtent ji? Nes ruošiant patiekalus naudojami švieži sezoniniai produktai, o patiekalai labai paprasti.

Pavyzdžiui, ant grotelių kepta žuvis paskaninama tik kruopele druskos, pipirų ir šlakeliu citrinų sulčių (padažais apipilti patiekalai – tikras vandalizmas arba būdas paslėpti netikusį skonį). Namuose dažnai gaminame patiekalus su moliuskais. Be to, studijos parodė, kad taip besimaitinančius Viduržemio jūros pakrantės gyventojus rečiau vargina ligos, jų gyvenimo trukmė viena ilgiausių Europoje.

Bene labiausiai šokiravę patiekalai – pagaminti iš jaučio ar kiaulės vidurių, arba vadinamoji quinto quarto tradicija. Mitinėje picos ir pastos šalyje turbūt mažai kas tikisi rasti sriubos iš karvės skrandžio ar vyniotinio iš kiaulės uodegos, kremzlių ir kitų atliekų...

D. Smagurauskaitė. Toskana. Florencija: magiška žemė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ką patartumėt atvežti dovanų iš Florencijos?

- Florencija nuo seno garsėja auksakaliais, nuo XVI amžiaus įsikūrusiais ant Ponte Vecchio tilto, jie čia dirbiniais prekiauja iki šiol. Tačiau tokios lauktuvės neabejotinai patuštins kišenes. Taip pat Florencija garsėja odos dirbiniais, kurių pilni turgūs ir daugybė miesto centre veikiančių parduotuvėlių.

Ieškantiems kažko kito – natūrali Officina Procumo Farmaceutica Santa Maria Novella kosmetika, kvapai, žvakės ar žolelės (užsukite, net jei neketinate pirkti), originalios kanceliarijos prekės ir carta fiorentina popierius ar spalvingi keramikos dirbiniai.

- Kokie užmojai ateičiai?

- Ateities planuose – portalo apie Toskaną tobulinimo darbai, kelionės, rašymas, naujų idėjų ir veiklų paieškos ir – galbūt − nauja knyga.

D. Smagurauskaitė. Toskana. Florencija: magiška žemė
© Asmeninio archyvo nuotr.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Keičiasi lietuvių kelionių įpročiai: daugiausia tautiečių poilsiauja nebe vasarą (4)

Lietuvos žmonės šių metų rudenį pakeitė atostogavimo įpročius – keliaujančių į...

Mokytoja sukūrė išmaniąją ekskursiją vaikams – Lietuvoje tokios tik kelios

Išmaniosios technologijos pritaikomos vis plačiau. Nors Kultūros paso programoje daugiau nei...

Ribotos judėsenos žmonių kelionės lėktuvu – ką svarbu žinoti?

Ruošiantis kelionei lėktuvu, norisi, kad ji būtų sklandi jau nuo pat atvykimo į oro uostą. Savo...

Lietuvių pamėgtos oro linijos paskelbtos pačiomis nevalyviausiomis (42)

Vartotojų teises ginanti kompanija paskelbė, kad pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“...

Vaikai dėl to niekada nesipyksta, bet trys ketvirtadaliai pasaulio konfliktų kyla būtent dėl šios priežasties (15)

Šią savaitę, lapkričio 16-ąją, minėsime Tarptautinę tolerancijos dieną. Pakantumas kitam ir...

Top naujienos

Dėl trečio kėlinio sindromo nuogąstaujantis Jasikevičius renkasi „geriausią prieinamą“ naujoką (42)

Trys pralaimėjimai iš eilės, ir visuose juose Šarūnas Jasikevičius mato vieną bendrą...

Palygino žiemos atostogų kainas populiariuose kurortuose: kai kuriuose išleisite dvigubai daugiau (16)

Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, dažnas nori bent šiek tiek atsipūsti ir ištrūkti nors...

Trečias pralaimėjimas iš eilės: „Žalgirį“ nuskandino taiklūs Calatheso tritaškiai (486)

Kauno „Žalgiris“ (3-6) krenta į duobę – Eurolygoje patyrė trečią pralaimėjimą iš eilės...

Įsisiautėjęs žvarbus vėjas atpūs snaigių (5)

Trečiadienį mūsų krašto orus daugiausia lems pietvakarinis arktinio anticiklono pakraštys,...

Lietuva seka Melanios Trump pramintu keliu: ar pakaks tik vieno skonio cigarečių? DELFI specialiai iš Londono (43)

Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo uždrausti elektroninių cigarečių skystį, kuriame yra...

Šiurpūs liudininkų pasakojimai apie dvaruose klaidžiojančias mirusiųjų sielas: nuo kankinimų iki nelaimingos meilės (6)

Lietuvos dvarininkų gyvenimas XIII-XIX a. apipintas pasakojimais ir paslaptimis. Sklando ne tik...

Nausėda neslepia nusivylimo Narkevičiumi: veiklą pradėjo chaotiškai (39)

Jaroslavas Narkevičius savo veiklą pradėjo chaotiškai, sako prezidentas Gitanas Nausėda ,...

Tragedija Rusijoje: duobėje su verdančiu vandeniu žuvo du vyrai (181)

Rusijos Penzos mieste lengvasis automobilis įkrito į smegduobę, žuvo du vyrai, pradėtas...

Šiuose namuose jau spėjo pagyventi du garsūs aktoriai: žvilgtelėkite, kaip atrodo (3)

Kultinio serialo „Bręstantis blogis“ žvaigždė Aaron Paul kartu su savo žmona bei kūdikiu...